Ieva Stasiulevičiūtė: „Santykių anatomijos mokausi iš patirties“ (papildyta gegužės 19 d.)

Ieva Stasiulevičiūtė / Žurnalo „Žmonės“ viršelis
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-05-19 13:00
Paklausęs, kaip jai sekasi, niekada neišgirsi atsainaus „Po truputį...“ Apskritai niekas Ievos Stasiulevičiūtės (23) gyvenime nevyksta po truputį: ji studijuoja dviejuose universitetuose, dirba dviejuose darbuose, koncertuoja su grupe „ŠarkA“... Ir net asmeniniuose santykiuose yra tolimų distancijų bėgikė: jau ketverius metus greta jos tas pats žmogus – aktorius Vytautas Šapranauskas.

Pramogų pasaulyje, kur žmonės puikiai išsiverčia turėdami vidurinį išsilavinimą, tavieji du universitetai skamba kaip tikra provokacija. Be to, jau metus esi „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Griūk negyvas!“ vedėja, lyg būtų negana – tapai vykdančiąja prodiusere TV3 kulinarinėje laidoje „Susitikime virtuvėje“. Tau pakanka valandų paroje?

Su grupės mergaitėmis dažnai pasvajojame, kad šešios papildomos valandos būtų nuostabu. Pastaruoju metu, vos jas pamačiusi, rėkiu vis tą patį: „Panos, šiandien toookia diena buvo!..“ Ką ten diena – visas pusmetis toks! Universitetuose kaip Damoklo kardas kabo du diplominiai darbai. Tarsi galėčiau nesimokyti, nes pinigų jau uždirbu, bet bijau apleisti mokslus...

Kažin, ar kas nors kada nors paprašys tavęs parodyti diplomą?

Jau teko tuo įsitikinti: ne už tai, kas parašyta, o už tavo darbus tave vertina arba ne. Bet nepriimu to kaip motyvo: ai, aš ir taip labai faina ir protinga, nereikia man tų studijų... Reikia. Kūno kultūros akademijoje kitąmet baigsiu turizmo ir sporto vadybą, o Mykolo Romerio universitete – psichologiją.

Dabar jau žmones matai kiaurai?

Taip, įžiūriu net „La Perla“ liemenėles (juokiasi). Tačiau naktimis dažniausiai sapnuoju ne studijas, bet... orkaites.

Ką?..

Labai džiaugiuosi darbu kulinarinėje laidoje. Atėjau į projektą kaip dalyvė, o kai pasiūlė tapti prodiusere – sutikau nė negalvodama. Kiekvienam žmogui, bent kiek šmėžuojančiam viešumoje ir susiduriančiam su žodžiu „žvaigždė“, rekomenduočiau paragauti užkadrinio darbo. Išgydo visam laikui. Plušdamas užkulisiuose supranti, kad ne tu esi žvaigždė, o žmonės, kurie tave ja padaro.

Ką būtent ten darai?

Kepti vištų netenka – iš tiesų vos spėju pamatyti lėkštę, kurią išneša man pro nosį. Bet privalau tapti dalyvių drauge. Jie – žmonės iš gatvės, užpildę anketą, o aš už juos atsakinga: turiu užtikrinti, kad filmavimo metu reikiami daiktai ir laidos dalyviai būtų savo vietose. O tai kartais nelengva.

Nelengva susidurti su žmonių žvaigždiškumu? Tark žodį, jei kas nors pasirodys pažįstama: jie neturi laiko, vėluoja, netinkamiausiu momentu išjungia telefoną, yra neatsakingi, rūpinasi tik savimi...

Neretai paprastam žmogeliui pakanka pamatyti save per anonsą – ir jau pasijunta aukštesnis už visus kitus. Jį kas nors atpažįsta troleibuse – ir viskas, su juo nebesusikalbame! Pradeda diktuoti savo sąlygas: „Juk tai jums manęs reikia...“ Tada tenka mandagiai paaiškinti, kad metas grįžti į realybę.

