Įkyriems gerbėjams Olivija Plekavičiūtė parodo netikrą sužadėtuvių žiedą

Olivija Plekavičiūtė / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-11-25 19:06
Pavadinta gražuole Olivija PLEKAVIČIŪTĖ (23) nesutrinka – girdėti komplimentus ji pratusi. Verslininkų šeimoje užaugusi mergina gali džiaugtis ne tik dailia išvaizda, bet ir tuo, kad turi viską, apie ką gali svajoti bendraamžiai: mylintys artimieji, nuolatinės kelionės, svetur ką tik baigtos prestižinės studijos, o dabar – stilistės darbas, apie kurį svajojo.

Visada troškai kurti įvaizdį kitiems?

Mada visą gyvenimą žengė koja kojon kartu su manimi: dar vaikystėje gyvendama Šiauliuose lankiau mažųjų modelių studiją, dalyvavau fotosesijose, paauglystėje stebėjau, kaip mama dirba su klientais savo drabužių parduotuvėje Vilniuje. Vos tik sostinėje baigiau mokyklą ir išvykau į Londoną, įsidarbinau pardavėja-konsultante „Stella McCartney“ butike prabangiame prekybos centre „Harvey Nichols“. Ten įgijau stilizavimo ir darbo su žmonėmis praktikos, o Londono mados koledže pradėjusi studijuoti grožio ir SPA centrų vadybą be jokių rimtų tikslų susikūriau mados ir stiliaus tinklaraštį www.olivijastyle.com. Nesitikėjau, kad blogas išpopuliarės, – tai man tebuvo dar viena savirealizacijos forma. Mados blogere save vadinau tik tuomet, kai tai buvo vienas pagrindinių mano pajamų šaltinių studijų metais: rodžiau pačios kasdienius ir proginius įvaizdžius, bet niekada nerašiau ilgų postų patarimą negaišti laiko ilgiems rašiniams gavau iš reklamos užsakovų.

Būtent blogas ir socialinių tinklų paskyros dabar klientams ir padeda mane atrasti. Daugiausia dirbu su moterimis, o vyrui įvaizdį pirmą sykį kūriau vos prieš kelis mėnesius. Viešėdama Lietuvoje stiliste beveik nedirbu, bet pirmoji mano klientė – lietuvė. Klientes, kurios dažniausiai yra rusės, kinės, britės, ukrainietės, arabės, veduosi į prekybos centrus, kad daug brendų rastume vienoje vietoje. Jaunų merginų pasitaikė vos kelios – dažniausiai tai yra laiko apsipirkti neturinčios verslininkės. Pastebėjau, kad neretai jos ateina turėdamos antsvorio ir prašydamos paslėpti figūros trūkumus. Rūbais tikrai galima užmaskuoti ne tokius tobulus figūros linkius, tačiau dietų klausimu nepatarinėju – ne mano kompetencija. Labai įdomu svečiuotis arabių moterų namuose, kur gali jas išvysti nepridengtais veidais, – po burkomis slepiasi nuostabus grožis! Štai rusės mėgsta seksualesnį įvaizdį, blizgučius, britės rengiasi kiek santūriau, būna, kopijuoja Kate Middleton stilių, arabės – savo kraštų princeses. Pasitaikė ir tokių klienčių, kurioms labai patiko mano kompanija ir drauge apsipirkti ėjome ne sykį.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Pati irgi atrodai lyg ką tik nužengusi nuo podiumo: besidomintys mados tendencijomis mato, kad esi pasipuošusi naujausių kolekcijų apdarais ir aksesuarais. Tavo drabužinė turbūt didesnė už daugelio miegamuosius?..

Dėl mados esu pamišusi, bet galvos nesu visiškai pametusi. O kai drabužinė lūžta nuo apdarų, senus atiduodu ir juos pakeičiu naujais, todėl nepasakyčiau, kad rūbams skirtas kampelis toks jau didelis. Brendus mėgstu derinti – brangius su pigiais, todėl mielai renkuosi ne tik vardinius, bet ir masinės gamybos daiktus. Anksčiau dažniau sekdavau prabangių pasaulinių prekių ženklų kolekcijas, o dabar – vis rečiau: prabangiems drabužiams reikia suaugti. Labai įdomu stebėti, ką sukuria mados namai „Alexander McQueen“: tikras menas.

Viešėdama Lietuvoje iš namų rečiau išeinu be makiažo, o Londone – labai dažnai. Ten moterys mažiau sureikšmina savo išvaizdą, nes yra labiau atsipalaidavusios. Londono jaunimas socialiniuose tinkluose seka garsenybes ir stengiasi atkartoti jų stilių: Kim Kardashian, Kylie Jenner. Mielai renkasi urbanistinio – miesto stiliaus patogius drabužius, o su aukštakulniais kasdien vaikšto tik tie, kurie pasiturimai gyvena, nes jiems nereikia daug vaikščioti pėsčiomis: vežioja vairuotojas arba taksi.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Londonas priėmė svetingai?

