„Medikų lėktuvas“, „daktarų avarija“, „gydytojų lėktuvas“ – taip žmonės prisimena lėktuvo TU-124 katastrofą, įvykusią gilią pūguotą 1973-iųjų žiemą netoli Maskvos. Ji būtų buvusi nutylėta, kaip kad Sovietų Sąjungoje visuomet būdavo, jei ne faktas, kad tarp 51 žuvusiojo Lietuva neteko pediatrijos žiedo – keturių garsiausių vaikų gydytojų.
Tai įvyko 1973 metų gruodžio 16 dieną, sekmadienį, 19.12 valandą. Likus maždaug 100 kilometrų iki Maskvos, prie Karačarovo kaimo, Volokolamsko rajone, nukrito Lietuvos civilinės aviacijos reaktyvinis lėktuvas TU-124 Nr. 45061, reisu Nr. 2022 skrendantis į Maskvą. Žuvo visi: 6 įgulos nariai ir 45 keleiviai. Tai – tik sausa statistika, už kurios – 51 nutrūkusi gyvybė, neišmatuojamas artimųjų skausmas, dar ir šiandien neleidžiantis ramiai, be ašarų ir jaudulio kalbėti apie nelaimę.
Pasirodo, kiek daug lemties ženklų, sutapimų, atsitiktinumų lydėjo tą tragišką vakarinį reisą, kai, rodės, pati gamta tądien šaukė: „Kilti į orą draudžiama!“ Ir koks pranašiškas buvo žuvusio jaunojo pediatro, buvusio anatomijos dėstytojo Raimondo Lučinsko sapnas, kuris taip smarkiai jį sukrėtė, kad visiems pasakojo, kaip sapne matęs griovį, pilną žmonių kūnų dalių...
Į nebūties ugnį
„Praėjo 46 metai, o TU-124 Nr. 45061 ekipažo vyrus matau lyg gyvus – jie neišbluko iš atminties. Tuo labiau kad buvo bendradarbiai, draugai... – pasakoja aviatorius, žurnalistas ir rašytojas Edmundas Ganusauskas, aptikęs daugybę faktų, rekonstravęs katastrofos eigą. – Medžiagą straipsnių ciklui ir knygai „Lemties kilpa“ pradėjau rinkti jau baigiantis antrajam dešimtmečiui po katastrofos. Buvo likę dar daug liudininkų, aviatorių, kurie prisiminė tą lemtingą dieną, jie padėjo man surasti senus tarnybinius žurnalus su įrašais. 1984-ųjų gegužės 23-iąją pagal sovietmečio įstatymus lėktuvo katastrofos byla – du tomai arti 600 lapų ir lėktuvo judėjimo parametrų analizė – buvo... sudeginta, atseit kaip neturinti mokslinės ir istorinės vertės. Net keleivių sąrašas sunaikintas! Jau tada po nelaimės tyrėjams buvo sunku atkurti pavardes: ant įlaipinimo talonėlių niekas kaligrafiškai pavardžių nerašė – kasininkių braižas paprastai būdavo daktariškas. Daug vargo buvo tas pavardes iššifruoti ir su žuvusių keleivių artimaisiais susisiekti. Su kai kuriais iš šių žmonių po daugelio metų pavyko pasikalbėti ir man.“
Nubraukus užmaršties pelenus
Ir net iššifravus pavardes, prisimena žurnalistas, žmones surasti nebuvo lengva. To meto spaudoje pasirodžiusiuose nekrologuose žodžių „aviakatastrofa“, „lėktuvo avarija“ tikrai nėra, nes Sovietų Sąjungoje laivai „neskęsdavo“, traukiniai „nesusidurdavo“, o lėktuvai „nekrisdavo“. Tomis kraupiomis dienomis „Kauno tiesoje“ pasirodė nekrologas: „KPI (Kauno politechnikos institutas – red. past.) Rektoratas ir Vibrotechnikos laboratorija su giliu liūdesiu praneša, kad 1973 metų gruodžio 16 dieną, vykdydami tarnybines pareigas, tragiškai žuvo vyresnysis mokslinis bendradarbis Vytautas Zdanavičius ir vyresnysis inžinierius Vilius Zulonas.“ Kokiomis aplinkybėmis „tragiškai žuvo“, dabar galime žinoti tik todėl, kad iškarpą po šiai dienai saugo Vytauto Zdanavičiaus sesuo Vida Samuolienė.
Paviešintos keturių žuvusių gydytojų asmenybės, manoma, su paties tuometinio šalies vadovo – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus žinia, nes ne tik medicinos pasaulio, bet ir valstybės mastu netektis buvo neaprėpiama. Lietuva neteko legendinio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedros steigėjo docento Petro Baublio, šios katedros vedėjos profesorės Liudmilos Steponaitienės, Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiosios pediatrės Onos Surplienės ir jauno, labai perspektyvaus pediatro docento Raimondo Lučinsko.