Juk ir pati galėtum jaustis žvaigžde. Būti aukštesnė už visus kitus...

Jeigu ateičiau į darbą kaip žvaigždė, labai trumpai ten būčiau (juokiasi). Ne Holivudo vaidinti susirenkame. Ten vaikštau ne su baltomis pirštinėmis, o su botais, nes filmavimas dažnai vyksta už miesto. Tenka ir indus išplauti, ir daiktus panešioti – na, ir kas?

Rankos nenukrinta?

Ne, ir karūna – juo labiau: per daug gerai pritvirtinta (juokiasi). Jau girdėjau replikų: „Ar tai vargšei Ievai taip blogai, kad reikia lyg kokiai vergei maišus tąsyti...“ Nuoširdžiai gaila taip kalbančių. Man tikrai nesunku panešioti tuos maišus. Arba visai kūrybinei grupei pašildyti sriubos... Garbės žodis, sriubos virimas manęs nežemina, nors ir neįeina į mano pareigas.

Kodėl ėmeisi naujo darbo? Turbūt ne dėl to, kad stigtų pinigų?

Man žiauriai įdomi televizinė virtuvė. Pirmuosius mėnesius buvau dingusi: manęs nebuvo nei draugams, nei artimiesiems. Sugebėdavau pavalgyti tik tada, kai vairuodavau. Mano mašinoje pilna visko: filmavimo rekvizitų, „šarkų“ sceninių kostiumų, drėgnų servetėlių, negendančio maisto – razinų, riešutų... Per pertrauką tarp filmavimų nulekiu į įrašų studiją, įrašau dainą, pakeliui nusiplėšiu dirbtines blakstienas, servetėle nusivalau gruntą nuo veido... O po filmavimo lekiu į universitetą. Bet kai įsivažiavau, lengviau atsipūčiau. Būtų sunku bent vieno atsisakyti – kažko trūktų.

„ŠarkA“, matyt, gyvuoja ir gyvuos?

Kiekviena iš mūsų ir be grupės turi ką veikti: Gintarė vadovauja šokių studijai, veda televizijos laidą, Kristina įkūrė grožio studiją. Bet vis tiek tebeturime bendrą interesą – grupę. Kai susikūrėme, tikrai ne visi mums linkėjo laimės: buvome palaidotos gyvos, tiek blogo patyrėme, kiek turbūt niekas nėra patyręs. Beliko spjauti visiems piktavaliams į veidą, užlipti ant scenos ir dainuoti. Tai ir darome. Būtų labai paprasta apsitempti trumpą sijonėlį, susigarbanoti plaukus – parduoti tokį produktą labai lengva, bet mes tai jau darėme – nebeįdomu. Tad dabar kiekviename renginyje mūsų klausia: „Na, ką iškrėsite šiandien?“

CultureBridge/miestofotostudija nuotr.
CultureBridge/miestofotostudija nuotr.

Tu tarsi buvai ta, kuri išardė grupę YVA, išskyrė seseris Nataliją ir Kristiną...

Yra tokia oficiali versija (šypteli). Kad Ieva yra gyvatė... Bet man tai tinka prie veido.

Kaip pavyksta su tuo susigyventi?

Jei negali nieko pakeisti – keisk požiūrį. Visiems neįtiksi, o aš ir nesistengiu to daryti – turiu kuo užsiimti.

Turėtum būti turtinga moteris...

