Ieva Prudnikovaitė: „Esu laiminga, kad iš mamos negavau tuščio grožio pavyzdžių“

Ieva Prudnikovaitė / Vaivos Abromaitytės („Mandala“ fotografijos ir dizaino studija) nuotr.
Autorius: Faustina Bružaitė, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-07-26 19:47
Mama, žmona, duktė, profesionali menininkė... Pačios Ievos Prudnikovaitės sudėliotas sąrašas galbūt atrodytų kitaip. Viena aišku: jos, įžvalgios, žavios, talentingos moters, gyvenimo namas stovi ant sociumo stereotipams atsparaus pagrindo.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Standartai – tik apmatai akims

„Metams bėgant mano grožio samprata keitėsi, ko gero, taip pat dažnai, kaip ir bet kurio kito reiškinio samprata. Kiekviename etape – vis kitos patirtys, naujos žinios, besimainantys kūnas ir aplinka. Visa tai formuoja naują matymą. Grožis, pradžioje suvoktas tiesiogiai ir kiek primityviai, įgauna vis kitą prasmę gyvenime. Gal skambės patetiškai, bet grožį dabar įžvelgiu savo dukrų veiduose, mano ir vyro kuriamuose santykiuose, talentingų žmonių darbuose, tėvų žodžiuose. Žmogaus fizinis grožis – individualiai suvokiamas dalykas. Žinoma, yra standartai, tarsi sustatantys viską į vietas, bet tai – tik apmatai. Apmatai akiai. Manau, tikram grožiui būtinas visas smulkesnių detalių rinkinys.“

Ieva Prudnikovaitė (3 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (3 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Man labai patinka...

„Man labai gražūs Almos Adamkienės elegancija, mano mamos Nijolės Ralytės diplomatiškumas, Austėjos Jablonskytės išskirtinis stiliaus pojūtis, Vaidos Venckutės noras keisti pasaulį, Eglės Mikulionytės sceniniai gebėjimai, Sigutės Stonytės stipri asmenybė, Dalios Ibelhauptaitės kūrybiškumas, Monikos Liu muzikinė estetika, Asmik Grigorian visa ypatingų gebėjimų paletė, Donatos Rinkevičienės tobulas mamos ir žmonos portretas, Nomedos Saukienės burtai...“

 

Ieva Prudnikovaitė (8 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (8 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Natūralus originalumas

„Kai buvau dvidešimties, man ir mano bendraamžėms stiliaus paieškos buvo labai reikšmingos. Juokas ima prisiminus, kokiu pašėlusiu greičiu mūsų stilius varijavo nuo kerzinių batų iki klaikių žieminių aulinukų aukštais plonais kulniukais. Žmonės eksperimentavo ir, esu tikra, nė vienas nebūtų norėjęs tapti eiline kopija ančiuko lūpomis. Originalumas buvo labai vertinamas. Ir ne tas demonstratyvusis, o natūralus, pabrėžiantis asmenybę. Pamenu, ir to meto manekenės turėjo labai išskirtinių bruožų: viena – ryškius skruostikaulius, kita – raudonus plaukus... Dabar viskas susiniveliavę. Lietuvoje etalonas – visai nepavargusi, itin pasiturinti mamytė; išpuoselėtos garbanos, įtartinai putlios lūpos, rūtom mėtom išpieštas manikiūras, tarsi visada turėtas sixpack’as... Išskirtiniai bruožai? Kad nelabai ir įžiūrėsi. Svarbiau – išskirtinis automobilis. Gal kiek šaržuoju, tačiau tokias tendencijas pastebiu ir man jos nepatinka.“

Džiaugiuosi, kad baigėsi perkarusių divų ir manekenių era

„Manau, kad gražiam žmogui sociumas palankesnis. Normalu, kad mieliau ganyti akis į fiziškai gražų objektą. Tačiau džiaugiuosi, kad tendencijos keičiasi, kad baigėsi perkarusių divų ir manekenių era, tikrai nepadėjusi formuotis sveikam mergaičių požiūriui į kūną.“

Ieva Prudnikovaitė (10 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (10 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikas – tobulas tavo kūrinys

„Mama visada sakydavo: „Kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas gražiausias.“ Tai labai natūralu ir visai negėdinga. Vaikas – tobulas tavo kūrinys. Jausti, kad yra besąlygiškai mylimas, girdėti, kad yra gražus, geras, – jam būtina. Taip vystosi ir jo empatija, suvokimas, kad bet kuris žmogus gali būti savaip gražus. Dukras mokau, kad kiekvienas, net ir turintis didelių ar keistų fizinių ypatybių, turi būti gerbiamas ir mylimas. Kas kita – tie, kurie sąmoningai pasirenka būti pavojingi, nekultūringi, agresyvūs, – tokius gali tik užjausti.“

Ieva Prudnikovaitė (17 m.)  / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (17 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Pervažiavus šalies sieną etalonas gali būti visai kitoks

„Savo mergaites skatinu pastebėti kiekvieno žmogaus grožį, nepriklausomai nuo rasės, sudėjimo, padėties ar sveikatos problemų. Nenorėčiau, kad jų siekiamybė būtų tapti vienu iš daugybės vienodų veidų, tegu ir labai arti etaloninių. Beje, pervažiavus šalies sieną etalonas gali būti visai kitoks. Taigi prisirišti prie vieno nevertėtų. Operos pasaulyje šiuo metu – begalė gerų dainininkų, todėl išvaizda – neišvengiamas prioritetas. Tik galbūt čia svarbiau ne etaloninis grožis, o tinkamas vaidmeniui tipažas. Lietuvoje visada buvau labai toli nuo etalono ir tik išvažiavusi dainuoti svetur pagaliau suvokiau, kad aplinkiniai mane mato kaip gražią moterį.“

