Ieva Prudnikovaitė: „Dukters gimimas – geriausias dalykas, ką gyvenime esu padariusi“

Modestas Pitrėnas ir Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė / Viganto Ovadnevo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2012-11-17 17:00
„Pati nelabai savęs atpažįstu...“ – šypsodamasi prisipažįsta operos solistė Ieva Prudnikovaitė (29). Prieš dešimt mėnesių jiedviem su dirigentu Modestu Pitrėnu (38) gimusi dukrytė Veronika apvertė gyvenimą aukštyn kojomis, pakeitė net Ievos charakterį. Tik meilės darbui iš širdies neištrynė: netrukus ji žengs į Kongresų rūmų sceną kaip linksmuolė Olga operoje „Oneginas“.

Galima skelbti apie grįžimą į didžiąją operos sceną?!

Na, tokiomis pompastiškomis frazėmis aš nesimėtau. Tiesiog atėjo laikas, kai reikia pradėti dirbti. Juk užsisėdėti labai paprasta, paskui tik sunkiau bus išjudėti. Vaikas buvo planuotas ir labai lauktas, todėl negalėčiau pavadinti savęs fanatike, tikrąja nuplaukusia menininke, kuri dieną naktį galvoja tik apie garsus, natas ir išraišką scenoje. Mano gyvenime dabar tikrai svarbiausia – dukra. Tačiau prisipažįstu: aplinkos pakeitimo, išėjimo už namų sienų irgi ilgiuosi.

Sakote, pati savęs neatpažįstate. Kokia tapote?

Ir vaikelio laukimas, ir atėjimas, ir paskui buvimas kartu – su niekuo nepalyginami dalykai. Jau nekalbu apie nuostabius kasdienius potyrius, kai vaikas ima šypsotis, kai bando kalbėti, rodo emocijas... Tai kardinaliai viską keičia: ir buitį, ir gyvenimo būdą, ir net charakterį. Įgijau to, ko niekada neturėjau, – kantrybės. Vaikas išmoko pamiršti save. Iki tol buvau pratusi gyventi sau, būti pati sau šeimininkė, o dabar reikia derintis prie esamos situacijos. Taip, nėra lengva. Teko koreguoti darbo planus ir karjerą, teko bent jau kurį laiką pamiršti ekspromtą, bet vis tiek vaikas – vertingiausia ir svarbiausia, ką gali turėti žmogus. Mano tėtis yra pasakęs: „Tai – geriausias dalykas, ką tu gyvenime esi padariusi.“ Matyt, jis teisus.

Ar kartais nesiilgite laisvo gyvenimo būdo, buvusio iki gimstant dukteriai? Modestas – Lietuvoje, jūs – Vokietijoje, kur dirbote Eseno operos teatre: jokios buities, tik romantiški susitikimai...

Tuo metu kaip tik įsitikinau, kad esu naminė: dažni išvažiavimai, išsiskyrimai emociškai labai daug kainavo. Todėl kai tik turėdavau kelias laisvas dienas, aišku, lėkdavau, skrisdavau namo, nors būdavo visiškai neracionalu ir neapsimokėdavo finansiškai... Kita vertus, negaliu skųstis: turėti darbo įvairiuose pasaulio teatruose, važinėti į festivalius ar, pavyzdžiui, kelis mėnesius praleisti Vienoje – didžiulė vertybė. 

Bet kaip liūdna po gražiąją Vieną vaikščioti vienai...

Aišku, toks jausmas irgi neišvengiamas... Bet ir vyras buvo atvažiavęs, ir mama, ir draugai – pamiršta tikrai nebuvau. Vokietijoje, kur dirbau ir dar dirbsiu, – taip pat daug lietuvių, su jais puikiai sutariu. Operos solistas Almas Švilpa, kuris irgi atvažiuoja dainuoti „Onegine“, yra tarsi brolis, antroji šeima. Už trisdešimties kilometrų kitame teatre dirba Laimonas Pautienius. Mes visi ten – kaip kumštis. Bet šeimos, žinoma, labai trūkdavo. Todėl ir tie šeimyniniai pokyčiai buvo labai laukti – norėjosi grįžti namo.

Dukra gimė kiek per anksti. Neišnešiotų kūdikių inkubatorius, nerimas, laukimas... Ar jau ištrynėte iš atminties tą sunkų laiką?