Tikrai nešpėtna (šypteli). Nesu kilusi iš turtingos šeimos. Pamenu, mokykloje klasiokai dėvėdavo brangius džinsus – man tokie buvo tik svajonė. O dabar... Televizijoje iš pradžių tikriausiai pati būčiau primokėjusi, kad tik man leistų dirbti. Ten būna tokių ekstremalių situacijų, kokių nerasi jokiame vadovėlyje. Pavyzdžiui, suplanuotas filmavimas: reikia surinkti komandą, sustatyti šviesas ir rekvizitus, spaudžia žiaurūs terminai, be to – viskas nemažai kainuoja. Visi atvažiuoja, o vienas dalyvis paskambina ir ramiai sako: „Ai, mes nusprendėme nedalyvauti.“ Arba – „Šiandien jaučiuosi truputį užkimęs, gal ne...“ Ir paskutinę minutę jį tenka kuo nors pakeisti – antraip viskas griūva. Skambinu kitiems žmonėms: „Gal galite atvykti filmuotis?“ Jie apsidžiaugia, klausia, kada – gal vasarą, kai bus laisvesni?.. „Ne, – sakau, – maždaug po dvidešimties minučių.“ Ir kažkokiu būdu tokių išgelbėtojų atsiranda... Paskui ir paprastas pagyrimas būna geriausias atlyginimas. Bet kai įdedi daug darbo, normalu, kad nori būti materialiai įvertinta.

Ką artimieji galvoja apie tavo plėšymąsi?

Galvoja trumpai ir aiškiai: „Laidoje tavęs nematysime?“ – „Ne.“ – „Ir negirdėsime?“ – „Ne.“ – „Tai ką tu ten veiksi?..“ Jiems sunku paaiškinti, kad veikia žmonės už kadro. Bet svarbiausia, kaip aš jaučiuosi: jiems gerai, kai man gerai.

O ką apie tai galvoja dar vienas artimas žmogus, visiems gerai žinomas aktorius, televizijos virtuvę pažįstantis kiaurai?

Vytas mane, be abejo, palaiko. O kaipgi kitaip?

Televizijoje jis veda populiariausius projektus. Iš jo pozicijos tavo laida gali atrodyti gerokai kuklesnė, mažesnė... Tarsi tramplinas, nuo kurio atsispiriama.

Nemanau, kad reikėtų sumenkinti darbą, jei sugebi iš jo paimti tai, ko tau reikia. Gerų galimybių negalima praleisti. O ir Vytui, manau, būtų neįdomu, jei šalia jo būtų moteris, krapštanti nosį.

Galėtum sau gražiai sėdėti ant sofos...

Šiandien tikrai galėčiau sau tai leisti. Bet... turbūt išprotėčiau. Man įdomiau jaustis reikalingai, ką nors nuveikti, būti įvertintai.

Bet dabar pasirinkai kitą kraštutinumą – tavęs niekada nėra namie. Grįžti namo naktį ir dar nevalgiusi, pikta...

Negaliu būti pikta, nes tai yra mano pasirinkimas. Jei ateinu į darbą neišsimiegojusi, blogos nuotaikos, neturiu teisės to rodyti – privalau tai palikti už durų. Bet ir namo pykčio neštis negaliu – tai būtų nesąžininga artimo žmogaus atžvilgiu. Tiesiog galvoje turiu labai daug stalčiukų... Ir taip susitvarkau su įtampa. Per dieną patiriu visą emocijų paletę, bet stengiuosi nesinervinti dėl to, ko negaliu pakeisti. Dažnai galvoju apie darbą, bet pasirūpinu ir namais: ir valgyti padarau, ir kambarius išsiurbiu.

Neturite namų tvarkytojos?!

Įsivaizduok, ne! Tiesą sakant, aš ją ir atleidau (šypteli). Chaltūrino. Tiesiog nereikėjo svetimų moterų namie...

Tu labai pedantiška?