 

Ieva Prudnikovaitė (25 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (25 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Buvo pabrėžiama asmenybės grožio, intelekto, kultūros, orumo svarba

„Esu laiminga, kad iš savo mamos ir kitų šalia buvusių moterų negavau nereikalingų tuščio grožio pavyzdžių. Buvo pabrėžiama asmenybės grožio, intelekto, kultūros, orumo svarba. Mama visada išsiskyrė savo, kaip pianistės, talentu, minties greičiu, geru humoro jausmu. O štai mano dainavimo mokytoja profesorė Regina Maciūtė buvo gryniausio moteriškumo pavyzdys: visada pasitempusi, pasipuošusi, skrybėlėta, itin švelni ir globėjiška, stojiškai ištvėrė mūsų visų jaunatviškus hormonų svyravimus.“

Tai ir seksualu

„Man priimtiniausia – intelektualaus grožio samprata. Protas, iškalba, raštingumas daro didelį įspūdį. Tai dar ir seksualu.“

Ieva Prudnikovaitė (28 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (28 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninės higienos dalis

„Jei bandyčiau pateikti savo prioritetų sąrašą, grožio ir išvaizdos puoselėjimas atskiros pozicijos turbūt nė negautų. Tai – asmeninės higienos dalis. Norisi atrodyti tvarkingai, pagal laiko ir finansines galimybes gražiai, tačiau to nesureikšminti.

Kadangi mano profesija tiesiogiai susijusi su viešumu ir buvimu tarp žmonių, jų matymo zonoje, privalau atrodyti estetiškai. Man šis žodis patinka, nes turi kiek platesnę reikšmę nei „grožis“. Grožio salonai ir atitinkamos parduotuvės mane mato retai, bet stengiuosi, kad mano išvaizda būtų maksimaliai tvarkinga. Plaukus patikiu profesionalui, makiažą ir manikiūrą darausi pati. Mieliau užsuku į drabužių parduotuves, nes rūbas – arčiau meno kūrinio. Kaip ir teatrinis kostiumas, kasdieninis rūbas gali būti svarbi visos asmenybės kompozicijos dalis. Grožio ritualai man – labiau būtinybė nei malonumas. Visada maniau, kad pačiai gražiausiai – laimingai – moteriai jokių kosmetinių kaukių ir nereikia.“

Ieva Prudnikovaitė (27 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (27 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbiai apie pampersus ir priaugintas blakstienas man vis dar neegzistuoja

„Grožis – privalumas, tačiau ne prioritetas renkantis lygiavertį gyvenimo partnerį. Geram moters ir vyro ryšiui šeimoje palaikyti moters išvaizda, manau, tiek pat svarbi arba nesvarbi kiek ir vyro. Tai labai individualu. Jei moteris ir vyras poroje pakankamai rezonuoja, intuicija jiems pasako, ko tuo metu galėtų būti daugiau, ko – mažiau. Kaita mane ir žavi.

Moteriškas solidarumas – gražus reiškinys. Ir prasmingas. Tačiau beveik visą gyvenimą buvau apsupta draugų vyrų. Mano charakterį tai papildė greita reakcija į žodį, autoironija, pasitikėjimu savimi, sveiku požiūriu į aplinką, šiokiu tokiu berniokišku grubumu. Pokalbiai apie pampersus ir priaugintas blakstienas man vis dar neegzistuoja.“

Ieva Prudnikovaitė (33 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė (33 m.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Labai patinka mados chuliganai

„Cituoju savo vyrą: „Ievos stilius – eklektiškas, rafinuotas, su nukrypimais į individualumą.“ Išties manau, kad mano stilius – kintantis, priklausomai nuo aplinkybių, erdvės, nuotaikos. Mano spintose – ir klasikiniai kostiumai, ir rūbai iš paauglių aprangos skyrių. Mėgstu originalias detales: keistesnį fasoną, neįprastas medžiagas, netikėtus aksesuarus. Labai patinka mados chuliganai – aš nieko prieš vieną dieną taip vadintis.“

Nenusimaunu tik vestuvinio ir sužadėtuvių žiedų

„Žiūrėdama į savo senas nuotraukas matau, kad buvo etapų, kai mano skonis balansavo ant ribos... Pavyzdžiui, derindama rūbus, avalynę ir aksesuarus mėgau spalvos perteklių – jei raudoni batai, tai raudoni ir auskarai, ir rankinukas. Visada mėgau papuošalus, bet anksčiau buvo svarbu jų kiekis, įvairovė, dydis, o ne kokybė. Išėjusi iš namų be auskarų jausdavausi lyg nuoga. Dabar puošiuosi tik eidama į renginius ir saikingai. Nenusimaunu tik vestuvinio ir sužadėtuvių žiedų.“

Proga iškuopti savo vidų

„Nežinau, ar dabartinis chaosas, kurį sukėlė koronavirusas, – gamtos atsakas į perdėtą vartojimą. Gamta labai aiškiai reaguoja į mūsų vartotojiškumą tirpstančiais ledynais, vėjais ir potvyniais. Plastiko salos vandenynuose, nykstančios gyvūnų rūšys turėtų būti geras spyris žmonijai pradėti keisti įpročius ir išsikuopti. O štai dabartinė situacija, karantinas, – proga iškuopti savo vidų. Žmonės tiek išlepę, tiek užlenkę nagus į save, tiek susireikšminę, kad pabūti namie su šeima tampa iššūkiu. Gal pagaliau liks praeityje tos gėdingos statistinės septynios kokybiško buvimo su vaikais minutės? Kad „grožis išgelbės pasaulį“ – girdėjau. Tik manau, kad vidinis grožis...“

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai