Iki žvaigždžių! Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė

Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė / "Laima" nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-09 17:09
Stipriausia Lietuvos paplūdimio tinklinio komanda – Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė – kantriai kyla į pasaulio paplūdimio tinklininkių elitą: įvairiuose šio sezono turnyruose efektingai laimėti medaliai, iškovota teisė rungtis tarp geriausių komandų Europos čempionate ir svajonė po trejų metų kautis Tokijo olimpinėse žaidynėse kaip niekad reali.

Kokia buvo jūsų vaikystė?

Monika: Turėjau, ką veikti. Kiekvieną vasaros atostogų dieną Tytuvėnuose iki vakaro leisdavome prie ežerų, o per mokslo metus daug sportavau, lankiau visus įmanomus sporto būrelius, išskyrus krepšinio. Metais vyresnė sesuo Anželika kartą nusivedė į tinklinio treniruotę pas trenerę Gitaną Kerpienę. Tada tinklinis pasirodė visai neįdomus žaidimas, bet trenerė pakvietė ateiti dar sykį. Man iškart sekėsi, gal todėl ir užsikabinau, o po metų jau dalyvavau suaugusiųjų varžybose. Žiemą žaisdavome salės, vasarą – paplūdimio tinklinį. Trenerė buvo taip atsidavusi vaikams, kad savo automobiliu už savus pinigus mus vežiodavo, pavyzdžiui, į varžybas Palangoje.

Ieva: Augau Klaipėdoje labai sportiškoje šeimoje: mama buvo profesionali plaukikė, senelis – Narsutis Dumbauskas – žinomas dviračių sporto treneris, o tėtis baigęs dviratininko karjerą susidomėjo tinkliniu ir kartą manęs paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Pabandžiau – šis sportas man iškart pasirodė labai patrauklus akiai, o paskui tikrai užsikabinau: žaidžiau salės tinklinį. Vėliau su Monika pradėjome žaisti paplūdimio tinklinį, kol mums pasiūlė sportuoti Vilniuje. Pirmą žiemą nuolat važinėjome: dešimt dienų treniruodavomės Vilniuje, dešimt – namie.

Tėvai neprotestavo, kad apleisite mokslus?

Ieva: Buvau su tėvais susitarusi: jei nusimokysiu, susidėsiu lagaminus ir parvažiuosiu į Klaipėdą. Daugmaž pavyko suderinti ir sportą, ir mokslą: Monika mokėsi Ozo gimnazijoje, aš – Žirmūnų.

Prieš šešerius metus iškovojote aukso medalius Europos jaunimo paplūdimio tinklinio čempionate. Kai taip anksti daug pasieki, vėliau tikriausiai būna sunku išsilaikyti.

Tada neįvertinome vieno dalyko: tarp jaunių ir suaugusiųjų sporto yra milžiniškas skirtumas.

Ieva: Kol rungtyniavome jaunių varžybose, mums tikrai sekėsi – nuolat iškovodavome apdovanojimus. Bet, manau, susidūrėme ir su žvaigždžių liga, nes buvo laikas, kai nustojome tobulėti. Tai pastebėjo ir treneriai, ir aplinkiniai žmonės. Tada neįvertinome vieno dalyko: tarp jaunių ir suaugusiųjų sporto yra milžiniškas skirtumas. Dabar jau suprantame, o anksčiau atrodė, kad jeigu jau taip sekasi, tai truputį pasportuosime ir viskas seksis toliau. Deja, to trupučio neužteko, reikėjo daugiau.

Ši vasara jums buvo puiki, ar ne? Iš „World Tour“ serijos turnyrų Kinijoje parsivežėte net du bronzos medalius, nors kelionė nebuvo lengva.

Monika: Kelionė buvo ilga, bet turėjome dvi dienas pasitreniruoti, priprasti prie aplinkos ir tenykščio maisto. Karštis mums labai patiko – per karščius esame laimėjusios, ko gero, visus savo karjeros medalius, nors važiuodamos nesitikėjome, kad ką nors svarbaus pasieksime, o apie medalius visai nebuvo minčių!

Ieva: Nepasakyčiau, kad sezonas buvo labai geras – gal tik geras: dešimtbalėje skalėje rašyčiau mums aštuonetą. Aukštesnės nei 17-os vietos tikėjomės Europos čempionate, bet turnyruose sekėsi neblogai.

Poroje žaidžiate septintus metus, esate vienos jauniausių Europos žaidėjų: jums abiem dar tik 22-eji. Sunku kovoti su vyresnėmis?

Monika: Taip, yra puikių itin patyrusių žaidėjų, kurioms apie trisdešimt ir daugiau, kai kurios turi šeimas ir vaikų. Tokių metų, kaip mes su Ieva, sunku įsibrauti į paplūdimio tinklinio suaugusiųjų elitą.

Ieva: Nesame pačios jauniausios, bet skirtumas tas, kad abi esame tokio pat amžiaus, – kitos jaunos žaidžia poroje su vyresnėmis ir labiau patyrusiomis. Tokių porų, kai abi sportininkės – jauno amžiaus, aukščiausiame lygyje pasaulyje yra tik kelios.