Blogo jausmo nelikę, nes viskas baigėsi sėkmingai. Tik gaila, kad Modestas svarbiausiu momentu nespėjo atvažiuoti. Bet tai, matyt, likimas. Aš visą gyvenimą sakiau, kad gimdymo metu šalia norėčiau matyti savo tėtį. Mūsų ryšys – labai stiprus, tarpusavio pasitikėjimas – didžiulis. Taip ir išėjo: abi mamos laukė koridoriuje, o tėtis buvo šalia viso gimdymo metu. Jis pirmas ir mažylę paėmė ant rankų. Jau dabar matau: jo ryšys su anūke – neįtikėtinas.

 

Laukdamasi įtemptai dirbote, daug koncertavote?

Paskutinį kartą scenoje stovėjau dvi savaitės iki gimdymo – per Naujuosius metus Kongresų rūmuose, Vilniuje. Dabar galvoju, gal dėl to ir gimdymas buvo per ankstyvas, kad buvau labai užsiėmusi: dainavau daugiausia užsienyje, nemažai skraidžiau, buvo daug naujų pastatymų, streso, nervų... Ko gero, tie skraidymai nebuvo į naudą. Gamtos taip sudėliota, kad besilaukianti moteris turi būti rami, pozityviai nusiteikusi, laiminga. Tėtis ir dabar mane stabdo: „Dabar tavo darbas yra maitinti kūdikį. Ko nerimsti? Ko tu nori?“ O aš noriu... Tie devyni su puse naminio gyvenimo mėnesio nebuvo lengvi, prieš tai juk visas gyvenimas buvo kitoks. Norisi judėti, norisi vėl save realizuoti ne vien kaip mamai.

O kam? Juk būtų galima likti tiesiog mama...

Ne mano būdui toks gyvenimas. Yra pavyzdžių, kai moterys augina vaikus dvejus, trejus metus namuose ir žydi. Gal net pavydžiu tokio stipraus moteriško ir motiniško prado. Bet mano natūra – kitokia ir manęs toks gyvenimas tiesiog netenkina. Nenorėčiau, kad vaikas matytų mamą, užsidariusią tarp keturių sienų ir nelaimingą. Galų gale nemanau, kad ir vyrui įdomi moteris, kuri susikoncentravusi tik į košeles, vystyklus ar Supermamų klubą. Man buitis apskritai neįdomi, nesu tipiška namų šeimininkė. Juokauju, kad dabar esu nusivylusi namų šeimininkė, kuri pamatė, kad uždaras gyvenimo būdas – ne jai (juokiasi).

O kūdikio laukimas, gimimas turi įtakos operos atlikėjos karjerai, balsui?

Žinoma, be galo didelę įtaką. Pirmiausia todėl, kad šeimoje, apsisprendusioje turėti vaikų, vienas turi aukoti darbą ir karjerą. Paprastai tai daro moteris, nes būtent ji turi išnešioti ir pagimdyti vaiką, todėl jos veikla nori nenori stoja. Gerai, kai iš vyro irgi sulaukia pagalbos, bet pagrindinį darbą neišvengiamai turi atlikti mama. Vaikas keičia ir moters planus, ir fiziologiją. Dainininkei, operos solistei vaikelį išnešioti ir pagimdyti – dar sudėtingiau, nes dainavimas susijęs su fiziologija. Net maitinimas krūtimi turi įtakos balsui. Todėl kol organizmas visiškai neatsigavęs, nepatogumų, sunkumų ir neužtikrintumo tikrai yra. Matyt, turi praeiti laiko, kad raumenys grįžtų į buvusią padėtį. Žinau, kad reikia elementaraus trenažo ir trupučiuką psichologinio pasiruošimo. Turi tarsi iš naujo priprasti prie scenos. Koncertuoti pamažu pradėjau, kai dukrai buvo pusė metukų, o operos spektaklis dabar bus pirmas po ilgo laiko.

Kaip jautėtės vėl žengusi į sceną?

Keistokai... Jautiesi taip, tarsi tai būtų ne tavo kūnas, ne tavo balso stygos ir išvis – ne tavo pojūčiai... Matyt, fiziologija, hormonai, sumažėjęs svoris – daug kas turi įtakos. Ir nepasakyčiau, kad jausmas – labai malonus...
Bet žinau, jog atgavus vokalinius sugebėjimus ir streso neliks. Juo labiau kad dainuojant „Onegine“ įsitempti, ačiū Dievui, nebus jokio pagrindo: visi – savi. Patys juokiamės: įdomu, koks bus rezultatas – juk dar nėra buvę taip, kad vienoje scenoje dainuotų visi tokie artimi draugai. Įsivaizduokite, su režisiere Dalia Ibelhauptaite mes pažįstamos dar nuo tų laikų, kai mokiausi mokykloje.

