„Kodėl tu dėvi sarį?“ – su nuostaba užduodamą klausimą dainininkė Ieva Zasimauskaitė-Kiltinavičienė (23) girdi ne tik Lietuvoje, bet ir viešėdama Indijoje.
„Visiems kartoju, kad saris man – labai gražu, moteriška ir tiesiog patogu“, – juokdamasi šio tradicinio Indijos ir kitų Pietų Azijos šalių moterų drabužio privalumus išberia Ieva. Jos spintoje – jau visa šių, lietuvių akimis, egzotiškų apdarų kolekcija.
Pačiai sau netikėtai pirmąjį sarį prieš keletą metų Ieva įsigijo Lietuvoje. „Tada dar nieko nežinojau apie tą kultūrą. Nusipirkau, nes man buvo be galo gražu, spalvota, – prisipažįsta. – Kadangi nemokėjau apsivilkti, paprašiau, kad pardavėja jį apsuktų, ir jaučiausi labai smagiai.“
Tada Ieva pagaliau nuvyko į Indiją! Iš ten grįžo dar su keliais. Indija dainininkę sužavėjo. „Nors ne vienas sako, kad ta šalis labai netvarkinga, man Indija – švariausias kraštas, nes ten gyvenančių žmonių vidus – ypač skaidrus, – dalijasi įspūdžiais. – Neatsitiktinai šia šalimi labiausiai žavisi tie, kurie važiuoja pasisemti dvasinių vertybių.“
Ieva ten yra viešėjusi tris sykius ir žino, kad šį rudenį vyks vėl. Iš kiekvienos kelionės grįžta su keliais naujais tradiciniais indžių drabužiais. Dabar spintoje jų – jau keliolika. Juokiasi niekada nematavusi, iš kiek metrų šilko, medvilnės ar spalvingo sintetinio audinio saris pasiuvamas. Tačiau vienam egzotiškam apdarui, į kurį moteris tarsi susisupa, gali prireikti nuo keturių iki devynių metrų specialios medžiagos.
Kai pastarąjį sykį Indijoje viešėjo mėnesį, lietuvė visą laiką vilkėjo tik sarius ir šilkiniu audiniu susisupdavo pati. „Šie drabužiai man nebuvo tokie mieli, kol neišmokau jų apsirengti be kitų pagalbos. Iš pradžių atrodė, kad neįmanoma to padaryti. Tačiau buvau užsispyrusi – norėjau susisupti pati. Kai tai pagaliau pavyko, saris tapo mieliausiu drabužiu, – prisipažįsta Ieva. – Labai mėgstu viską daryti greitai. Gal mano saris būna ne itin tvarkingai apvyniotas apie kūną, gal ne taip preciziškai sudėliotos klostės, bet man taip labai gražu. Savaip – kaip moku, taip ir sukuosi į sarius iki šio.“
Išmokusį dėvėti šį drabužį dainininkė įsitikino, kad jis – be galo patogus. Nevaržo judesių, eisenos. „Tik iš pradžių atrodo, kad sarį vilkėti sudėtinga. Iš tiesų tai labai laisvas drabužis. Su juo jaučiuosi ypač patogiai, – tikina. – Ne veltui sakoma, kad saris vasarą vėdina, o žiemą šildo.“
Indės į šį drabužį žiūri giliau: jis be siūlių, todėl neskaido jį nešiojančios moters energetinio lauko.
Tiesa, lietuvė pastebėjo, kad tenykštėms dailiosios lyties atstovėms saris – tiesiog apdaras, kurį dažnai skalbia, greitai išdžiovina ir vėl sukasi aplink kūną. Neretai moteris keletą jų paveldi iš mamos. Tokia silpnybe pirkti vis naujų, kokią Indijoje jaučia Ieva, indės nespinduliuoja.
„Kai į Indiją važiavau trečią sykį, sau žadėjau išsirinkti tik vieną išskirtinį, kokybišką sarį, o parsivedžiau gal septynis pigesnius. Tie gėlių raštai man tokie gražūs“, – juokiasi atlikėja. Ji pasiduoda silpnybei, nes tai nėra brangu: paprastą sintetinio audinio sarį galima įsigyti už keliolika eurų. „Man tokie patinka labiausiai, nes patogu apsisukti, jie gerai dėvisi, o išskalbus nereikia lyginti, – aiškina. – Jei reikėtų kasdien lyginti tiek metrų audinio – būtų nekas.“
Prie šių drabužių indės nevengia nešioti daugybės papuošalų. Ieva žino, kad kiekvienas žiedelis ar apyrankė ant moterų rankų bei kojų skimbčioja neatsitiktinai, bet aklai kopijuoti jų stiliaus nėra linkusi. „Niekada nedarysiu, kas man nepatinka, negražu. Apyrankių gausa – ne man. Apskritai nemėgstu papuošalų. Vieninteliai, su kuriais niekada nesiskiriu, – maži auskariukai“, – pasakoja.
Ieva dievina sukneles. Pasakoja turinti vieninteles – sportines – kelnes, jas mūvi mankštindamasi. Tad jei Lietuvoje būtų priimtina, kasdien nesiskirtų su sariu. „Mane stabdo tik keisti žvilgsniai ir nesupratimas“, – prisipažįsta. Tiesa, ir gimtajame krašte dailininkė randa progų pasipuošti šiais egzotiškais drabužiais: jie praverčia bendraminčių susibūrimuose, kelis sykius per metus vykstančiuose kitokiuose festivaliuose. „Indija keičiasi. Dabar Delyje pamatysi daug džinsus mūvinčių moterų. Tikra tiesa, kad Rytai tampa Vakarais, o Vakarai – Rytais. Kartais nereikia keliauti taip toli – ir Lietuvoje galima patirti dvasingumą, atrasti savo Indiją“, – įsitikinusi Ieva.
