Ieva Zasimauskaitė: „Nesijaučiu per jauna nei santuokai, nei karjerai“

Ieva Zasimauskaitė / Neringos Rekašiūtės / „Žmonės“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-05-22 18:57
Per šiųmetį „Eurovizijos“ konkursą Lietuva tarsi pirmą sykį pamatė dainininkę Ievą Zasimauskaitę (22) – ir ilgam susižavėjo jos nuoširdumu, gražiu balsu ir mielu veidu. O Ieva ir neketina leisti savęs pamiršti.

Tu – kaunietė, kilusi iš medikų šeimos. Kaip tapai dainininke?

Kiek save prisimenu, vis dainavau: namuose stačiau miuziklus, žiūrėjau muzikinius projektus ir tvirtinau, kad vieną dieną ir aš ten būsiu. Muzikos mokykloje labai vargau: troškau dainuoti ir būti scenoje, tačiau mokytis visokių teorijų buvo kančia. Norėjau mesti, bet, ačiū Dievui, tėvai atkalbėjo. Medikų šeimose tarsi natūralu, kad vaikas irgi bus daktaras, neturės vargo dėl pinigų, pelnys žmonių pagarbą...

Bet tėvai visai nespaudė stoti į mediciną: sakė daryti tai, ką jaučiu. Stoti į Muzikos akademiją visgi pabijojau – juk ten vėl būtų reikėję graužti visokius solfedžius!.. Man patiko keliauti, su mama kiekvieną vasarą vykdavome į poilsines keliones, tad nusprendžiau studijuoti viešbučių valdymą, tačiau po studijų supratau – nenoriu viešbučio, vis tiek noriu tik dainuoti.

Nuolat mokiausi privačiai: Česlovas Gabalis ir Kristina Zmailaitė – nuostabūs, o Rositai Čivilytei visą gyvenimą būsiu dėkinga – ne tik dainuoti iš jos išmokau... Per „Euroviziją“ ji atsiuntė žinutę: „Šaunuolė, labai tavimi džiaugiuosi.“ Dabar mokausi pas Gendrių Jokūbėną – važinėju pas jį į Panevėžį.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kada pirmąsyk užlipai į tikrąją sceną?

Televizijos projekte „Chorų karai“ – tuomet buvau dešimtokė. Kažkaip įsidrąsinau dalyvauti atrankoje į Kauno chorą. „Vis tiek nepateksiu“, – klaikiai nepasitikėjau savimi, bet patekau. Po pergalės projekte pasinėrėme į dainininkų gyvenimą: važinėjome po visą Lietuvą, per mėnesį surengdavome po šešiolika koncertų. Buvau prisižiūrėjusi Holivudo filmų ir įsivaizdavau, kad važinėsime komfortiškais autobusais, patogiai išsimiegosime, mums duos skaniai valgyti...

Tikrovė buvo kiek kitokia: autobuse būdavo arba labai šalta, arba labai karšta, degalinėse maitindavomės dešrainiais ir kokakola. Kiek uždirbdavau iš koncertų – beveik viską ir išleisdavau, nors per tą laiką visgi sugebėjau susitaupyti vairavimo pamokoms. Visko buvo: turėjau problemų su skrandžiu, miego labai trūko – juk grįžti po koncerto išsunkta iki paskutinio siūlo, o rytą keltis į mokyklą...

Net verkdavau iš nuovargio, bet nieko nesigailėjau, nes choras man buvo viskas: jausmas scenoje atpirkdavo visus nepatogumus. Koncertų mažėjo, mažėjo, kol galiausiai nutrūko – nebežinodama, kaip kompensuoti stygių, nuėjau į „Lietuvos balsą“. Vėl bijojau, kad nepateksiu, bet pasiekiau superfinalą.

Ar tuomet pasijutai įžymi?

Ne, aš ir dabar tokia nesijaučiu. Buvo naudinga pažinti televizijos virtuvę: intrigų ten netrūksta, bet jų juk yra kiekviename darbe. Smagu parodyti savo gabumus daugeliui žmonių, todėl šiemet jau trečią kartą dalyvavau „Eurovizijos“ atrankoje: manau, ji buvo sėkmingiausia todėl, kad šįkart nebijojau būti savimi.

Po „Eurovizijos“ gyvenime pajutai kokių nors pokyčių?

Nemažai koncertuoju su savo gyva grupe. Dažniausiai renginiuose, vestuvėse, įmonių pobūviuose dainuoju koverius – Adele, Rihannos, Alicios Keys. Sykį net Džordanos dainą dainavau, kai labai prašė... Po „Eurovizijos“ staiga daug žmonių pasiūlė dirbti su jais: vis dar renkuosi prodiuserį, nors iš tiesų man labiausiai reikia gero dainų kūrėjo. Norėčiau juo pasikliauti, atsiverti, nes mano dainose turi būti daug asmeninio gyvenimo – tuo neabejoju.

Tuomet nuoširdžiai papasakok apie savo asmeninį gyvenimą. Su vyru Mariumi susipažinai...