Žinomos buvo ir ekipažo narių pavardės: lėktuvo vadas keturiasdešimtmetis Stepanas Boika, antrasis pilotas 31-ų Eugenijus Karnila, šturmanas 28-erių Juozas Časas, vos 22-ejų stiuardesė Marija Krikova, bortmechanikas Juno Šamajevas iš Baku ir jauniausias ekipažo narys 21-ų milicijos jaunesnysis leitenantas Aleksandras Krestjaninovas – po Brazinskų lėktuvo užgrobimo saugumą lėktuve turėjo garantuoti civiliniais drabužiais apsirengęs milicininkas. Žuvo ir septintas lakūnų kolega – „zuikiu“ skridęs lakūnas Ivanas Zinovjevas; po nelaimės pervežimų skyriaus darbuotojos spėjo atgaline data jo vardu išrašyti bilietą, kitaip šeima būtų likusi be pašalpos.
Žuvo į Kazlų Rūdos medienos apdirbimo fabriką komandiruotas vokietis, kuris diegė naujus įrenginius. Bet jo pavardės liudininkai neprisiminė, nes užsieniečio reikalus į savo rankas iškart perėmė saugumas. Dauguma keleivių, kaip teigta ataskaitoje, buvo lietuviai, likę – kitų respublikų piliečiai.
Į katastrofos vietą teko bristi
Apie katastrofą, įvykusią septintą valandą vakaro, net Vilniaus oro uosto vadovybė ne iškart buvo informuota: maždaug aštuntą skambinta iš Centrinės dispečerinės Maskvoje pasiteirauti apie ekipažą, keleivių skaičių. Žinoma, tai sukėlė didžiulį nerimą. Tik dar po pusantros valandos oficialiai iš Maskvos pranešta, kad lėktuvas Nr. 45061 nukrito Volokolamsko rajone. Tuoj pat į Sovietų Sąjungos sostinę išskrido grupė Lietuvos civilinės aviacijos tarnybų vadovų. Naktį Vnukovo oro uoste jų laukė autobusas. Oro sąlygos – baisios, kelias – užpustytas, galiausiai Karačarovo kaimą komisija pasiekė paryčiais, tris kilometrus pėsčiomis brisdama per pusnis.
Katastrofos vietą apsupo kareiviai. Avarijos padarinių liekanos pagal aviacijos taisykles buvo renkamos iš tolo, vis mažėjančiu spinduliu lėktuvo išmuštos duobės link, kruopščiai aprašant kiekvieną radinį. Medicinos instituto studentai į konteinerius dėjo tai, kas liko iš žmonių... Vėliau palaikų likučius kremavo Maskvos krematoriume, pagamino urnų, kiek buvo žuvusiųjų, po saujelę bendrų pelenų išdalijo į kiekvieną, rusiškai užrašė, priklijavo pavardes ir su rastais daiktais išsiuntė į Lietuvą.
Kritimo vietoje pirmiausia ieškota juodosios dėžės – skridimo parametrų kontrolinės aparatūros įrenginio MSRP-12. Iš pradžių, iškėlus lėktuvo liekanas, duobę kasė ekskavatoriumi, dėžės neradus, kai kaušas jau nebepasiekė, į duobę buvo nuleistos kopėčios ir kasta kastuvais. Vnukovo oro uosto specialiosios brigados vyrai dirbti toje gilioje kapavietėje galėjo tik po keliolika minučių – neatlaikydavo nei vaizdų, nei baisaus kvapo, o paviršiuje netrūko valdiškos spirito... Pagaliau 20 metrų gylyje buvo rastas MSRP-12. Liudininkų teigimu, tolesni darbai buvo sustabdyti – nieko nerinko, nebeieškojo, kritimo duobę užvertė žemėmis.
Tragedijos kronika
Tyrimo komisija daug kartų perklausė dramatišką paskutinį pusantros minutės trukusį radijo įrašą. Kai TU-124 45061 jau buvo nusileidęs iki 5700 metrų aukščio, lėktuvo vadas Stepanas Boika perdavė Maskvos skrydžių valdymo vadavietei: „Patekau į staigų pikiravimą. Negaliu išeiti.“ Pasak Edmundo Ganusausko, įraše išlikęs švokštimas ir atskiri žodžiai „Trauk!“, „Trauk dar! Gana!“ liudija ne tik nežmoniškas įgulos vyrų pastangas suvaldyti smingantį lėktuvą, bet ir tai, kad vienu metu jiems tai buvo pavykę. Girdisi Eugenijaus Karnilos balsas: „Dabar pradėjome kilti... Gana... Nuo savęs, Stepanai!“ Tikriausiai maždaug 1800 metrų aukštyje, varomas galingos inercijos, lėktuvas šovė aukštyn, tačiau šis košmariškas, protu suvokiamas ribas peržengęs vyksmas įgulą ir keleivius pasmerkė žūčiai jau vien todėl, kad debesuotą naktį lakūnai negalėjo žinoti lėktuvo padėties erdvėje. Maždaug trijų kilometrų aukštyje jis vertėsi per sparną... Tarsi jausdamas, kad jų laikas baigiasi, šturmanas Juozas Časas stebėtinai ramiu balsu perdavė vadavietei: „Šešiasdešimt pirmas. Sugedo trimeris.“ Tą žodį vidaus ryšiu ne kartą buvo paminėjęs ir Eugenijus Karnila.