Kai man tebuvo penkeri, visa šeima iš Šiaulių išsikėlėme gyventi į Londoną. Ten baigiau dvi pirmas klases, todėl man šis miestas – nuo seno tarsi antri namai. Tačiau tėvai norėjo, kad mokyčiausi Lietuvoje, ir mes su mama grįžome į gimtąją šalį. Kai dar po kelerių metų tėvai išsiskyrė, su mama iš Šiaulių persikėlėme į Vilnių. Niekada nedvejojau, kur tęsiu mokslus baigusi mokyklą, – tik Londone. Tam, kad būtų lengviau adaptuotis ir naujoje vietoje jausčiausi drąsiau, tėčio namuose Londone pirmus dvejus metus ir gyvenau, o vėliau persikrausčiau į nuomojamą butą.

Iki tol Vilniuje gyvenai su mama verslininke Loreta Šurkute. Įsikūrus su tėčiu nebuvo sunku priprasti prie kitokių taisyklių, vyriškos tvarkos?

Bandė, bandė tėtis mane perauklėti (juokiasi). Buvo kiek nustebęs, kad namuose gana mažai tvarkausi, nes jis – pats tikriausias pedantas. Kitaip nei man, tėčiui tvarkymasis teikia malonumą. Dėl ne vietoje palikto puodelio gal ir nieko nesakydavo, bet susitvarkyti reikalaudavo. Tėtis labai mane prižiūrėjo, rūpinosi, jaudinosi, kad tik kas nenutiktų. Ir jo žmona sakydavo: „Įdomu, kaip jis reaguos į tavo vakarėlius, vėlyvus išėjimus į miesto centrą...“ Bet jam patiko mano nelengvabūdiškas mąstymas, todėl manimi pasitikėjo, nors ir akylai stebėjo, ką darau. O ir tie naktiniai išėjimai buvo gana reti, nes po vidurnakčio Londone ne taip paprasta grįžti, kai gyveni kiek toliau nuo centro.

Nors po tėvų skyrybų augau su mama, mūsų su tėčiu ryšys visada buvo labai stiprus, todėl atvykusi į jo namus Londone jokios trinties nepajutau. Ir anksčiau labai dažnai pas jį važiuodavau atostogų ar šiaip aplankyti, todėl kai po dvejų metų gyvenimo kartu pasakiau, kad persikeliu, prašė pasilikti, paskui nuolatos skambindavo, primindavo, kad jo nepamirščiau. Tėtis – šeimos žmogus, o visai neseniai jam su žmona gimė sūnelis, todėl juokauju, kad dabar gausiu mažiau dėmesio. Beje, mada irgi domisi, stilingai atrodo, todėl kartu dažnai išeidavome apsipirkti: jeigu įsikibdavau į parankę, mus palydėdavo keisti praeivių žvilgsniai, nes tikrai neatrodydavome kaip tėvas ir dukra – tėtis labai jaunatviškos išvaizdos vyras.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Su mama esate ne tik panašios, bet ir neišskiriamos draugės. Kaip tuos metus kovojote su ilgesiu viena kitai?

Ypač sunku buvo pirmaisiais metais, klausdavo, ar viskas gerai, gal noriu grįžti į Lietuvą, bet paleido, nes suprato, kad Londone daugiau galimybių. Iš Vilniuje likusių draugių vis išgirsdavau, kad mama liūdi be manęs, nerimauja. Paauglystėje gal ir nebūčiau drįsusi jos pavadinti geriausia drauge, ne viską jai pasakodavau – ypač apie simpatizuojančius berniukus, išėjimus su draugėmis, nes ji mus su jaunėliu broliu Edriku auklėjo labai griežtai. Bet tai suprantama – abiem turėjo atstoti mamą ir tėtį. Iš tiesų mama labai švelni ir gera moteris, ir dabar, kai suaugau, mums labai gera bendrauti, kartu leisti dienas. Jeigu ne mama, kažin ar į Vilnių taip dažnai grįžčiau. Pirmus metus labai dažnai parskrisdavau, nes be proto jos pasiilgdavau. Taip pat brolio, senelių... Negana to, čia taip ramu, viskas taip arti, sava. Kuo daugiau laiko noriu praleisti su dešimt metų jaunesniu broliu: nesunkiai randame bendrą kalbą, o kai jo nebūna namuose, vakarais liūdžiu, kad neturiu su kuo pažiūrėti mėgstamų filmų. Aišku, pasipykstame, bet nerimtai. Tik štai mada jis visai nesidomi, kartais su mama norime jį stilingiau aprengti, bet Edrikas laikosi savo: dėvi sportinio stiliaus aprangą ir įšoka į džordanus.