...pas Raigardą Tautkų, Kauno choro vadovą. Jie – draugai, kartu dainavo grupėje „N.E.O.“, kurią žinojo absoliučiai visi, išskyrus mane. Sykį Marius užėjo į choro repeticiją: toks aukštas, stilingai apsirengęs, o ir pats labai dailus!.. Man jis pasirodė kuklus, nors tuo metu tikrai neturėjo toks būti. Kai vėliau kam nors pasakydavau, kad bendrauju su Mariumi, visi klausdavo: „Tai čia tas gražiausias iš „N.E.O.“?..“

Kaip džiaugiuosi, kad neturėjau išankstinių nuostatų, – tuomet mes vargu ar būtume bendravę!.. Tąkart po repeticijos visi išėjo, o jis kažkodėl liko ir mane užkalbino. Tyliai sau galvojau: „Tu toks gražus ir toks... mielas ir kuklus? Argi taip būna?“ Grįžusi namo įlindau į internetą pažiūrėti, kas jis toks. Pirmiausia radau, kad krepšinio treneris, – ir pažadėjau sau, kad nueisiu į kokias nors varžybas.

Aišku, nenuėjau, bet vieną dieną sulaukiau jo skambučio, ir prasidėjo... Iš pradžių kračiausi: o Dieve, jis gerokai vyresnis, dar – kone visų Lietuvos mergaičių numylėtinis... Straipsniuose rašė, kad yra vėjavaikis, bet man jis buvo nuostabiai geras ir rūpestingas. Tai, kad juo patikėjau, yra vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Iki vestuvių draugavote penkerius metus?

Ir per tą laiką šimtą kartų skyrėmės. Juk kai tau septyniolika ir susipyksti su vaikinu – tikrai negalvoji, kad reikia atsiprašinėti ir taikytis! Bet dažniausiai būdavo taip: dieną išsiskiriame, o vakare jis atvažiuoja ir susitaikome. Prieš sužadėtuves buvome išsiskyrę ilgam – keliems mėnesiams: tuomet atrodė, kad jau tikrai galas. „Aš dar jauna, – įtikinėjau save, – dar nenoriu rimtai įsipareigoti, nenoriu priklausomybės, noriu pažinti pasaulį...“ Bet kai tik pradėdavau bendrauti su kitais, prieš akis matydavau Marių. Vis Marius ir Marius...

Jautei jųdviejų amžiaus skirtumą?

Jaučiau. Kai esi šešiolikos, dvidešimt aštuonerių vaikinas jau atrodo kiek senstelėjęs... Bet iš tiesų ne Marius man buvo per senas – tiesiog pati buvau nesubrendusi. Man norėjosi atrodyti kietesnei, nei esu iš tikrųjų, o Marius niekada neapsimetinėjo, ir mane tai erzino. Sėdime su mano draugais, jis akivaizdžiai nuobodžiauja, o aš pykstu: „Negi negali pavaidinti, kad tau smagu?“ Bet jis niekada nemelavo. Tik dabar suprantu, kad ta savybė – nuostabiausia pasaulyje... Galiausiai susižadėjome ir nuo tada nebesiskyrėme.

Kodėl judu nutarėte susituokti?

Nes kitos išeities tiesiog nebuvo (juokiasi). Nuo mažens sakydavau: jei jau draugausiu su vaikinu, tai už jo ir ištekėsiu. Taip ir atsitiko. Gal aš senamadiška, bet nesuprantu tų padraugavimų šiaip sau: man atrodo teisinga ir gražu tuoktis. Ir vaikai, mano manymu, turi gimti santuokoje, ir jokių ten – „jeigu jau lauksimės, tada ir susituoksim“... Tad kai Marius man pasiūlė susituokti, nebuvo nė minties atsisakyti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Kaip jauteisi per vestuves? Atrodei tokia laiminga!

Ir jaučiausi laiminga. Bet kamavo ir baimė, nes visuomenė mums mėgsta teigti, kad vestuvės – visa ko pabaiga. Rodos, išteki – ir viskas: nutrauki visas draugystes, tampi drūta šeimos moterimi, išsikraustai iš tėvų ir atsisveikini su jais visam gyvenimui, per dienas gamini valgį, o vaikai atsiranda iškart po vestuvių. Pamenu, važiuoju į bažnyčią, delnai prakaituoja, galvoju – o Dieve, kas dabar bus... Aš dar noriu pabūti maža! Aš dar noriu pas mamą!.. Bet vos įžengiau į bažnyčią, pamačiau Marių, artimuosius – ir visos baimės baigėsi.

Taigi gyvenimas po vestuvių nesibaigė?..

Ne (juokiasi). Džiaugiuosi, kad ištekėjau dvidešimt vienų, ir nesijaučiu per jauna nei santuokai, nei karjerai. Iki vestuvių gyvenome pas mano tėvus: nebuvo blogai, bet nusprendėme, kad visgi norime savo tvarkos ir taisyklių. Marius turėjo butą senamiestyje, bet aš alergiška dulkėms ir negaliu gyventi sename pastate, taigi nuomojamės jaukų dviejų kambarių butuką.

