Dainininkė Ieva Zasimauskaitė-Kiltinavičienė, pernai Lietuvai atstovavusi „Eurovizijoje“ Lisabonoje, šiuo metu pasinėrusi į miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“, kuriame vaidina Džuljetą. Mergina pripažįsta, kad 2018-ieji jai buvo itin sėkmingi, ir vis svarsto, jog taip yra dėl to, kad Dievas nepalieka jos vienos.
Praėjusieji metai buvo labai sėkmingi ir magiški, nes išsipildė dvi didelės svajonės. Viena jų – laimėti „Eurovizijos“ atrankas ir dainuoti jos didžiojoje scenoje, kita – dainuoti miuzikle. O Naujuosius metus sutikau dainuodama koncerte, paskui su draugais žaidėme stalo žaidimus. Tačiau man atrodo, kad kiekvieni metai yra patys geriausi, nereikia jų lyginti. Tad, kiek galiu, stengiuosi į praeitį nežiūrėti ir kiekvieną dieną išgyventi kaip naują.
Pasirodė miuziklas „Meilė ir mirtis Veronoje“, kuriame vaidinate Džuljetą. Jums tai – nauja patirtis?
Iš tikrųjų man tai – nauja, bet labai smagi patirtis. Apie ją svajojau nuo vaikystės. Kai manęs paklausdavo, kuo būsiu, sakydavau, kad miuziklų žvaigžde (juokiasi). Man visada patiko ir dainuoti, ir vaidinti, o miuzikle šias dvi sritis galima sujungti. Tad jaučiuosi tikrai savo rogėse, nors buvo ir jaudulio. Tiesa, Džuljetos vaidmuo man labai artimas, todėl per daug nereikėjo vaidinti, pabandžiau įsigyventi į ją: stengiausi suprasti, kokia ji buvo, ką patyrė, mėginau labiau išgyventi tikrus jausmus, nei juos vaidinti. Be to, turiu puikų scenos partnerį, o visa komanda – tiesiog nuostabi.
Pernai Lietuvoje laimėjote „Eurovizijos“ atrankas ir keliavote į didžiąją Lisabonos sceną. Ką jums davė ši patirtis?
Šis konkursas man suteikė brandos ir stiprybės. Tai buvo ir gražiausias, ir kartu sunkiausias gyvenimo momentas, nes reikėjo daug savęs atiduoti, daug ko atsisakyti. Supratau, kad vienas žmogus nieko negali padaryti, kad gražius dalykus sukuria tik gera komanda. Kaip ir šeima – ji nėra sudaryta iš vieno asmens. Dievas atsiuntė man tikrus profesionalus, kurie padėjo pasiekti puikų rezultatą. Be kita ko, išmokau, kad reikia daryti tai, ką jauti, o ne tai, kas tau primesta. Ypač svarbu tikėti kiekvienu savo žingsniu, nes tikrumas ir nuoširdumas paveikia labiausiai.
Ką patartumėte tiems, kurie dalyvauja šiųmetės „Eurovizijos“ atrankose?
Patarčiau lipant ant scenos negalvoti apie pergalę, laimėjimą, tik apie tai, ką tą akimirką įmanoma padaryti geriausiai. Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso: nežinome, kada užkimsime, susirgsime ar nukrisime nuo scenos. Tačiau nuo mūsų priklauso tai, koks yra nusiteikimas, tad reikia daryti tiek, kiek įmanoma. O paskui sprendžia kiti: visata, likimas...
Jūsų muzikinis kelias prasidėjo nuo televizijos. Ar ji išaugina sparnus, ar gadina žmones?
Aš ėjau į televizijos pasaulį ne dėl to, kad tapčiau žvaigžde, – ten ėjau, nes norėjau dainuoti. Ačiū Dievui, nesirgau žvaigždžių liga. Man televizija tikrai padėjo, nes sužinojau išties vertingų dalykų, susipažinau su daug nuostabių žmonių. Aš ten ėjau ne ieškoti šlovės, o dainuoti. Tai mane ne pakeitė, o išmokė, sutvirtino kaip asmenybę. Tačiau žinau ne vieną pavyzdį, kai jaunus žmones televizija paveikia, nes jie gauna šlovės, pinigų, dėmesio ir nežino, ką su tuo daryti, o gal neturi artimųjų, kurie patartų.
