Ne kartą esame girdėję, o gal ir patys vartojame tokius posakius kaip „Achilo kulnas“, „Sizifo darbas“ ar „Tantalo kančios“... Bet ar žinome tikrąją jų reikšmę? Siūlome pasidomėti.
„Pandoros skrynia“
Nelaimių šaltinis. Kitaip tariant, tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima sulaukti daugybės bėdų.
Anot senovės graikų mito, norėdamas atkeršyti Prometėjui (Prometheus) už tai, kad šis pavogė iš dievų ugnį ir perdavė ją mirtingiesiems, Dzeusas įsakė ugnies dievui, talentingiausiam amatininkui, skulptoriui ir kalviui Hefaistui (Hephaestus) pagaminti iš vandens ir žemės moterį. Taip pasaulį išvydo Pandora.
Deivė Atėnė (Athena) aprengė ją dailiausiais drabužiais, Afroditė (Aphrodite) dovanojo nepaprastą grožį, o Hermis suteikė malonų balsą.
Tada Dzeusas ją atvedė Prometėjo broliui, ir šis moterį akimirksniu pamilo. Kaip kraitį vyriausiasis dievas jai įteikė gražų indą, kurio liepė šiukštu neatidaryti. Pandorai knietėjo sužinoti, kas jo viduje (Dzeuso įsakymu dievai jai buvo dovanoję smalsumą), todėl neištvėrusi atvožė indo dangtį. Visos žmonijos nelaimės, ligos, bėdos, nesėkmės išlėkė lauk ir pasklido po visą pasaulį.
Supratusi, ką padarė, Pandora indą uždarė, tačiau jame buvo likusi tik vilties dvasia. Pasakojama, kad išgirdusi tylų vilties balsą, moteris ją išleido laisvėn, idant žmones varguose paguostų.
„Sizifo darbas“
Sunkus, beprasmiškas ir nepabaigiamas darbas.
Kaip pasakojama senovės graikų mite, Sizifas (Sisyphus) buvo Korinto (Corinth) karalius. Jis skelbė, kad miestas atviras prekeiviams iš visų kraštų, tačiau buvo godus ir nesąžiningas. Įsakydavo nužudyti arba pats atimdavo gyvybę tiems svetimšaliams, kurie jam kuo nors neįtikdavo.
Taip Sizifas užsitraukė galingiausio Olimpo dievo Dzeuso (Zeus) nemalonę. Jis nusprendė nenaudėlį pamokyti. Nusiuntė mirties dievą Tanatą (Thanatos), kad šis nuvestų Sizifą į tamsų požemio pasaulį ir prirakintų grandinėmis. Tačiau karalius mirties dievą pergudravo ir patį sukaustė. Įpykęs Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją (Ares), kuris Tanatą išlaisvino, o Sizifą pasiuntė myriop.
Vis dėlto prieš tai karalius spėjo paliepti žmonai nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų mirusiųjų pasaulio dievams. Tada įtikino Persefonę (Persephone) turįs pareiti į žemę ir pamokyti žmoną. Išleistas negrįžo. Visgi dievas Hermis (Hermes) Sizifą sugrąžino į mirusiųjų karalystę, o Dzeusas sugalvojo siaubingą bausmę. Karalius turi amžinai ritinti didžiulį akmenį į aukštą, statų kalną. Kai viršūnė jau netoli – akmuo išsprūsta ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl pradeda viską iš naujo.
„Damoklo kardas“
Nuolat gresiantis pavojus.
Senovės graikai ir romėnai itin mėgo pasakoti istoriją, nutikusią Sirakūzų (Syracuse) valdovo Dionisijaus II (Dionysius II) rūmuose. Norėdamas įsiteikti, jo padėjėjas Damoklas (Damocles) pradėjo postringauti apie tai, koks laimingas turėtų būti valdovas, apsuptas tarnų, turtų ir prabangos. Išmintingasis Dionisijus II pasiūlė plepiui keistis vietomis, idant jis pajustų saldų laimės skonį. Nė sekundės negalvojęs, Damoklas klestelėjo į prašmatnų karaliaus sostą.
Tiesa, dar prieš pasiūlydamas padėjėjui savo vietą, valdovas paprašė ant vieno arklio uodegos ašuto parišti ir virš sosto pakabinti milžinišką, aštriai išgaląstą kardą. Vos pamatęs, kad ties jo galva kabo ginklas, Damoklas ėmė maldauti karaliaus leisti jam vėl tapti jo padėjėju ir nebesėdėti soste.
Taip Dionisijus II parodė, kad atsakingas pareigas užimantys žmonės, atrodytų, visko turintys ir laimingi, iš tiesų nuolatos įsitempę. Juk bet kokia nesėkmė gali sužlugdyti ne tik jų, bet ir daugelio kitų, nuo jų priklausančių žmonių, gyvenimus.
„Gordijaus mazgas“
Painus reikalas, be galo sunkiai išsprendžiama problema. „Perkirsti Gordijaus mazgą“ reiškia surasti išeitį (dažnai drastišką ar nesąžiningą) iš susidariusios situacijos.
Senovės graikų legenda pasakoja, kad mirus frygų (phrygians) genties karaliui, žynys patarė žmonėms rinkti valdovu tą, kurį pirmą sutiks įvažiuojantį vežėčiomis į šalies sostinę. Taip nutiko, kad tuo metu iš laukų namo keliavo žemdirbys Gordijus (Gordias). Jam pasirodžius mieste, ant vežimo nutūpė erelis. Šventikai tai suprato kaip vyriausiojo dievo patvirtinimą, kad orakulas buvo teisus ir šio vyro laukia didi ateitis.
Iš dėkingumo Gordijaus sūnus Midas paaukojo vežėčias dievui ir, pririšęs prie kolonos, paliko šventykloje. Legenda byloja, kad mazgas buvęs surištas iš sedulos žievės ir niekas negalėjo rasti nei jo pradžios, nei galo. Žyniai skelbė, kad tas, kuris sugebės atrišti mazgą, valdys Aziją.
To niekam nepavyko padaryti beveik 400 metų, kol į šalį atvyko Aleksandras Didysis. Išgirdęs apie Gordijaus mazgą, pabandė įminti šią mįslę. Tačiau jam nesisekė. Tada, netekęs kantrybės, jis ištraukė kardą ir perkirto mazgą.
Pranašystė išsipildė – Aleksandras Makedonietis tapo Azijos valdovu, tačiau neilgam. Trumpą Makedonijos karaliaus šlovę daugelis žynių siejo su greitu Gordijaus mazgo mįslės išsprendimu.
„Tantalo kančios“
Nepakeliamos kančios dėl to, kad tikslas arti, o jo pasiekti neįmanoma.
Tantalas (Tantalus) senovės graikų mitologijoje buvo Dzeuso ir nimfos Plutos (Plouto) sūnus. Jis visada buvo laukiamas Dzeuso namuose Olimpe, apdovanotas tėvo meile ir turtais. Tačiau vieną kartą nuo Dzeuso stalo jis pavogė ambrozijos (dievų maisto, suteikiančio nemirtingumą ir amžiną jaunystę) ir atnešė paprastiems žmonėms. Jis taip pat sumanė paaukoti savo sūnų Pelopą (Pelops). Berniuką supjaustė, išvirė ir pateikė dievams kaip vaišes.
Supratę, ką Tantalas padarė, dievai vaišių net nepalietė. Tik dėl dukters Persefonės (Persephone) pagrobimo sielvartavusi Demetra (Demeter) nesuprato, kas patiekta ir suvalgė Pelopo petį. Dzeusas vienai deivei įsakė berniuką prikelti ir ši, surinkusi visas jo kūno dalis, išvirė jas šventame katile. Petį Hefaistas padirbo berniukui iš dramblio kaulo.
O Tantalą Dzeusas nusiuntė į giliausią požemio karalystės vietą, skirtą didžiausiems nusidėjėliams. Ten jis turėjo stovėti vandenyje iki kaklo, virš jo sviro medžio šakos, aplipusios prisirpusiais vaisiais. Tačiau, kai tik jis siekia vaisiaus, šakos pakildavo. Vos tik palenkia kaklą mėgindamas atsigerti, vanduo nuslūgsta. Taip jis ir kenčia amžiną badą ir troškulį.
„Achilo kulnas“
Žmogaus silpnybė, lengvai sužeidžiama vieta.
Achilas (Achilles) – graikų mitologijoje vandens deivės Tetidės (Thetis) ir karaliaus Pelėjo (Peleus) sūnus. Pasakojama, kad, trokšdama berniukui nemirtingumo, Tetidė vos gimusį Achilą panardino į Stikso upę (Styx), skiriančią žemę ir Hado karalystę (mirusiųjų buveinę). Vienintelė sužeidžiama Achilo kūno vieta liko kulnas, už kurio maudydama laikė mama.
Viena iš legendų byloja, jog likimo deivės išpranašavo, kad Achilas dalyvaus Trojos kare ir žuvęs bus paskelbtas didvyriu. Kaip ir buvo nulemta, karui baigiantis karžygiui gyvybę atėmė į kulną įsimigusi priešininko strėlė.