Ieva Prudnikovaitė džiaugiasi laiku įdomiai veiklai : „Tai panašu į psichoterapijos miniseansą“

Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-04-08 14:58
„Net nejauku sakyti, bet kol kas mėgaujamės. Seniai neturėjome tiek laiko vienas kitam. Tai – auksinis laikas ir aš, šiame gana makabriškame fone, matau daug pliusų. Galbūt žmonės išmoks tiesiog būti. Iš naujo susipažins su savo mylimaisiais, kitaip pamatys savo vaikus. Gavome progą suvokti, kokie vartotojai ir egoistai esame, išsikuopti savo aplinką ir vidų“, – sako dainininkė Ieva Prudnikovaitė. Ji ir pati naudojasi išskirtine galimybe praplėsti savo žinias ir skaitytų knygų sąrašą.

Ieva, ar galėtumei apibūdinti jausmą, kuris apima, kai į rankas paimi mėgstamą knygą?

Tai panašu į psichoterapijos miniseansą ar mandalų spalvinimą. Anksčiau skaitydavau labai daug. Galima sakyti, kad visur ir visada. Vaikystėje su dideliu malonumu grauždavau privalomą literatūrą, dar ją ir papildydama pilnais maišais gėrybių iš bibliotekų. Studijų metais susidūriau su labiau specifinėmis tematikomis – literatūra apie meną, muzikos istoriją, filosofiją, pedagogiką. Dabar skaitymas –  prabangos minutės, skiriamos tik sau. Atsitraukimas nuo buities ir kartais pabostančių pareigų. Idealus užsiėmimas keliaujant lėktuvu ir traukiniais. Skaitymas kelia dar didesnį pasitenkinimą, kai suvoki, jog tai – nemažas indėlis į intelektą, savimonę ir kūrybiškumą.

Ar yra knyga, kurią skaitei daug daug kartų?

Tiesą sakant, tai – literatūros klasiko Balio Sruogos „Dievų miškas“. Dabar net negaliu tinkamai pagrįsti, kodėl ši knyga mane tuomet taip traukė... Galbūt man nauja tematika, istoriškumas, tamsi kūrinio atmosfera atliepė paaugliškas emocijas, ieškojimus ir norą pažinti tai, kas visiškai nepažįstama ir tolima. Ne kartą ir ne du suvalgytos Juozo Baltušio “Parduotos vasaros”. Normalu, kad skonis kinta, taip pat, kaip ir charakteris bei požiūris į reiškinius, pasaulį, tad ir mano skaitoma literatūra kito. Mano aplinkoje, bendravime – vis daugiau ironijos ir saviironijos, todėl linkstu prie aštresnės literatūrinės kalbos. Pavyzdžiui, nepraleidžiu nei vieno Sigito Parulskio veikalo. Tik knygas dabar jau skaitau po vieną kartą. Nebeturiu prabangos dažnai skaityti, tad norisi aprėpti kuo daugiau.

Kokią vaikystės knygą geriausiai prisimeni? Kas tau skaitydavo – tėtis ar mama?

Pamelos Lyndon Travers “Merė Popins”. Galėjau cituoti bet kurią šios knygos ištrauką. Mama kurdavo pasakas-variacijas Raganiukės personažo pagrindu. Tėtis gan anksti užkrėtė meile Jules Verne’o knygoms. Skaitymas vakarais mūsų šeimoje buvo savaime suprantamas, būtinas veiksmas. Ši bendra vaikų-tėvų priešnaktinė meditacija, manau, turi ypatingai didelę reikšmę vaiko emociniam, intelektiniam vystymuisi, raidai, taip pat ir tarpusavio tvirtesnio ryšio formavimui.

Vaikystėje mes mėgstame tapatintis su knygų herojais. Į ką norėjai būti panaši?

Mane ypač žavėjo Ronjos (A.Lindgren „Ronja, plėšiko duktė“) personažas. Pavydėjau jai nuotykių ir laisvės.

Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas/ Gedmanto Kropio/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas/ Gedmanto Kropio/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokia buvo pirmoji knyga, kurią pati perskaitei vaikystėje? Ir kokia knyga apvertė pasaulį aukštyn kojomis arba paaiškino tai, ko nesupratai? Ar išvis knyga turi tokią jėgą?

Esu iš tų žmonių, kurie pirmųjų kartų nesureikšmina ir jų nefiksuoja (juokiasi). Svarbiau yra tai, kad poreikis skaityti taip ir nenutrūko. Knygos man labiau – momentiniai įkvėpimai. Tiesa, buvo Salmano Rushdie, Erico Maria Remarque’o, Samuelio Beckett’o periodai... Nemėgstu savianalizės, gyvenimo būdo vadovų, rašinėlių, kaip tapti vienokiu ar kitokiu “-iausiu”. Galbūt todėl kokio nors kardinalaus virsmo manyje ar mano gyvenime konkreti knyga ir nesukėlė. Tačiau tikiu, kad tai įmanoma...

Kaip nuo tavo vaikystės pasikeitė vaikiškos knygos? Kokie pasikeitimai tavo manymu yra blogi, o kurie – geri?