Trimeris – tai ant aukščio vairo įtaisyta nedidelė plokštuma, tarsi dar vienas mažytis vairas, kad skrendant lakūnui nereikėtų įsirėžus laikyti šturvalo. Kai lėktuvas skrenda kone garso greičiu, jo plokštumas kausto milžiniška jėga. Trumpo elektros perjungiklio impulso užtenka, kad trimerį aptekantis oro srautas nežymiai pakreiptų ir patį aukščio vairą, o šturvalas be piloto rankų vos vos pajudėtų reikiama kryptimi. TU-124 45061 kabinoje pilotų pirštų daugsyk liestas perjungiklis tą nelemtą kartą pasiuntė klaidingą komandą ir trimeris atsilenkė iki galo... Kad ir labai nenoromis, Andrejaus Tupolevo konstruktorių biuras turėjo pripažinti užprogramuotą defektą ir trimerio atsilenkimo kampą sumažino perpus – iki pilotų rankoms įveikiamos ribos.
Laiškas iš Karačarovo
Žuvusiųjų artimieji buvo tik lakoniškai informuoti: žuvo „lėktuvo avarijoje“. Tačiau katastrofos priežastys jiems niekuomet nebuvo atskleistos. Edmundas Ganusauskas išaiškino oficialius įvardijimus: jei per įvykius žūdavo nors vienas žmogus, jie būdavo vadinami katastrofomis, jei aukų nebūdavo, o žmonės ir technika tik nukentėdavo, įvykis vadintas avarija. Katastrofą oficialiai pavadindama avarija valdžia norėjo užglaistyti jos mastą.
Kankinama nežinios, jauno mokslų daktaro Vytauto Zdanavičiaus našlė Irena Zdanavičienė žengė įdomų žingsnį: ji suorganizavo, kad Kauno moksleivė parašytų laišką Karačarovo kaimo mokyklos mokiniams su prašymu aprašyti katastrofą. Netrukus iš ten atėjo mokinukų vardu surašytas mokytojos laiškas. Atsargus, matyt, bijant, kad saugumas nepatikrintų, tačiau gyvas liudijimas: „Tai atsitiko sekmadienį vakarėjant. Pasigirdo baisus lėktuvo gaudesys ir žvilgsniai nevalingai krypo dangun. Didžiuliu greičiu skrido lėktuvas, lyg norėdamas nusileisti. Paskui pasigirdo duslus trenksmas, pasirodė ugnies stulpas ir galiausiai įvyko sprogimas. Nuo sprogusio bako aukštyn švystelėjo juodas dūmų kamuolys. Tie, kurie buvo arčiau, bėgo į įvykio vietą. Už kaimo, laukuose, matėsi juodų dūmų debesys. Matyt, paviršiuje degė iš kuro bako išsiliejęs benzinas. Smirdėjo degėsiais, kvapas buvo toks nepakenčiamas, kad nebuvo galima net prisiartinti.
Lėktuvo kritimo vietoje atsirado didelė duobė. Aplink 100–300 metrų spinduliu mėtėsi laiškų, atvirukų skutai (mokytoja, matyt, sušvelnino, bijodama rašyti tiesiai: lėktuvo nuolaužos, drabužių, popieriaus ir apavo skutai, žmonių kūnų liekanos – red. past.). Netrukus atvyko gaisrinės mašinos ir milicija. Įvykio vieta buvo apsupta. Ugnis likviduota, bet vis vien, kaip pasakojo liudininkai, nebuvo įmanoma ko nors įžiūrėti. Ar kas išliko?! Lainerio greitis ir kritimas iš didelio aukščio? Tu jau mokaisi ketvirtoje klasėje ir supranti, kad niekas neišgyveno... Visa, kas buvo duobėje, krovė į mašinas ir vežė, kaip pasakė ten buvę, į Maskvą. Kai baigė visus darbus, duobę užvertė žemėmis. Buvo užduotas klausimas: „Ar giminės galės čia pastatyti paminklą?“ Atsakymas: „Kaip buvo laukas, taip ir liks.“
Kaip dabar prisimenu tuos vyrus...
„Žuvusį ekipažą prisimenu kaip dabar: ekipažo vadas Stepanas Boiko buvo labai santūrus, orus ukrainietis iš Lvovo, ten jis ir išskrido lėktuvu į paskutinę kelionę... – prisimena Edmundas Ganusauskas. – Su šturmanu Juozu Času buvome bendrabučio kaimynai – jis gyveno man už sienos. Tos lemtingos dienos pavakarę, baigęs pamainą, namuose laukiau lifto. Kai jis nusileido, išėjo Juozas: „Labas, skrendu į Maskvą.“ Atsisveikinome ir išsiskyrėme... Apie nelaimę sužinojau keistomis aplinkybėmis: vėlai vakare po darbo grįžo kitas mūsų kolega, matyt, gerokai skausmą apmalšinęs – išgėręs. Įėjęs į mano kambarį, tylėdamas pradėjo rodyti man nykščiu į sieną, už kurios gyveno Juozas su šeima. Dar nesupratau, ką tai reiškia, o paskui jis pasakė, kad visi žuvo... Liko maža dukrelė Živilė, labai santūri Juozo žmona Marytė visai paskendo toje nelaimėje...
Antrasis pilotas Eugenijus Karnila buvo šviesulys, pavyzdys visiems aviatoriams: labai išsiskyrė iš mūsų kartos aviatorių. Bendrabutyje niekas, išskyrus jį, neužsisakydavo „Kultūros barų“, nesidomėjo kino menu.
Žiburys, į kurį reikia eiti
Garsų anesteziologą, mokslų daktarą Alių Baublį tragedija užgriuvo dviguba našta: lėktuvo katastrofoje žuvo ir tėvas Petras Baublys, ir geriausias draugas Raimondas Lučinskas.
Tuo metu, kai pediatrai ruošėsi į lemtingąją komandiruotę, kitas jauno daktaro Alio draugas turėjo iš Maskvos parsivaryti naują automobilį ir į tolimą kelionę paprašė važiuoti kartu: „Aš net nežinojau, kad tėvas turėjo vykti į pediatrų plenumą Charkove! Nuojautos, kad kažkas nutiks ar nutiko, neturėjau, tačiau motina vėliau pasakojo, kad tėvas į tą plenumą vykęs nenoriai, o atsisveikinant su lipančiu į Maskvos lėktuvą jai širdį skaudžiai persmelkė, nuotaika pasidarė dar liūdnesnė... Neįtikėtinas sutapimas: būtent tuo metu, kai su draugu grįžome į Vilnių, už Maskvos prasilenkėme su tėvu: jis ore, aš – žemėje... Kelionė buvo sudėtinga – oras bjaurus, pūga, dangus maišėsi su žeme. Sunkiai grįžome. Bet, ačiū Dievui, laimingai.
O jau kitą rytą sužinojome apie nelaimę: atėjusią į darbą Antakalnio klinikinėje ligoninėje mane pasikvietė vyriausiasis klinikų gydytojas ir pranešė apie įvykusią nelaimę. Vadovą, matyt, oficialiai informavo atitinkamos įstaigos, nes ir profesorė Liudmila Steponaitienė, ir tėvas, ir Raimondas – geriausias, artimiausias žmogus, mano vaikystės, mokyklos ir studijų universitete draugas ir bendradarbis – dirbo toje pačioje ligoninėje, visi buvome jos kolektyvo nariai.
Apie priežastis niekas nieko neaiškino, tiesiog konstatavo, kad įvyko aviakatastrofa. Ir viskas. Priežastys ilgą laiką buvo nagrinėjamos gandų lygmeniu. Kad tai techninis lėktuvo gedimas, išaiškėjo tik po dviejų dešimtmečių iš žurnalisto Edmundo Ganusausko straipsnių ciklo spaudoje.
Į žūties vietą Karačarevo kaime ankstyvą pavasarį moskvičiumi išvykome keturiese: vyriausias tėvo brolis Borisas, mano brolis Jurgis su žmona Marina ir aš. Tirpo sniegas, balos, purvas, kelias darėsi neišvažiuojamas, iki kaimo mus pavėžėjo traktoristas. Pamatėme kraupų vaizdą: duobę, likusią po avarijos, pilną vandens, aplink besimėtančias lėktuvo nuolaužas. Ir kaimas liūdnai atrodė, matėsi, kad kadaise tai buvo didelis bažnytkaimis, – centre stovėjo apleista didžiulė cerkvė, ant jos stogo augo medžiai, gatvelės – nepereinamos, neperbrendamos. Vaizdas – slegiantis.
Užtat vietiniai žmonės mus priėmė šiltai, su užuojauta pasakojo apie nelaimę, moterys guodėsi, kad vis dar labai išgyvena dėl tragedijos. Nesijautė, kad gyventojams būtų buvę pravesti kokie nors instruktažai ir uždrausta kalbėti apie katastrofą. Bet nedaug ką jie galėjo papasakoti: išgirdo lėktuvo garsą ir baisų trenksmą – lėktuvas nukrito gal poros šimtų metrų atstumu nuo kraštinių kaimo trobų. Gyventojai suprato, kad įvyko kažkas baisaus. Išbėgo iš trobų ir pamatė siaubingą vaizdą.
Iškart po avarijos, pasakojo, įvykio vietą apsupo, atvežė daugybę kareivukų surinkti lėktuvo nuolaužų, benzino likučių, daiktų, žmonių liekanų... Paėmiau katastrofos vietoje rastą lėktuvo nuolaužą – daug jų aplink mėtėsi, nors liekanas ilgai rinko kareivėliai. Matyt, pavasarį žemė iš savo gelmių atidavė viską, kas buvo į ją susmigę... Vėliau mums grąžino žibalu sulietą tėvo pasą. Daugiau nieko. Kūnai buvo kremuoti Maskvoje ir baltose keraminėse urnose grąžinti.
Apie tėvą nelengva kalbėti... Kaip tėvas jis buvo fantastiškas! Ir aš, ir amžiną atilsį brolis Jurgis, ir sesuo Sigita nepaprastai jį gerbėme ir mylėjome, nes jis buvo šiltas ir nuostabus, mums skyrė labai daug laiko. Visuomet prisigalvodavo užsiėmimų kartu: keliaudavome po šalį, plaukdavome baidarėmis, kai įsigijo mašiną, mėgdavo vežioti po Lietuvą. Tėvas laisvalaikiu iš rankų nepaleisdavo fotoaparato – daug fotografuodavo, o tuomet patys kartu ryškindavome, spausdindavome nuotraukas. Tėvas buvo labai atsidavęs šeimai. Gyvenime jis buvo žiburys, į kurį reikia eiti.“
Kad 1942-aisiais, nacių okupacijos metais, paskirtas Kauno kūdikių namų vedėju tėvas, rizikuodamas ne tik savo, žmonos Joanos, bet ir vos dvejų metukų Alio gyvybe, gelbėjo žydų vaikus, jo paties vaikai sužinojo tik šiam žuvus, kai 1977 metais Izraelyje Petrui Baubliui buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio medalis ir Yado Vashemo teisuolių alėjoje jo garbei pasodintas alyvmedis. Antras alyvmedis pasodintas jo brolio Sergijaus su žmona garbei.
Jis neturėjo ten skristi
Jauno talentingo pediatro Raimondo Lučinsko našlės Loretos Lučinskienės namuose virpančiomis rankomis apžiūrime krauju sulaistytą išlikusį jo komandiruotės dokumentą, kurį grąžino po katastrofos, vartome šeimos albumus, į kuriuos nuotraukas tvarkingai suklijavo pats Raimondas. „Jis buvo pedantas...“ – ponia Loreta glosto nenuoramą augintinę Smilgą.
Tarp dokumentų ponia Loreta randa atvirlaiškį: „1970 metais Raimondas apgynė disertaciją. Tais laikais viską Maskvoje tvirtindavo Visasąjunginė aukščiausioji testavimo komisija (VATK). Ten pristatė jį docento laipsniui įgyti. Jis nusiuntė medžiagą į VATK patvirtinti. Prie dokumentų kandidatas privalėjo pridėti atvirlaiškį su pašto ženklu ir savo ranka užrašyti atgalinį adresą. Ant to laiško komisija uždėdavo patvirtinimo antspaudą ir atvirlaiškis, kaip laipsnio patvirtinimo dokumentas, būdavo atsiunčiamas kandidatui. Įsivaizduojate, Raimondas žuvo gruodžio 16-ąją, o gruodžio 19-ąją Maskvoje patvirtino jo docentūrą. Žmogaus jau nėra, o po kelių savaičių į namus atėjo šis jo ranka užrašytas laiškas...“
Kas įsiminė iš paskutinio vakaro? Raimondą tą pavakarę į oro uostą išlydėjau su dukromis – šešerių Audrone ir ketverių Rūta. Oras buvo prastas: atodrėkis, šlapdriba, lynojo, lėktuvas negalėjo kilti, reisą vis atidėliojo. Vaikščiojome su vyru ir mergaitėmis po oro uostą, paskui išėjome į sodelį, dukros, matyt, sušalo, Raimondas pasakė: „Važiuokite namo, o mes dar palauksime.“ Palydėjo mus iki autobuso. Kol mes įlipome, kol mergaitės kuitėsi, sėdosi, atsisuku į langą – Raimondas stovi prie pat mūsų lango ir žiūri į mus taip liūdnai... Tai buvo paskutinis mūsų kontaktas – žvilgsniu...
Tik grįžus namo, paskambino Joana Baublienė: „Jie išskrido – per Maskvą. Steponaitienė užsiplieskė, kad būtinai reikia skristi, atseit kitaip baigsis registracija į konferenciją, o jie bus nenuskridę...“ Profesorė buvo labai energinga moteris, pasiekdavo viską, ką norėdavo.
Ir Raimondas, ir docentas Baublys bijojo skraidyti. Maskvoje kasmet vykdavo įvairūs suvažiavimai, konferencijos ir jie visuomet važiuodavo naktiniu traukiniu. O čia pirmą kartą plenumas vyko Charkove. Ir staiga profesorė Steponaitienė užsispyrė: „Reikia! Skrendam!“ Tiesą pasakius, Raimondas ten neturėjo skristi! Į visasąjunginį pediatrų draugijos plenumą Charkove Steponaitienė turėjo vykti su Baubliu, bet kažkodėl nutarė pasiimti ir Lučinską. Ji paprašė dekano leidimo dalyvauti ir Raimondui. Turiu plenumo vadovės maskvietės profesorės atsakymą mano vyrui – gražų reveransą, kad „priėmėme jūsų tezes, bet dėl vietų stokos jūsų priimti negalime“. Tačiau dekanas jau buvo leidęs Raimondui vykti į konferenciją, ir Steponaitienė jį įkalbėjo... “
Prieš lemtingą skrydį, prisimena Loreta, buvo ne vienas bloga lemiantis ženklas: „Likus maždaug savaitei iki nelaimės Raimondas susapnavo labai keistą sapną. Buvo draugiškas, komunikabilus, bet uždaras, labai santūrus žmogus. Košmaras buvo toks šiurpus, kad ne tik mums, namiškiams, bet ir savo bendradarbiams papasakojo: „Sapnavau didelį griovį, o jame – pilna žmonių kūno dalių!..“ Ir pasitvirtino... Duobė... Žmonių dalys... Pamenu, likus gal porai savaičių iki lėktuvo katastrofos, centriniame Maskvos laikraštyje „Izvestija“ kartu perskaitėme apie aviakatastrofą Gruzijoje, dar su Raimondu pagailėjome žuvusiųjų ir jų artimųjų. O jau netrukus pati 26-erių tapau našle su dviem dukrom...“
Pirmadienį apie nelaimę Loretai neoficialiai pranešė šeimos draugas, dirbantis Centro komitete: „Matyt, jam buvo lengviau prieinama informacija apie katastrofą. Su kitu draugu jis nuvyko į oro uostą, kur buvo paskelbti sąrašai, ir tuomet tiesiai pas mane... Oficialus pranešimas apie katastrofą paskelbtas tik antradienio vakare per „Panoramą“ – diktorius Juozas Baranauskas perskaitė. Jei ne draugai, neaišku, kada kas būtų mane informavęs apie vyro žūtį. Tik gruodžio 20-ąją iš Maskvos atėjo telegrama rusų kalba: „Gerbiama Loreta, Petro, su giliu liūdesiu pranešame apie tragišką jūsų vyro Raimondo, Balio, žūtį 1973 metų gruodžio 16 dieną aviaįvykyje. Reiškiame nuoširdžią užuojautą. Prašome pranešti adresą, kuriuo pristatyti urną su pelenais.“ Po dviejų dienų atskraidino urnas...
Oro uosto tarnybų požiūris į aukų artimuosius buvo atsainus, niekas nebuvo neinformuotas, kas žinojo, kreipėsi į oro uosto juristę, kad atgautų bent kokius išlikusius daiktus. Nuvykome, ji atnešė saujelę kažkokių papuošalų ir jų likučių, peržiūrėjau – Raimondo vestuvinio žiedo su įrašu nebuvo, popierių krūvelėje aptikau jo komandiruotės pažymėjimą.“
Panaši Lietuvos oro linijų TU-124 katastrofa įvyko ir 1970-ųjų rugsėjo 2-ąją, bet apie tai net jokios užuominos spaudoje nebuvo. Liudininkai pasakojo, kad pagerbiant ir laidojant kiekvieną žuvusįjį visą laiką budėjo saugumiečiai ir sekė, kad giminės neprasitartų, kokiomis aplinkybėmis žuvo jų artimieji. Šįkart padaryta išimtis: ne tik pranešta apie katastrofą per žiniasklaidą, bet ir suorganizuotos valstybinės laidotuvės, kurias pagerbė pats Antanas Sniečkus.
„Manau, negalėjo nei nutylėti, nei pasipriešinti, juk tarp žuvusiųjų buvo garsiausi Lietuvos pediatrai, – svarsto Loreta. – Įtakos turėjo ir Antanas Sniečkus, nes katastrofa tiesiogiai palietė jo dukros Marijos draugų ratą: ji – mano klasiokė, taip pat buvo žuvusio docento Baublio dukters Sigutės Sučilienės diplominio darbo vadovė. Laidotuvės per Kūčias, gruodžio 24-ąją, buvo didžiulės, visi trys pašarvoti VU Didžiojoje auloje Čiurlionio gatvėje, žmonių – minios. Net šiurpas ima prisiminus...“
Iš gražios šeimos lemtingas atsitiktinumas išplėšė vyrą ir tėvą. Loreta už devyneriais metais vyresnio Raimondo ištekėjo aštuoniolikos, susilaukė dviejų dukterų. Penkerių mamos netekęs ir su nemylinčia pamote augęs Raimondas buvo be galo laimingas atėjęs į mylinčią Loretos tėvų šeimą. Beje, jos tėvai ir docento Baublio šeima visą gyvenimą buvo artimiausi draugai. Nuo vaikystės Baublius pažinojo ir Raimondas. Būtent docento įkvėptas jis pasirinko pediatriją.
Deja, Raimondas Lučinskas nepamatė, kad vyresnėlė Audronė ryžtingai pasuko jo pėdomis, tapo naujagimių gydytoja, gyvena JAV, pernai savo valstijoje geriausių neonatologų dešimtuke tapo trečia. O jaunėlė Rūta (koks paradoksas!) bendrovėje SAS – Skandinavijos oro linijose – vadovauja Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir Maskvos padaliniams. „Ji kasdien važiuoja į tą patį oro uostą, iš kurio į paskutinę kelionę išlydėjome tėtį, – šypsosi Loreta. – Pasakojo, kad kai pirmą kartą ėjo į SAS atstovybę, įžengus į senąjį terminalą staiga ją apglėbė šiluma... Pagalvojau, turbūt tėvelis toje darbo vietoje ją globoja visus 27 metus, kiek dirba.“
Neįvykusi komandiruotė
Prisimindama brolį – vos Kristaus amžiaus sulaukusį Vytautą-Valentą Zdanavičių, sesuo Vida Samuolienė ir šiandien nesulaiko ašarų.
„Nežinau, ar Vytautas išties norėjo studijuoti aviaciją ir tėtis neleido, bet nuo mažens lėktuvai jį traukė, – rodydama brolio nuotraukas atsidūsta ponia Vida. – Netoli mūsų Pavartyčių kaimo, Radviliškio rajone, buvo rusų aerodromas, nuolat virš galvų skraidydavo kariniai lėktuvai ir kukurūznikai trąšas barstydavo. Jei praskrendant lėktuvui Vytautas būdavo kambary, tekinas pro duris bėgdavo pažiūrėti. Taip jam rūpėjo lėktuvai. Ir visokios mašinos. Matyt, todėl ir mokslus Kauno politechnikos institute pasirinko.“
Vytautą traukė techninė kūryba, išradimai, jis atėjo dirbti į neseniai įsteigtą tais laikais labai pažangią KPI Vibrotechnikos laboratoriją vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, įstojo į aspirantūrą, 1972-aisiais apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją. Tą lemtingą dieną Vytautas su kolega Viliumi Zulonu, su kuriuo stalas priešais stalą ne vienus metus dirbo, skrido per Maskvą į komandiruotę slaptoje karinėje Uralo gamykloje, vežė tyrimų ataskaitas.