Jau kurį laiką gyvenate sveikai: negeriate alkoholio, esate vegetarė, medituojate. Kas paskatino ryžtis tokiems pokyčiams?
Mane aplankė jausmas, kurį išgyvena daug žmonių: tarsi turi viską, bet kartu jauti, kad neturi nieko, viduje – tuštuma. Atsikeli, išgyveni kažkokį nerimą, tuštumą, liūdesį, todėl bandai laimę gauti iš išorinių dalykų. Bandai užpildyti tą jausmą ir nebeklausinėti savęs, neieškoti atsakymų, nes niekas jų nepateiks. Tačiau nuo pat vaikystės man buvo įdomu tai, kodėl gimiau, gyvenu, miegu, valgau ir pan. Kartą mane apėmė labai sunkus panikos priepuolis – toks, kad kreipiausi į Dievą. Tada pasakiau jam, kad, jeigu išgyvensiu, tikrai mesiu rūkyti ir pradėsiu ieškoti savęs. Vėliau natūraliai mano gyvenime atsirado meditacija, atsisakiau mėsos, alkoholio. Visi kiti dalykai vyko lengvai. Man pasisekė, kad susipažinau su žmonėmis, kurie suvedė su įvairiais lektoriais. Pradėjau klausyti jų paskaitų. Tai pakeitė mano gyvenimą, nes gavau atsakymus, kurių ieškojau.
Kas jums yra meditacija?
Meditacija iš esmės vadinu maldą, nesvarbu, ar tai būtų džapos karoliukai, kuriuos turiu, ar rožinis, ar budistų mala (vėrinys). Kiekvieną dieną medituoju dvi valandas.
Deja, mes viską koncentruojame į savo kūną: gražiai rengiamės, prausiamės, valgome, einame į kirpyklą, darome manikiūrą ir t. t. Tačiau nieko neduodame savo vidui. Tokius dalykus, kaip depresija, alkoholizmas, narkotikų vartojimas, aš vadinu paukštelio mirtimi. Yra istorija apie berniuką ir jo paukštelį. Berniukas vis blizgino, šveitė, valė plunksnuočio narvelį, bet nedavė valgyti. Paukštelis vis prašė, bet negavo. Vieną dieną berniukas atėjo ir pamatė, kad paukštelis negyvas. Kai poliruojame tik narvelį – savo kūną, pamirštame paukštelį, kuris gyvena mūsų viduje. Tad meditacija – maistas sielai.
Šeima jums – didžiausia vertybė?
Man šeima svarbi nuo mažens. Mano mama ir tėtis visada rodydavo meilę, dažnai sakydavo „myliu“, apsikabindavo, apie jausmus ir santykius visuomet kalbėdavome nuoširdžiai. Nuo mažens svajojau turėti vyrą, vaikų, ištekėti tik vieną kartą.
Ištekėjote 21-erių ir neslepiate to, kad santuoka – darbas. Kaip jums kasdien pavyksta jį atlikti?
Šeima – didelis, daug laiko atimantis darbas. Neretai girdime tai, kad vos du nesutarimai, trys barniai ar keturios neigiamos savybės ir šeimos iškart skiriasi, ieško ko nors kito. Deja, niekada nebus idealaus varianto. Vedų mokymas man patinka tuo, kad prieš santuoką reikia pasikalbėti apie vaikus (kiek norėsite, kaip auginsite ir t. t.), finansinius klausimus, gyvenamąją vietą ir kt. Dar prieš tuokiantis, reikia išnagrinėti šiuos dalykus tam, kad skirtybių būtų mažiau.
