Tinginių stovykla – toks sumanymas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikalingas. Juk gali tingėti namuose, savo sodyboje, net darbe. Tačiau net psichologai sako, kad tingėti reikia ir tai menas.
Pastarasis žodis yra lyg raktas, padedantis suprasti, kaip Tinginių stovyklos idėja šovė į galvą Antanui Gluskinui – jis juk menininkas, režisierius.
„Kadangi pats gana daug dirbu įvairiuose edukaciniuose projektuose, prieš keletą metų sugalvojau, kad reikia vaikams suorganizuoti tokią stovyklą, kuri nieko nemokina, bet akina džiaugtis vienas kitu, moko socializuotis bendruomenėje.
Arba tiesiog tai bus stovykla, kurioje vaikai pailsės nuo visų savo „darbų" – mokyklos, būrelių, namų tvarkymo ar kitų įsipareigojimų, kurių suaugusieji apsčiai sugalvoja vaikams, kaip ir aš taip pat savo trims atžaloms. Tai vieną dieną pagalvojau, kad reikia sukurti tokią poilsio oazę vaikams. Taip gimė tinginių stovyklos idėja, kurią pirmą kartą įgyvendinti pavyko tik pernai kartu su draugu choreografu Donatu Bakėjumi jo sodyboje“, – pasakojo Antanas Gluskinas.
Šiemet jau surengta antroji Tinginių stovykla.
Ji ypatinga tuo, kad jeigu vaikas nenori nieko veikti, jis gali tiesiog tingėti – nėra griežtos dienotvarkės, kurią vadovai sudėlioja.
Kiekvieną rytą paskelbiama dienos tema, o vaikai ir vadovai siūlo, ką tądien galima nuveikti, pavyzdžiui, eiti maudytis, žaisti stalo žaidimus, arba... nieko neveikti. Visi surašo pasiūlymus ir vyksta balsavimas. Kurie pasiūlymai sulaukdavo daugiausia susidomėjusiųjų, tie per dieną ir būdavo bandomi įgyvendinti.
„Būtent – „bandydavome įgyvendinti", nes prievartos jokios nebuvo, kad reikia būtinai daryti tai, kas užrašyta – palikdavome tai savieigai: jeigu vaikai nori, netingi, žaidžiame tai, ką nusimatėme, jeigu tingi – tiesiog šnekamės apie gyvenimą. Jeigu ne visi nori daryti dalyvauti pasiūlytoje veikloje, jie nedalyvauja, daro ką nors kito.
Stovyklos metu buvo draudžiamas tik vienas dalykas: neleidžiame naudotis išmaniaisiais ar bet kokiais kitais elektroniniais įrenginiais. O visa kita leidžiama – kai kurie vaikai atsivežė savo knygas ir jas skaitė, kai kas – savo žaidimus.
O kad tinginiauti galima visur, aš neabejoju, bet ar tai pavyksta – tai jau klausimas, nes vaikai dažniausiai tinginiauja ir ilsisi virtualiajame pasaulyje, o stovykloje jo nebuvo. Ir visai netrūko – taip sakė vaikai paskutinį stovyklos vakarą“, – džiaugėsi Antanas.
Šioje stovykloje galėjo dalyvauti tik 20 vaikų – tokia režisieriaus sugalvota sąlyga, nes labai norėjosi asmeniško santykio su kiekvienu vaiku.
„Kodėl to ėmiausi? Todėl, kad man pagailo savo vaikų, kurie „dirba" visus metus, bet kitos stovyklos tokių sąlygų – patingėjimo – nesuteikia. Labai bijojau, kad vaikai antrą dieną sakys, jog nėra ką veikti, bet taip neįvyko – vaikams tiesiog buvo smagu būti kartu ir kartais nieko neveikti, o tiesiog kalbėtis apie save, gyvenimą.
Taip pat buvo įdomu sužinoti, ar mes galime dar kitaip ilsėtis, nesinaudodami išmaniosiomis technologijomis. Kol kas Tinginių stovykloje dalyvauja vaikai nuo 9 metų, nes su mažesniais mes dar bijome tinginiauti, – šypteli idėjos autorius. – Bet ateityje visko gali būti, kad atsiras ir Tinginių stovykla pradinukams. O gal ir šeimoms. Šiuo metu organizuojame Tinginių stovyklą suaugusiems, kuri vyks rugpjūčio 3-7 dienomis. Stovyklą organizuoti, aišku, nėra lengvas darbas, bet kai viskas labai lengva – man neįdomu. Norisi eiti taku, kur yra iššūkių. Tada kažkaip smagiau“.
Be stovyklos organizavimo režisierius šiuo metu ruošiasi trims skirtingiems pastatymams – vyksta pasirengimo darbai (scenarijaus rašymas, aktorių atranka, kūrybinės grupės suformavimas). Rugpjūtį Kauno miesto kameriniame teatre Antanas Gluskinas pradės repetuoti spektaklį paaugliams darbiniu pavadinimu ,,Ačiū, gyvenu gerai" pagal kaunietės Justinos Stučinskaitės knygą.
„Šis spektaklis ypatingas tuo, kad jame bus naudojama mobilioji aplikacija, specialiai sukurta šiam pastatymui. Žiūrovai spektaklio metu reikiamu momentu gaus tam tikrą informaciją į savo išmaniuosius telefonus ir galės atsakyti aktoriams arba ne. Šio spektaklio premjera numatoma spalio pabaigoje. O gruodžio mėnesį pakviesiu į dvi savo spektaklių premjeras, kurios įvyks Šiauliuose.
Suaugusiųjų auditorijai bus skirtas nepriklausomas pastatymas, kurį pats prodiusuoju ir režisuoju pagal Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas". Veiksmas vystosi Šiauliuose 1993-1996 metais. Romanas parašytas šiaulietiška „kalbike". Nors aš pats esu vilnietis, bet Šiauliuose ketverius metus dėsčiau universitete bei pernai išleidau į gyvenimą, jeigu galima taip pasakyti, pirmąjį šiaulietiška „kalbike" šnekantį spektaklį ,,Čia aš varatarius“ (pagal šveicarų rašytojo Pedro Lenz romaną), kurį mes vaidiname Lietuvos baruose.
Kito spektaklio pagal Džanio Rodario knygą ,,Dusyk gyveno baronas Lambertas" premjera įvyks Šiaulių dramos teatre ir ji bus skirta mažiesiems žiūrovams nuo 3 metų. Galiu pasakyti tik tiek, kad šiame spektaklyje bus naudojami cirko elementai, – stebina darbų gausa kūrėjas. - Bet nepagalvokite, kad aš vien tik dirbu. Šiuo metu su šeima metėme sau iššūkį: esame tikri miestiečiai, bet nusprendėme, kad miesto mums jau gana ir išsikraustėme gyventi į kaimą. Gyvename dar visai neseniai – tik keletą savaičių, bet esame patenkinti savo sprendimu. Žiūrėsime kaip bus toliau“.