Pernai dramatiškai buvo išardyta jūsų pora, spaudoje pasirodė Monikos ir trenerio Mariaus Vasiliausko versijos. Kodėl taip nutiko ir kaip tai išgyvenote?

Monika: Iš pradžių tikrai buvo šokas: ką toliau daryti? Su kuo treniruotis, kad neprarasčiau fizinės formos? Juk visus ilgus metus iki tol tik tai dariau, o staiga nieko neliko... Labai labai pykau, nes nesupratau, kodėl buvo taip nuspręsta. Bet po kurio laiko susitikau su treneriu ir su dabartiniu Tinklinio federacijos prezidentu Dariumi Čerka, pasikalbėjome. Jie paaiškino, kodėl taip atsitiko.

Pasakiau sau: jei rezultatai negerės, nors stengsiuosi padaryti viską, ką galiu, eisiu į kitą sritį ir ten būsiu geriausia!

Ieva: Tai buvo nusivylimų kupinas metas. Ir tada pati sau kėliau daug klausimų: ar viską darau gerai, gal tiesiog trūksta talento? Psichologiškai jaučiausi sunkiai. Mėginau žaisti su kita partnere kitoje pozicijoje, bet buvo sudėtinga: atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Kai vėl sustojome su Monika į porą, nusprendžiau duoti sau paskutinį šansą, nes iki tol svarsčiau ir kitą variantą – gal baigti karjerą? Nenorėjau būti vidutiniokė – norėjau būti pasaulio paplūdimio tinklinio elite. Pasakiau sau: jei rezultatai negerės, nors stengsiuosi padaryti viską, ką galiu, eisiu į kitą sritį ir ten būsiu geriausia! Bet šiemet mums su Monika ėmė sektis, nors abi žinome – reikės dar daug dirbti.

Gal ta pauzė išėjo į naudą?

Monika: Turbūt. Reikėjo laiko daug ką įvertinti ir permąstyti, kai ką pradėti daryti kitaip. Juk visko būdavo... Ir nenueidavau, tiesa, nedažnai, į treniruotes, ir pramiegodavau – galiu suprasti, kaip jausdavosi treneriai. Nors būdavo, kad iš nuovargio taip kietai įmingi, kad žadintuvo negirdi...

Ieva: Viskas tik į gera. Anksčiau abi buvome užsispyrusios ožkos; dabar pradėjome viena kitą labiau vertinti. Po varžybų galime ramiai apie viską pasišnekėti ir jei vienai nesiseka, kita gali pasakyti: „Nieko tokio!“ – anksčiau dėl to dažnai viena ant kitos pykdavome. Daug labiau viena kitą palaikome. Manau, kad ir treneriams dabar su mumis lengviau.

Ar sunku su tuo pačiu žmogumi poroje treniruotis – metų metais matotės kasdien?

Monika: Oho, kaip pykdavomės, kai buvome jaunesnės! Viena į vieną pusę nusisuka, kita į kitą, buvo etapų, kai susitikdavome tik viešbutyje ir aikštėje. Jei pralaimėdavome – kaltindavome viena kitą, jei laimėdavome – apsikabindavome ir eidavome kartu išgerti kavos. Tas mūsų išskyrimas pernai daug ką apvertė ir padarė teigiamą įtaką abiem: dabar daugiau pasikalbame – ir apie asmeninius dalykus, ir apie gyvenimą.

Ieva: Anksčiau per varžybas mums trūkdavo viena kitos palaikymo – dabar tai vienas iš raktų į sėkmę.

Būna situacijų, kai per treniruotes apsiverkiate?

Monika: Aišku. Ir po varžybų, ir per treniruotes. Užtai treneriai ir sako, kad sunku su moterimis dirbti. O dar su dviem... Kai per treniruotes darai tą patį, tą patį ir tą patį, o nepasieki rezultato, apima neviltis. Bet ašarų dažniau būdavo anksčiau; gal suaugome, nors esame moterys ir kartais emocijos taip užvaldo, kad nieko negali padaryti... Per varžybas būtina suvaldyti savo emocijas, kad ir kaip kartais būtų sunku. Juk negyveni vien tinkliniu, turi dar ir kitą, savo, gyvenimą, kuriame visko nutinka, ir tos emocijos persismelkia į sportą. Jei per varžybas tau ir tavo partnerei visu šimtu procentų pavyksta susikaupti ir išmesti iš galvos pašalines mintis, daug šansų, kad bus laimėta.

Ieva: Kai sieki maksimalių tikslų – net nebūtinai sporte, o greitai jų pasiekti nepavyksta, kartais perdegi ir imi galvoti: man niekas nepavyksta, aš nevykėlė, nieko nebus. Tada gali ir ašaroti, ir pykti...

Pastaruoju metu paplūdimio tinklinis labai išpopuliarėjo. Jaučiate žiūrovų palaikymą?