Manau, kad labai pasikeitė. Pastebiu šiokį tokį pataikavimą renkantis temas, personažus, kalbą – ji labiau buitinė, mažiau literatūrinė, daug slengo. Dėmesys vizualinei knygos pusei, manau, perdėtas. Nebepaliekama vietos vaiko vaizduotei. Tačiau neneigiu, kad yra ir labai talentingai sukurtų kūrinių.

Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas/Karolio kalvaičio nuotr.
Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas/Karolio kalvaičio nuotr.

Kaip pati parenki vaikams knygas? Manai, kad tėvai turėtų nurodyti kryptį?

Knygas dažnai renkamės kartu su dukromis, tačiau kryptį stengiuosi nurodyti. Pastebėjau, kad vaikai vis turi savo  knygas mylimukes, tad stengiuosi sudominti dar ir kuo kitu. Norėčiau, kad susiviliotų ir kiek rimtesne literatūra, bet kiekvienai enciklopedijai – savas metas (juokiasi). Aš kiek senamadiškai linkstu prie klasikos, o vaikai, savaime suprantama, labiau atviri naujovėms.

Daugybė tėvų šiandien kraipo galvas ir stebisi, kad vaikai skaito mažai. Tą patį sako ir mokytojai. Kaip jūsų šeimoje vaikai skatinami skaityti?

Vaikai skaito mažiau, nes mes patys sukūrėme tokias aplinkos sąlygas. Pažiūrėkite, kiek įvairių dirgiklių, kokie informacijos srautai, technologijos, kasdienos temporitmika... Ramus susitelkimas į save ar knygą – iššūkis. Tačiau jis būtinas. Ir tų statistinių septynių minučių kokybiško buvimo su vaiku tikrai neužteks, norint padėti susiformuoti pilnavertei, mąstančiai, žingeidžiai asmenybei. Momentinis skatinimas ar liepimas skaityti nesuveiks – namuose turi vykti pastovus pažindinimas su pasauliu. O tėvai privalo būti pavyzdžiu.

Kokios tradicijos egzistuoja jūsų namuose. Skaitote vakarais prieš miegą? Ar yra specialus skaitymo laikas?

Skaityti vakarais prieš miegą – šventos apeigos (juokiasi). Aplink lovas – knygų stirtos. Ką tąvakar skaitysime, leidžiame išsirinkti dukrelėms.

Ar vaikams iš gastrolių parvežate knygų? Ar jiems svarbu, kokia kalba skaityti?

Kol kas mūsų lentynose vyrauja knygos lietuvių kalba. Manau, kad labai svarbu įsigyti būtent lietuvių rašytojų kūrinius, kad šių laikų tūkstantinėje pasiūloje išlaikytume būtent savo tautos kultūrinę savimonę. Skaityti užsienio kalbomis tikrai skatinsiu ateityje, kai tik pakaks tam žinių ir sugebėjimų.

Ar turite muzikinių knygų? Ar išvis tokios egzistuoja?

Yra keletas knygelių su dainelėmis, lopšinėmis. Noriu paminėti vieną išskirtinę knygelę “Vienaragio mįslė” apie dvynukus, kurie pirmą kartą apsilanko paslaptingoje filharmonijoje. .. Taip pat labai puiki Violetos Palčinskaitės knyga “Stebuklinga Mocarto fleita”. Muzika, teatras, dailė taip pat yra labai svarbūs pilnavertiško gyvenimo komponentai. Kuo anksčiau supažindinsime vaikus su kultūra, menu, tuo greičiau galėsime džiaugtis, kokius štai šaunius ir įdomius mes juos užauginome!

Veronikos ir Magdalenos skaitomiausių penketukas:

  1. Marcinkevičius – „Grybų karas“;
  2. Jansson – knygos apie Trolius Mumius;
  3. Žutautė – knygų serija apie Kakę Makę;
  4. Lindgren – „Pepė Ilgakojinė“;
  5. Walliams – „Blogiausi pasaulio vaikai“.

Ievos geriausiųjų penketukas:

  1. L. Travers – „Merė Popins“;
  2. Misevičius „Danuko Dunduliuko nuotykiai“;
  3. Lindgren – „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“;
  4. Janosch – „Panama labai graži“;
  5. Verne – „Aplink pasaulį per 80 dienų“.

Ekspertai teigia, kad skaitymui su vaikais užtenka ir 15 minučių kasdien, o svarbiausias pavyzdys jauniesiems skaitytojams – skaitantys suaugusieji. Kviečiame skaityti knygas vaikams ir su vaikais, ir tokiu būdu ugdyti vaikų supergalią – smalsumą. Šis interviu yra informacinės kampanijos apie skaitymo teikiamą džiaugsmą dalis. Kampaniją organizuoja VšĮ „Mokyklų tobulinimo centras“ įsteigta literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“, kampaniją remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė, didysis kampanijos partneris – internetinis knygynas ŽMONĖS knygos. Daugiau informacijos www.vaikuzeme.lt

Naujausi straipsniai