Vis dėlto man pačiai daug kas nepavyksta, dažnai būna sudėtingų akimirkų, kai noriu pabėgti, pasislėpti... Man neišeina nesipykti, rodau nepasitenkinimą, priekaištauju ir t. t. Vyrai myli kitaip nei moterys, bet ir mes pačios nemokame rūpintis vyrais, jų mylėti. Kai pradedame pačios duoti, atkreipiame dėmesį į gražias vyrų savybes, viskas gali pasikeisti per vieną dieną.
Daug domiuosi, skaitau apie santykius. Kai noriu trenkti durimis, suvokiu, kad tai yra tam tikras etapas, kuris praeis. Man padeda meditacija, įvairios paskaitos. Iš tikrųjų mums trūksta žinių apie santykius. Mokomės istorijos, geografijos, bet neišmanome santykių pagrindų, kaip gyventi su kitu žmogumi, kuo skiriasi vyras ir moteris, kodėl vyras mąsto vienaip, o moteris kitaip, kodėl elgiamės skirtingai. Kai žinome tokius dalykus, juos lengviau išgyventi.
Esate labai pozityvus žmogus. Kaip jums tai pavyksta?
Tikrai būna dienų, kai nepavyksta atsilaikyti ir kai kurios nuomonės skaudina, prarandu viltį siekti tikslų ir pan. Tačiau žinau tai, kad daug kas priklauso nuo mūsų vidaus. Jei aš neturėčiau pykčio viduje, niekas negalėtų manęs supykdyti. Vis dėlto, jei turiu jį viduje, tai kitas žmogus tik parodys, iškels į išorę. Žinoma, labai padeda meditacija, draugai, artimieji. Su kuo nors pasikalbėjus, galima pamatyti, kad tai, kas atrodė kaip problema, net nebuvo problema – tik proto suformuotas vaizdinys.
Kokia yra Ieva, kai jos niekas nemato, kai ji būna namuose su šeima, vyru?
Aš būnu, kaip mane Marius vadina, maža mergaitė. Man labai patinka, kai mane globoja, rūpinasi, patinka šilti santykiai. Mėgstu deginti žvakes, klausyti ramios muzikos, susikurti romantišką ir jaukią aplinką. Turbūt labiausiai mane apibūdintų toks vaizdas: supamoji kėdė, pledas, židinys ir žvakės (šypsosi).
Ar šiuo metu jaučiatės laiminga?
Dabar taip. Turėjau įvairios patirties, neseniai buvo momentas, kai jaučiausi pervargusi, bet mano gyvenime atsirado nuostabių žmonių ir tik dar kartą supratau tai, kad be santykių žmogus yra neveiksnus, negyvas. Santykiai mums svarbūs kaip oras, maistas. Esu labai dėkinga Dievui už tai, kad jis nepalieka manęs vienos ir svarbiu laikotarpiu atsiunčia reikalingas asmenybes.
Trumpa dosjė
Gimimo data. 1993 07 02.
Zodiako ženklas. Vėžys.
Svajonių šalis. Indija, Lietuva.
Mėgstamiausia knyga. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ ir šventraštis „Bhagavad Gita“.
Geriausias filmas. „Pabėgimas iš Šoušenko“.
Gražiausios gėlės. Gerberos ir tulpės.
Gyvenimo pamoka. Tai, kad bet kokį sunkumą galima įveikti. Net tai, kas atrodo neįmanoma, irgi yra įmanoma.
Erzinanti žmogaus savybė. Bandymas įtikti.
Drabužis. Saris.
Skaniausias patiekalas. Kugelis.
Ryto ritualas. Džapa meditacija.
Didžiausia svajonė. Noriu, kad žmonės patikėtų, jog yra Dievas.
Didžiausia baimė. Prarasti kelią, kuriame dabar esu.
Svarbiausias gyvenimo įvykis. Sutikti dvasinį mokytoją.
Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.
Vieta, kurioje geriausiai atsipalaiduojate. Šventykla.
Autoritetas. Dvasinis mokytojas.