Monika: Su sportininkais pajuokaujame, kad mus myli tik tada, kai laimime. Neduok Dieve, pralaimėsi svarbias varžybas – tuoj pat būsi sutryptas. Nors yra palaikančių žmonių, kurie visada su mumis, pirmiausia – šeima ir patys artimiausi draugai. O ar tai tikrai geriausi draugai, reikia labai atidžiai atsirinkti. Buvo žmonių, kurie anksčiau, pavyzdžiui, manęs „nematė“, bet po pergalių ir medalių labai siekė susidraugauti...

Ieva: Paplūdimio tinklinis Lietuvoje dar ne toks populiarus, kaip kitur, bet mūsų sirgaliai mus labai palaiko! Europos čempionate Latvijoje žaidėme kaip namuose – mūsų paremti atvažiavo daugybė lietuvių. Esu jiems už tai labai dėkinga!

Monika, šią vasarą vienas apie įžymybes rašantis užsienio tinklalapis paskelbė jus seksualiausia paplūdimio tinklinio žaidėja. Kaip reagavote?

Monika: Pasijuokiau. Man tikrai buvo juokinga, nes bet kuri paplūdimio tinklininkė gali pretenduoti į šį titulą: visos tinklininkės gražiai nuaugusios, dailios, kiekviena turi ką nors ypatingo.

Gal todėl, tarkim, per olimpiadą, ši sporto šaka sutraukia itin daug žiūrovų?

Monika: Taip, olimpiadose ji, rodos, penktoje vietoje pagal žiūrimumą. Visi bilietai išpirkti, o arena – didžiulė. Pasaulio paplūdimio tinklininkių šeima nėra labai didelė – su dauguma esame pažįstamos, žinome, kaip kuri žaidžia, bet vis vien prieš varžybas stebime varžovių žaidimą, filmuojame, analizuojame, ieškome jų silpnų vietų, kurias paskui galėtume išnaudoti aikštėje. Taip pat jos analizuoja mus. Išskyrus kelias išimtis, visos sportininkės labai draugiškos, būna malonu, kad turnyruose net pačios geriausios iš jų, tarkim, brazilės, sveikinasi, gražiai bendrauja, nors dar tikrai nesame pasiekusios jų lygio.

O kokie vėjai jūsų asmeniniame gyvenime?

Ieva: Man dar viskas prieš akis!

Monika: Turiu draugą Simą, mes kartu dvejus metus.

Jis supranta jūsų gyvenimo būdą? Nuolatinius važinėjimus, treniruotes, laiko viskam, išskyrus sportą, trūkumą?

Monika: Jam trisdešimt ir jis ganėtinai brandus, kad tai suprastų... Bet sportininkų antrosioms pusėms nėra lengva. Vasarų mes beveik neturime: keliaujame po tarptautinius turnyrus, jie baigiasi tik rudens viduryje, o tada laukia pasirengimo kitam sezonui rutina. Žmogus, kuris yra šalia, turi pasiryžti tokiam neprognozuojamam gyvenimui ir šiek tiek padėti pailsėti nuo sporto: kartu žiūrime daug filmų, važiuojame į miestą pasivaikščioti ar į gamtą, su draugais žaidžiame stalo žaidimus.

Pasirengimas sezonui nebūna lengvas: kasdien – dvi treniruotės, tik trečiadieniais ir šeštadieniais – viena ir laisvas sekmadienis. Ir tokiu tempu – nuo lapkričio iki gegužės. Kaip kiekvienam sportininkui, kartais būna visokių minčių – atrodo, nebegali, gal viską mesti? Bet tada susistabdai: pagalvoji, kad esi nuėjęs ilgą kelią, atidavęs daug jėgų tikslui ir tiesiog negali ristis atgal. Turi toliau kopti į savo viršūnę. Artimiausia mūsų viršūnė – olimpiada. O ir iki Rio de Žaneiro olimpiados mums trūko visai nedaug: nepavyko tik per paskutinę atranką. Pasiguodėme, kad jaunos, kad dar viskas prieš akis. Bet svarbiausia, kas įkvepia nesustoti, – tai aistra tinkliniui!

Pagalvojate kartais, ką, be tinklinio, norėtumėte gyvenime veikti?

Ieva: Studijuoju žurnalistiką, šiek tiek ir dirbu pagal specialybę, todėl baigusi sportininkės karjerą turbūt duoną valgysiu iš šios srities.

Monika: O man labai patinka vaikai – galėčiau su jais dirbti: susitvarkyčiau ir su dvidešimčia! Smagu su jais gal ir todėl, kad, be dviejų vyresnių seserų, kurios jau turi vaikų, dar turiu keturis jaunesnius brolius: vyriausiam – 20, o jauniausiam – 12. Užaugau jais besirūpindama, buvo ką veikti: ir sauskelnes tekdavo keisti, ir juos prižiūrėti. Užtat dabar, kai pranešu, kad parvažiuosiu namo, jie pusvalandžiu anksčiau išeina į kiemą manęs pasitikti. Gera..

Elaima.lt

Naujausi straipsniai