Kad įvyko tragedija, ponia Vida prisimena, net nenujautė: „Apie brolio žūtį pranešė jo žmona Irena: kai ją informavo, atlėkė pas mus, rado tik dukras, vyresniajai Eugenijai pasakė, taip vakare grįžę su vyru ir sužinojome. Su svaine vis laukėme žinių – kas kaip, visokios kalbos sklinda, skambinamės į oro uostą, ten – nieko pasakyti negali... Nutarėme mano tėvams iškart telefonu dar nesakyti – neaišku, kada kūnus atgabens... Bet, pasirodo, mamai kaimynai pranešė: jie išgirdo per radiją kad lėktuvas, iš Vilniaus skrendantis į Maskvą, Pamaskvėje nukrito. Mama, atsakė, kad jei tuo lėktuvu Vytautas būtų skridęs, jau žinotų.
Laukėme. Niekas nieko mums nepranešė. Trečiadienį nuvažiavome į gimtinę. Įėjau, atsisėdau... Mama tarė: „Nieko nesakyk... aš jau supratau... Vytauto nebėra?“ – ašarų netramdo ponia Vida. – Namo parvežtas tėtė iš mašinos išlipo tykus, ramus, susikrimtęs ir neištarė nė žodžio...“ Urnas su pelenais atgabeno penktadienio vakare. Abu Vibrotechnikos laboratorijos darbuotojai buvo pašarvoti KPI III rūmuose. Žmonių susirinko be galo daug, palaidojo vieną šalia kito Romainių kapinėse.
Asmeniniai žuvusiųjų daiktai kiek įmanoma buvo surūšiuoti pagal pavardes. Ponia Vida su svaine nuvyko į Vilniaus oro uostą jų atsiimti: „Moteris padavė mums sąrašą: „Pasižiūrėkite, ar yra Zdanavičiaus pavardė“, – rusiškai pasakė. Pervertėme vieną, antrą kartą tuos lapus – brolio pavardės nėra. Tuomet ta moteris atnešė mums tokį žemėmis, moliu aplipusį nemažą lyg ir kartono gniužulą: „Paieškokite, gal ką rasite.“
Su Irena pasidėjome jį ant stalo, po žiupsniuką, po žiupsniuką žemes vis nužeriame, verčiame, randu kažkokį keturis kartus perlenktą lapą. Atverčiu – Kauno specialiųjų tarnybų išduotas leidimas rusų kalba mano broliui, kad jis turi teisę Urale įeiti į slaptą karinę gamyklą!.. Toliau ieškome, randu kažką – lyg kardu perkirstą storą segtuvą, vartau – Vytauto parengta slapta Vibrotechnikos laboratorijos ataskaita, kurią jis vežė!..
Po katastrofos tomis nerimo dienomis, kai jau buvo rastos ir iššifruotos juodosios dėžės, sklido kalbos, kad įrašuose girdisi, kaip įgula paskutinėmis akimirkomis, pačiu kritiškiausiu momentu, į kabiną kvietėsi stiprius vyrus, kad padėtų atlaužti vairalazdę. Mintis neapleidžia lig šiol, kad jei taip buvo, brolis tikrai puolė padėti. Oro uosto viršininko tuomet pasiteiravome, kiek laiko įgula ir keleiviai turėjo, kad suprastų, jog jau viskas. Jis rusiškai atsakė: „Sunku pasakyti... gal penkias minutes, o gal ir mažiau...“
Brolio žmona su kai kurių žuvusiųjų artimaisiais kovą nuskrido į Karačarovą: „Irena pasakojo, kad vaizdas buvo kraupus: iš žemės styrojo žmonių kaulai... Paukščių – būriai... Gyventojai sakė, kad dabar jau – nieko, nes siaubingai daug kaulų išlindo, kai sniegas tik ėmė tirpti, jie skundėsi valdžiai, todėl pradėta barstyti chemikalus, kad varnos, krankliai nedraskytų liekanų... Kaulus žmonės surinko, šalia lėktuvo katastrofos duobės iškasė kapą ir palaidojo... Supylė kapelį, pastatė kryžių, moteriškės degindavo žvakes, melsdavosi, pagal stačiatikių papročius padėdavo duonos, obuolių ir būtinai – stiklinaitę degtinės. Liepos gale tėtis su mano vyru taip pat aplankė katastrofos vietą Karačarove. Nei prabėgę metai, nei artimųjų netektys nesumažino skausmo, patirto žuvus broliui. Tai buvo pirmas ir toks belaikis praradimas mūsų šeimoje... Ilgus metus rodės, kad Vytautas sugrįš...“
Tėvo žūtis neatbaidė nuo sklandymo
Dar vienas sovietinės sistemos iš istorijos ištrintas aukos vardas iškyla šiandien: šioje aviakatastrofoje žuvo garsaus sklandytojo, Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Vlado Motūzos tėvas – mokslininkas, techninių mokslų kandidatas Arvydas Motūza.