Tuo metu kaip tik svarsčiau, kokią profesiją pasirinkti, o ji Lietuvos operos ir baleto teatre statė spektaklį „Kaukių balius“. Mačiau jos repeticijas ir svajojau apie režisūrą. Paskutinį kartą su Dalia dirbome prieš penkerius metus W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“. Solistė Sigutė Stonytė buvo mano kamerinio dainavimo dėstytoja Muzikos akademijoje. O kur dar kolegos Almas, Asmik, Rafailas, Kostas... Tiek įvairių išgyvenimų su jais patirta, tiek keliauta... Pastaruoju metu visi išsilakstę kas sau, daug dirba, todėl šis susitikimas scenoje mums bus aukso vertės.

 

Kokia Olga žadate būti spektaklyje „Oneginas“?

Olga – Tatjanos sesuo ir Larinos dukra. Juokavome, kad pagaliau šiame spektaklyje visos herojės iš tiesų panašios lyg šeimos narės: Sigutė Stonytė, Asmik Grigorian ir aš. Olga – žaisminga mergina, romantiškosios Tatjanos priešingybė. Linksma, besimėgaujanti gyvenimu, nerūpestinga išdykėlė... Šitas personažas tobulai atspindi buvusią mane. Bus man toks déjà vu (juokiasi)...

O kada Eseno operos teatras jūsų laukia grįžtančios? Ir kaip tvarkysitės dabar, kai turite dukrą?

Kol kas važiuosiu tik pasirodyti keliuose spektakliuose. Tikrieji darbai prasidės tik nuo kito rudens. Dar yra laiko įsibėgėti.  O dėl dukters viskas priklausys nuo situacijos: jeigu skrisiu tik dėl vieno spektaklio, nebus tikslo vaiko kelionėje varginti, bet jeigu savaitei ar dviem, tada jau važiuosime kartu. Kai kilo klausimas dėl tolesnių mūsų darbų ir gyvenimo būdo, kalbėjomės su vyru: sutarėme, jog ateityje reikės dalytis darbais, nes atskirai būti nenorime, ir vaikui būti atskirtam nuo vieno ar kito tėvelio nėra gerai. Todėl reikės derintis vieniems prie kitų.

Taip ir įsivaizduoju: dirigentas Modestas Pitrėnas nutraukia darbus ir išeina tėvystės atostogų...

Tėvystės atostogų eiti nereikia, geriau pasistengti suderinti darbus ir vaikelio priežiūrą. Tiesiog žinoti, kad tas laikas skiriamas vaikui auginti. Kiekvienas normalus žmogus – nesusireikšminęs, neegoistas – į tokius dalykus reaguoja normaliai.

Menininkų vaikai juk sėkmingai užauga ir teatro užkulisiuose...

Aš pati ten augau. Ir rezultatas – ne pats blogiausias (juokiasi). Bet dukrytei nelinkėčiau profesionalios muzikės kelio. Būsiu beprotiškai laiminga, jei matysiu, kad mano vaikas nori skaityti knygas ar piešti. O dainuoti... Aš vaikams apskritai uždrausčiau dainuoti: visada kreivokai žiūrėjau į „Dainų dainelę“, visokius vaikiškus dainų konkursus, chorus... Todėl jeigu dukra norės dainuoti, tikiuosi, kad tai nutiks, kai jau bus susiformavusi kaip asmenybė. Iki tol galima rasti daugybę kitokios veiklos, kuri lavina kūną ir protą.

Apie ką dabar labiausiai svajojate?

Oi, pasakai – ir išsipildo... Pamenu, nuskridau pas vyrą į Šveicariją vienai parai – pasižiūrėti jo premjeros. „Vienintelio dalyko dabar norėčiau: nors vieną naktį išmiegoti bent aštuonias valandas“, – pamenu, pasakiau. Ir ką jūs manote? Kitą dieną lėktuvai neskrido, o mes romantiškai įstrigę Vienoje ir išsimiegojome, ir pailsėjome, ir pasilepinome vienas kito dėmesiu. Gerai pagalvojus, viskas yra taip, kaip visada svajojau. Tik dabar tarsi kokia ramybės, susimąstymo, susikaupimo būsena. Trūksta nebent trupinėlio vidinio džiaugsmo. Bet, tikiu, jis netrukus grįš.

Tomo Kapočiaus nuotr.
Tomo Kapočiaus nuotr.

       

Naujausi straipsniai