Oi ne. Tačiau tvarkai, kaip ir viskam kitam, turi užtekti laiko. Pameni filmą „Ir velnias dėvi „Prada“? Kai herojei suskamba telefonas ir ji jau eina iš proto, drebančiomis rankomis griebia ragelį?.. Merginos juokiasi, kad dabar aš į ją labai panaši. Bet, kaip sako mano močiutė: „Viena šikna visų kėdžių neapsėsi.“ Reikia ir pailsėti. Po Naujųjų buvome Maldyvuose, o kartais šiaip imu ir kelioms dienoms dingstu į kokį nors Europos miestą: lauko kavinėje išgeriu kavos, suvalgau desertą ant languotos staltiesės, išsimiegu. Nes aš visų pirma turiu būti aš. Ne tik įsipareigojusi, bet ir pavalgiusi, išsimiegojusi...

Darbe esi įsipareigojusi – tave įpareigoja sutartis. O namie – tarsi ne... Tu netgi ne žmona!

Tai kas, kad ne žmona (juokiasi)? Vis tiek negaliu būti ragana, nors namie ir nėra jokios sutarties.

CultureBridge/miestofotostudija nuotr.
CultureBridge/miestofotostudija nuotr.

Na, pažerk išminties: kodėl ten negalima chaltūrinti?

Asmeniniai santykiai negali nukentėti, kad ir koks brangus darbas būtų. Žinau tą darboholikų taisyklę: „Sugriuvo tavo asmeninis gyvenimas?.. Vadinasi, tave tuoj paaukštins.“ Tai tarsi natūralu. Bet aš to nenoriu: bandysiu eiti kitu keliu. Galų gale, jei turiu darbą televizijoje vieną sezoną, tai dar nereiškia, kad turėsiu ir kitą. Ir išvis šiame pasaulyje nieko negali žinoti...

Tai kas yra pastoviausia tavo gyvenime?

Laikinumas.

Ir Vytas turbūt? Ta jūsų draugystė jau labai ilgai tęsiasi...

Netikėta, ar ne?

Labai... Kas galėjo žinoti! Manė – ištversite kartu mėnesį... Na, pusmetį... Bet – ketverius metus?

Laikas greitai bėga (šypteli).

Jis vienamylys?

Duok Dieve... Šiaip aš irgi. Niekada nesu turėjusi trumpalaikių santykių.

O, rodos, turėtum visas galimybes rinktis...

Aš jau išsirinkau. Ir, manau, patį geriausią variantą.

Ir kaip jį ištveri? Juk pasitaiko visokių periodų, kai moteriškos kantrybės gali ir nepakakti...

Kiekvienoje šeimoje pasitaiko kokių nors problemų. Tik ne apie kiekvieną rašoma laikraščiuose (šypteli). Santykių anatomijos aš mokausi iš gyvenimo patirties.

Ir tai sako dvidešimt trejų metų mergina!

Bet – iš ko daugiau?.. Galiu atmintinai išmokti kulinarinę knygą, tačiau gamindama vis tiek įdėsiu šlakelį savo prieskonių. Besilaukdamos moterys skaito daug literatūros apie vaikų auginimą, bet kai vaikas sudaužo vazą, elgiasi taip, kaip joms atrodo, o ne kaip aprašė kuris nors autorius. Teorijų visada buvo ir bus, bet gyvenimas viską sutvarko savaip. Todėl vadovaujuosi esminiu principu: malonu kitam žmogui padaryti ką nors gero. Tai puikiai veikia ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose.

Sunku nepastebėti žiedo su briliantu ant tavo rankos. Jis kažką reiškia?

Man jis daug ką reiškia (šypsosi). Man jis brangus... Bet dar netekėsiu nei rytoj, nei poryt. O net jei ir ištekėsiu, tikrai nepulsiu to skelbti! Žurnalistai mus dažnai pabara: „Jau tiek laiko esate kartu, kodėl apie tai nekalbate?..“ Gal pasirodysiu prietaringa, bet kai yra tiek daug bloga linkinčių žmonių, nesinori atvirauti. Blogų emocijų man nereikia: reikia ieškoti gerų, o kai randi – labai jas saugoti... Reikia džiaugtis tuo, ką turime šiandien.

Naujausi straipsniai