„Kai žuvo tėvas, buvo likę 13 dienų iki mano ketvirtojo gimtadienio, todėl mano prisiminimai labai epizodiški... – pasakoja Vladas. – Tėvas vadovavo Kauno klinikų mokslinei laboratorijai, joje buvo kuriama įranga, kurią po šiai dienai naudoja sporto dispanseriuose, kai širdies darbas matuojamas minant dviratį. Tais laikais tai buvo naujovė. Tuo lemtinguoju reisu tėvas skrido į Maskvą atsiskaityti už užsienio komandiruotes. Kadangi buvo pradėjęs važinėti į užsienį, tarnybas pasiekė informacija, kad gyvas jo brolis ir kad karo metu pasitraukė į Australiją. Tad Maskvoje greičiausiai tėvo laukė ir nemalonūs reikalai. O štai kaimynas, kuris gyveno toje pačioje laiptinėje kaip mes, į tą lėktuvą pavėlavo... Taip ir pragyvenome visą gyvenimą greta.“
Tragiška tėvo žūtis Valdo neatbaidė nuo noro... skraidyti! „Vaikystėje tėvo netektis labai didelio atspaudo nepaliko – gal kad per mažas buvau, didžiausias netekties skausmas prislėgė mamą: ji prarado mylimą vyrą ir vaikų tėvą. Jai galvą lenkiu, kiek stiprybės turėjo, kad nestabdė mano iniciatyvos skraidyti, net atvirkščiai – palaikė. Matyt, man visąlaik rūpėjo aviacija, dar ir dabar mano tetos pasakoja, kad vaikystėje lėktuvėlius leisdavau. Taip nuo modeliukų perėjau prie sklandytuvų.“
Penkiolikos Vladas nuėjo į sklandymo klubą. Vėliau mokėsi karinio sporto struktūroje, vadinamajame DOSAAF’e, lakūnų rengimo centre ir vietoj privalomos tarybinės armijos tapo atsargos karininku lakūnu – naikintuvo pilotu: „Netektys yra netektys, bet potraukis skraidyti nedingsta. Kai užsikabinau už sklandymo, taip iki šios dienos padangės ir nepaleidžia.“
Apaugo legendomis
Kaip kiekvienas įslaptintas įvykis „gydytojų lėktuvo“ katastrofa apaugo daugybe legendų. Viena jų – apie nespėjusius į tą lemtingąjį skrydį. „Tokių pasakojimų man teko tiek prisiklausyti, kad sakau: tas lėktuvas turėjo būti labai labai didelis, nes į jį turėjo tilpti šitiek keleivių“, – šypteli Loreta Lučinskienė. Buvo ir rimtų faktų – istorijų lyg iš siaubo trilerio „Galutinis tikslas“, kai ponia Mirtis vis vien susirenka visus, kurie paskutinę akimirką pabėgo nuo katastrofos ir išvengė jos dalgio. Viena tokių – apie mediką, nespėjusį į tą lėktuvą. Pasakojama, iš džiaugsmo, kad liko gyvas, jis nutarė savo antrosios gimimo dienos proga visiems iškelti balių. Besilinksmindamas užspringo šašlyku ir kolegų medikų akyse mirė... „Užuot mišias už žuvusiuosius užpirkęs, nutarė pasidžiaugti...“ – taip aplinkiniai kalbėję.
Kitą istoriją prisiminė ponia Vida Samuolienė, kurią jai pasakojusi svainė. Vidos brolis Vytautas Zdanavičius, dvi dienos prieš išskrisdamas į komandiruotę, namo grįžo susinervinęs, kad vienas kolega neatsakingas, paliko kažkokius būtinus dokumentus ir, užuot skridęs su jais, išvyko į Panevėžį atsivežti dokumentų – į Maskvą skris kitu reisu. Nors žūties katastrofoje tas žmogus išvengė, deja, netrukus mirė.
Buvo ir sukčių, kurie pasinaudojo šia tragedija. Garsus skulptorius Robertas Antinis pasakojo apie didžiausią prieškario Kauno aferistą, prisistatydavusį bene 20-čia pseudonimų, vienas jų – Pranckūnas iš Dusetų, atseit Sorbonoje filosofiją studijavęs fotografas. Po karo jis „veiklą“ išplėtė visos Sąjungos mastu. Šis sukčius pradėjo rinkti lėšas dideliam paminklui, kuris neva įamžinsiąs 1973-iųjų lėktuvo katastrofos aukas.
O gal išties kada nors, gal 2023-iasiais, minint 50-ąsias katastrofos metines, iškils kuklus paminklas lėktuvo TU-124 Nr. 45061 reiso Nr. 2022 aukoms pagerbti. Ir visiems nežinomiems keleiviams, tragiškai žuvusiems kitose aviakatastrofose, kurių vardus iš istorijos privertė ištrinti negailestinga sovietinė santvarka. Iš istorijos – galbūt. Bet ne iš artimųjų širdžių.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.