Kaip išgyventi depresiją? Kaip išdrįsti pripažinti sau ir kitiems, kad reikia pagalbos? Ką daryti, kai viduje nešiojiesi begalinį liūdesį, nors atrodo, kad liūdėti nėra ko? Žinių dalijimosi platformos „HumansApp“ feisbuko paskyroje pasidalintas įrašas apie Ievos Zasimauskaitės sprendimą dalintis tokia savo patirtimi ir žiniomis šioje platformoje ir tai įkainoti, sukėlė aršią diskusijų audrą.
Vieni Ievą palaikė, kiti kritikavo jos kompetencijas – esą tokiais klausimais turėtų kalbėti tik sertifikuoti profesionalai.
Į tokią nuomonių audrą sureagavo ir „Jaunimo linijos“ vadovė Greta Laukaitienė. Palaikydama Ievą, ji atkreipia dėmesį, kad „paprastas žmogus, galbūt, toks pats, kaip besikreipiantis, galbūt, su panašiomis patirtimis, todėl, atrodo artimesnis ir gali greitai užmegzti su sunkumus patiriančiu asmeniu ryšį, atvirai kalbėtis. Ne profesionalų teikiamos emocinės pagalbos teigiamas poveikis taip pat yra įrodytas ir tyrimais“, – sako G. Laukaitienė.
Tokios diskusijos rodo, kad mūsų visuomenėje emocinė pagalba itin stigmatizuojama – ar tai būtų apsilankymas pas terapeutą, ar tiesiog savo jausmų išsakymas aplinkiniams. Tačiau būdų, kaip pradėti kelią į išgijimą yra daugybė. Pasaulyje egzistuoja emocinės paramos linijos, kurios, visų pirma, suteikia pokalbį, kurio trūkumas dažniausiai ir priveda prie kraštutinumų. Įdomu tai, kad didelė dalis tokių linijų yra paremtos savanorystės principu ir čia budi ne tik profesionalūs psichologai ar medikai.
Ieva Zasimauskaitė sutiko pasidalinti itin asmeniškais išgyvenimais, apie tai, kaip išgyventi depresiją, antroje „HumansApp“ tinklalaidėje, pavadinimu „HumansLink“. Pokalbio su žinoma žurnaliste Rasa Jusionyte metu, Ieva dalinasi, kas jai buvo depresija.
„Tai būsena, kai tau nieko nebesinori. Atrodo, kad esi pasaulyje vienas kaip pirštas ir niekas to paties nejaučia. Pavyzdžiui, tau sako: „Žinai, Afrikoje vaikai badauja, kaip tu gali blogai jaustis?“ Tačiau tai tavęs net nesukrečia, nes tavo vidinė būsena tau atrodo pati sunkiausia“, – pokalbį pradeda I. Zasimauskaitė.
Dažnai mes savo liūdesį užrakinę duris paliekame tūnoti namuose. Pamirštame, kad net ir uždarytas jis auga toliau. Taip ir Ieva kurį laiką slėpė slegiančias emocijas, kol suprato, kad tas jausmas, kuris drauge su tavimi pasitinka rytus ir palydi vakarus, yra nebepakeliamas. Kad jis nepraeis nei ryt, nei poryt, nei po savaitės ar kelių. Jis nepraeis net jei su tuo liūdesiu drauge ir pats užsidarysi.
Kas padėjo Ievai? Ji pradėjo gilintis į tai, kas ji yra ir iš kur kyla liūdesys, keisti savo gyvenimo būdą. Šiandien Ieva paklausta, ar jaučiasi kaip žmogus, kuris niekuomet nesirgo depresija, atsako: „Aš negaliu patikėti, kad kažkada nenorėjau gyventi. Čia gi ne aš. Bet aš tą patirtį labai giliai nešiojuosi ir džiaugiuosi, kad ji buvo mano gyvenime“.
Depresija glaudžiai susijusi ir su savižudybės tema. „Jaunimo linijos“ vadovės teigimu, „pasaulyje vis plačiau kalbama apie Papageno efektą – tinkamą informavimą. Tai reiškia, kad empatiškas aprašymas, kaip žmonės įveikia krizines situacijas, teigiamos asmeninės patirtys, konkretūs patarimai, kaip įveikti sunkumus, gali padėti sumažinti savižudybių skaičių“.
Ieva rado savą kelią atgal į laimę. Ji tiki, kad ir kas gyvenime nutiktų, svarbiausia yra nepasiduoti. Ir žinoti, kad niekuomet neįvyks tai, ko negalėtume įveikti. Kad ir koks sunkumas, verčiantis galvoti „nebegaliu“ užgriūtų, tu tikrai gali ir tikrai ištversi. Ievos žodžiais tariant, svarbiausia – kalbėtis ir nesvarbu, kokio amžiaus žmogus žengia per sunkumus: „Ar tau 13, ar 70 metų – jokio skirtumo“.
Organizacija, kuri padeda spręsti vyresnio amžiaus žmonių atskirumo, vienišumo, bendravimo trūkumo problemas, „Sidabrinė linija“, antrina Ievai Zasimauskaitei, kad bendravimas yra be galo svarbus tokiame kontekste. Šiuolaikinėje visuomenėje senatvė yra tarytum invalidumas, agonija. Ar įmanoma šią nuostatą pakeisti? Pirmiausia turime suvokti, kad senėjimas nėra problema, kurią reikia spręsti ar liga, kurią privalu gydyti. Tai natūralus, ilgalaikis gyvenimo procesas, kuris vienija mus visus.
„Sidabrinės linijos“ vadovo Mariaus Čiuželio teigimu, vyresnio amžiaus žmonės tampa pikti ir depresyvūs, nes jie pradeda suvokti ir įsisąmoninti, kad gyvenimo saulėlydis jau visai čia pat ir jie greitai mirs. Tad pasenti bijome labiau nei mirti.
„Neretam vyresnio amžiaus žmogui tenka skaudžiai nusivilti, kai suvokia, jog artimųjų ratas taip susitraukė, kad nebeturi nė kam paskambinti, nė su kuo pasikalbėti. Tai gali sukelti rimtas psichologines traumas. Nes bendravimas – vienas pamatinių kiekvieno žmogaus poreikių. Vienišam svarbu išsikalbėti, pasijausti reikalingu, turėti saugią draugystę. Dėl to ir įkūrėme draugystės pašnekesių liniją vyresnio amžiaus žmonėms: jei neapleidžia vienišumo jausmas, trūksta betarpiškos draugystės – „Sidabrinė linija“ visuomet išklausys ir padės“, – sako M. Čiuželis.
Antrąją tinklalaidę su Ieva Zasimauskaite galite stebėti ir klausytis čia.