Mada buvo ir bus – toks jos darbas. Ir jau seniai susitaikyta, kad tai – oazė, kuri graži ir įdomi pati savaime. Jai nereikia nei didelių pastangų, nei sensacijų, kad išsaugotų savo gerbėjų armiją: jie ir taip niekur nedings. Bet ar viskas gerai mados karalystėje? Pastaruoju metu išaiškėjo, kad – ne viskas. Atsirado toks Alessandro Michele, padarė keletą kolekcijų, ir staiga pasaulis suprato, kad anksčiau madoje buvo štilis.
Plaukuotas, barzdotas Michele, mėgstantis rožinius kostiumus ir kaspinus, nešiojantis dešimt antikinių žiedų ant dešimties pirštų, į madą plumptelėjo kaip meteoritas. Niekas jo anksčiau nežinojo, o ir nenorėjo žinoti: vyras 13 metų dirbo „Gucci“ aksesuarų dizaineriu, tačiau šie nebuvo tokie nuostabūs, kad bent kas pasidomėtų jų autoriumi. Nors atsirado žmogus, kuris įžvelgė slaptą Michele potenciją. Kai Frida Giannini paliko „Gucci“, Marco Bizzarri (naujas liukso klasės drabužių ir odos gaminių skyriaus direktorius) pasikvietė aksesuarų meistrą.
Pokalbis buvo maždaug toks: „Žinai, Alessandro, mums – didelės šakės. Iki vyrų mados šou liko savaitė, iki moterų – mėnuo, o nieko nėra. Gelbėk! Per tą laiką sugebėsi ką nors padaryti?“ – „Be problemų.“ Michele neturėjo, ko baimintis. Jis jau buvo tūpęs į žemą startą – norėjo bėgti iš nusigyvenusių mados namų, tad nesėkmės atveju nieko nebūtų praradęs. Be to, rodant vyrų kolekciją Michele net nebuvo įvardytas kaip jos autorius – vadinasi, gėda būtų tekusi beveidei komandai.
Jam atėjus, „Gucci“ akimirksniu tapo įtakingiausiais mados namais. Jų pardavimas taip išaugo, kad valdžia nutarė nebedaryti sezoninių nukainojimų.
Tai įvyko kone vakar: dizaineris debiutavo su 2015–2016 m. rudens–žiemos vyrų kolekcija. Na, o šiandien „Time“ galėtų dėti Michele ant viršelio. Jam atėjus, „Gucci“ akimirksniu tapo įtakingiausiais mados namais. Jų pardavimas taip išaugo, kad valdžia nutarė nebedaryti sezoninių nukainojimų. Greitosios mados parduotuvės skubiai taiko gatvei dizainerio sukneles. Mados ekspertai tikisi, kad su Michele prasidės nauja mados era. O BFA italą išrinko Metų dizaineriu.
Ką Michele padarė, kad sukėlė tokį ažiotažą? Tikslaus atsakymo nėra. Bet yra daug aplinkybių, kurios sėkmingai susikirto viename taške.
Pirmiausia – netikėtumo efektas. Frida Giannini buvo išprašyta iš „Gucci“ ne šiaip sau: mados namai prarado būtąjį spindesį, tapo nebeįdomūs žurnalistams ir klientams, tad jau senokai kalbėta, kad meno vadovą reikia keisti. Buvo daug laiko pagalvoti, kas galėtų užimti tą vietą, ir vyko kone lažybos: ar „Gucci“ pervilios Riccardo Tisci iš „Givenchy“, ar Hedi Slimaneʼą iš „Hermes“? Todėl kai po ilgos tylos nuskambėjo Michele vardas, visus ištiko šokas: „Kas?!!“ O labai greitai, po Milano mados savaitės, „Vogue“ paskelbė, kad „Gucci“ kolekcija – sezono sensacija.
Michele kolekcija buvo pasakiška tiesiogine prasme: su lobių salos žemėlapiais, rojaus sodais, žydrosiomis paukštėmis, drakonais ir pan. Su rimtomis mergaitėmis, kartais panašiomis į princeses, o kartais – į raudonkepuraites, kurios „Gucci“ rankinėse neša pyragėlių senelei. Perkeltine prasme kolekcija irgi buvo pasakiška – tikra stilių mišrainė, spalvų ir raštų puota.