Norėčiau Lietuvoje susigalvoti ir papildomo darbo, nes čia iš stilistės profesijos labai gerai neuždirbsi, – apskritai jaunam žmogui Lietuvoje sunku susikurti užtikrintą ateitį. Jeigu galvočiau tik apie karjerą, tikrai likčiau Londone, bet nebūsiu karjeristė, o ir savo šeimą norėčiau kurti čia.

Ką sugrįžusi pirmiausia veiki?

Be to, kad būnu su šeima, apsilankau ir vakarėliuose, sykį pati vedžiau mados renginį. Londone irgi yra tekę žengti raudonu kilimu – pasirodžiau filmo „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ premjeroje, dažnai lankausi įvairiuose mados ir labdaros renginiuose: dalyvavau „Audi Polo“ vakarėlyje, kuriame buvo Didžiosios Britanijos princai Harry ir Williamas. Šiam renginiui ruošiau savo klientę, ji mane ir pasikvietė, bet įprastai kvietimų į vakarėlius sulaukiu per savo mados blogą. Neseniai grįžau iš Sen Tropezo, kur dalyvavau aktoriaus Leonardo DiCaprio paramos fondo organizuotame renginyje, taip pat mados namų „Emilio Pucci“ kolekcijos pristatyme ir vakarienėje.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Sakoma, kad gražiai merginai lengviau gyventi. Nenustebčiau, kad daug tavo širdies siekiančių vaikinų lieka nusiminusiais veidais.

Kai dirbau „Stellos McCartney“ butike, buvo keistas nutikimas. Atėjo vyras pirkti moteriškos rankinės, aš jam mielai patariau. Parodžiau, kuri man labiausiai patinka: naujausios kolekcijos, riboto leidimo. „Gerai, tada ir imu šią!“ – tarė. Sumokėjo ir... ją tiesiog paliko man dovanų! Mums nebuvo leidžiama iš klientų priimti tokių brangių dovanų, bet nepažįstamasis nieko nenorėjo girdėti ir pridūrė, kad jeigu norėsiu, su juo susisieksiu. Sutrikau. Prieš perkant daiktą šiame salone įrašomi pirkėjo vardas ir pavardė, kontaktiniai duomenys, todėl pranešiau apie situaciją vadovei ir ši, paėmusi rankinę, patikino, kad bandys su tuo vyriškiu susiekti ir pirkinį jam grąžinti. Tokios griežtos taisyklės dėl darbuotojų saugumo, nes neva buvę nutikimų, kai iš pirkėjų dovanas priėmusios merginos vėliau būdavo persekiojamos. O ar ta rankinė iš tiesų pasiekė minėtą vyrą, taip ir nežinau.

Sulaukiau ir daugiau dėmesio, bet buvau sugalvojusi gudrybę, kaip jo išvengti – ypač iš vyresnio amžiaus vyrų. Su mama Milane kažkada nusipirkome vienodus žiedus, primenančius sužadėtuvių, todėl vos tik pajusdavau nepageidaujamus žvilgsnius, iš karto atkišdavau ranką, šitaip parodydama, kad esu įsipareigojusi (juokiasi).

Tėvai tave lepino?

Manau, kad taip. Visi tėvai lepina savo vaikus, kaip gali, nes tai yra viena iš meilės raiškos formų. Seneliai irgi, kaip tik sugeba, apgaubia dėmesiu: sumuštinius tik tepa, tik tepa...

Žinau, kad mano gyvenimas, ypač socialiuose tinkluose žiūrint į fotografijas, atrodo pasakiškas, bet ne viskuo reikia tikėti, kas yra viešinama. Taip pat manau, kad socialinė erdvė nėra skirta pasiguosti ar parodyti skaudžius išgyvenimus – tam yra artimieji, o ne tavo paskyros sekėjai. Socialiniuose tinkluose nekuriu jokio savo gyvenimo įvaizdžio, tiesiog rodau tai, kas man pačiai kelia džiugių emocijų. Anksčiau maniau, kad lietuviai pavydesni už užsieniečius, bet dabar nuomonę pakeičiau, nes supratau, kad koks esi pats, tokius matai ir kitus. Visur yra visokių asmenybių, ir tame pačiame Londone reikėjo pakovoti už save, nes konkurencija lydėjo kiekviename žingsnyje. Bet čia galioja sena taisyklė: kaip bendrausi tu, tokį ryšį ir gausi.

Naujausi straipsniai

Šašlykai

Reklama