Vyras treniruoja Marijampolės „Sūduvą“, kasdien važinėja iš Kauno į Marijampolę. Nežinia, kur jis dirbs kitą sezoną, taigi mūsų adresas gali bet kada keistis. Galbūt kada nors norėčiau gyventi kotedže, kur būtų šiek tiek žolytės, bet juk tėvai turi namą – galiu ir ten pasisėti morkų ir burokų. Suprantu, kad keistai skamba: juk man tik dvidešimt dveji...

Ir tu jau svajoji apie morkų lysves!

Mano kelias į sveiką gyvenimo būdą prasidėjo seniai, kai studijavau Barselonoje pagal „Erasmus“ programą, o Marius dirbo Vladivostoke. Tuo metu blaškiausi: turiu mylimą žmogų, mylimą veiklą, išvažiavau į mylimą šalį – o vis tiek nesijaučiu laiminga!.. Niekas nebuvo įdomu, nenorėjau net iš lovos keltis. Man tebuvo dvidešimt, o galvojau apie tai, kaip nebenoriu gyventi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Pradėjau ieškoti atsakymų į kylančius klausimus, o Marius tuo pat metu Rusijoje atrado vedas: įsidėjo šventraštį į lagaminą nežinodamas, kas tai per knyga, pradėjo skaityti – ir patiko. Kai jis pradėjo kalbėti apie vegetarizmą, labai nustebau – Marius nevalgys mėsos?.. Visiškai atsisakys alkoholio? Nesąmonė! Bet Barselonoje supratau, kad alkoholis ir man neatneša laimės. Internete pradėjau žiūrėti įvairių mokytojų paskaitas – ir paaiškėjo, kad jie kalba apie mane, įvardija mano problemas ir sako, kaip jas spręsti.

Po truputį ėmiau keisti savo gyvenimą – ir pamačiau, kad tai veikia! Pirmiausia atsisakiau svaigalų, o prasčiausiai sekėsi su mėsa: anksčiau buvau tikra mėsėdė, tvirtai tikėjau, kad žmogui reikia iš mėsos gaunamų maisto medžiagų. Bet sykį prisiverčiau internete pasižiūrėti vaizdelių, kaip žiauriai žudomi gyvūnai, – ir nuo tos dienos nebevalgau mėsos. Palaipsniui atsisakiau ir žuvų, kiaušinių, grybų – visiškai perėjau prie ajurvedinės mitybos.

„Negeri, mėsos nevalgai... Koks čia gyvenimas“, – šmaikštauja aplinkiniai, bet aš dar puikiai prisimenu, kaip valgiau mėsą, vartojau alkoholį, rūkiau – ir skendau depresijoje: tai kur tuomet buvo toji mano laimė?..

Galiausiai suprantu, kad ne artimą turiu keisti, o keistis pati. Tai dar ilgas procesas, bet jau matau šviesą.

Dabar gyvenu puikiai. Konkursai ir šou mane šiek tiek išbalansuoja, bet kai gyvenimas stoja į savo vėžes – keliuosi ketvirtą ryto, medituoju. Rytais protas būna aštrus ir šviesus, paskui – tobula diena.

Tam, kad priprastum keltis ketvirtą ryto, reikia įveikti porą mėnesių kančios: rytais kūnas su tavimi kovoja tokią aršią kovą... „Dar pamiegok, tu pavargusi“, – spaudžia vidinis balsas, bet reikia jam nepasiduoti, ir viskas bus gerai. Miegoti einu devintą. Jei dar trūksta miego, snusteliu per pietus, bet kai įprantu gyventi tokiu ritmu – jo netrūksta.

Vyras irgi laikosi tokio pat režimo?

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Žinoma – tik jis atkaklesnis. Bijau girti, bet Marius apskritai yra nuostabus. Kai mūsų gyvenime atsirado vedos, viskas pasikeitė į gerąją pusę. Anksčiau santykiai buvo pagrįsti reikalavimais: „Tu man duok tą, o tu man duok šitą...“ Ėmė atrodyti, kad gauname vis per mažai, prasidėjo pykčiai. Man tai atrodė normalu – juk visi žmonės taip gyvena. Ir eksploatuoti kitą žmogų normalu, ir nuolat iš jo tikėtis, kad bus tobulas, normalu...

O iš tiesų visos bėdos – tik mumyse. Žmonių santykiai vyksta tam tikrais etapais: pasibaigus aistrai ateina laikotarpis, kai imi matyti kito žmogaus trūkumus, paskui – pagarbos stadija, kai priimi žmogų tokį, koks jis yra. Vedos teigia, kad tik septintoji stadija yra meilė.

Kuri stadija yra jūsų gyvenime?

Einame link pagarbos (juokiasi). Aišku, savo vyre matau trūkumų. Štai jis aptaško veidrodį ir nenuvalo – na, negi sunku?.. Bet kai imu zyzti, jis ramiu tonu sako: „O tu manai, kad tu ideali?“ Norėčiau pasakyti – taip, bet suvokiu, kad taip nėra. Ir pabambu, ir parėkauju – juk Dievas davė tokią gerklę... Galiausiai suprantu, kad ne artimą turiu keisti, o keistis pati. Tai dar ilgas procesas, bet jau matau šviesą.

Naujausi straipsniai