Ligi tol pasakas nuosekliai kurdavo tik „Dolce & Gabbana“, bet su jais visi apsiprato. Kažkaip tapo norma, kad per šventes, kur pakanka kokteilių suknelės, pusė Holivudo damų vilki tą ženklą. Tačiau, lyginant takelio merginas ir aktores, pastarosios atrodo blankiai. „Dolce & Gabbana“ magija veikia teatralizuotoje butikų aplinkoje ir per jų šou, kai viskas būna sustyguota nuo kulnų iki pakaušio: suknios, kičiniai auskarai ir segės, į relikvijų skryneles panašios rankinės, inkrustuoti bateliai. Kas kita, kai tas suknias vilki santūroko stiliaus Kirsten Dunst ar Helen Mirren, nenorinčios aksesuarų, nemėgstančios sukeltų plaukų ir nepanašios į Sophią Loren... Kvaila atmesti prielaidą, kad Michele yra „Dolce & Gabbana“ gerbėjas, bet pastebimas ir atvirkščias efektas: naujausia italų dueto kolekcija tapo gučiška, iškrinta iš įprasto jų konteksto.
Su garsiais tėvynainiais Michele sieja dar vienas momentas: jo kūryba – labai moteriška. Tarsi dizaineris būtų psichologas, daug laiko klausęs pacienčių, pačių slapčiausių jų norų. Paskaitykime, ką rašo grožio industrijos atstovai, kai pristato savo produktus: kvepalai, drabužiai, kelnaitės skiriamos tik energingoms, stiprioms, savimi pasitikinčioms moterims.
Bet ar norime būti tokios? Juk visos mėgstame ašaroti žiūrėdamos melodramas ir savo problemas mielai permestume kitam. Ir (tegu genų ar pasąmonės lygmeniu) visos geidžiame nėrinių, raukinių, blizgučių, romantikos, gražaus melo. Michele jų davė.
Žurnalistų apgultas dizaineris sako, kad jo niekas nevaržo. Aišku, jis turi omeny, kad nejaučia „Gucci“ diktato. Šią temą irgi tiktų priplakti prie „simptomų“: pastaruoju metu mados namai dažnokai keičia meno direktorius, nes tiems pabosta kontrolė. Bet įdomiau kalbėti ne apie suvaržymus, o apie laisvės pasekmes. Michele puikiai manipuliuoja „Gucci“ simbolika („ordinų juostomis“, „arklio žąslais“, dubliuotomis G raidėmis, pan.) ir jo tai nevaržo. O visa kita – kaip Dievas davė.
Dizainerio vaizduotė (plius geras išsilavinimas) leidžia jam šuoliuoti per visas epochas ir nenusisukti sprando. Michele mama ir dvi tetos dirbo kine, jis pats nuo mažens svajojo apie kino ar operos kostiumus, tad į madą metėsi iš bėdos, kai kitur nerado darbo. O dabar gavo progą išsiskleisti. „Tikiu, kad viskas įmanoma – kaip Fellini filmuose. Jei turi svajonę, gali ją išpildyti.“
Dar viena italo sėkmės priežastis: jis – ne diktatorius. Dizaineris kuria mielą vintažą, kuris siūlo mados istorijos užgyventą prabangą, bet atmeta jos suvaržymus. Juk moteris niekada nebuvo labai laisva: visi didieji stiliai kaip nors kenkė jos sveikatai, nepalikdavo vietos improvizacijai. Kokį metą bepaimtume: džiazo epochos, New Look, hipių ar disko amžių, mada buvo uniforminė, o kelią vaizduotei dažniausiai išlaisvindavo narkotikai. Mados namai taip pat prisidėdavo prie diktato. Tie patys „Gucci“ smuko todėl, kad per ilgai naudojosi Tomo Fordo laurais: paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje dizaineris eksploatavo agresyvų seksualumą, ir anuomet tai buvo vau, bet laikai pasikeitė. Michele nesibaido nuogo kūno, tačiau merginos su jo vaiskiais audiniais ir raukinių putomis panašesnės į Botticelli nimfas nei į barakudas.
Mados ekspertai nepiktai šaiposi, kad naujasis „Gucci“ – kaip prašmatnus blusų turgus. Bet turgūs tuo ir geri, kad kiekvienas ten randa, ko jam reikia. Visi Michele daiktai labai ryškūs, lengvai identifikuojami ir pakanka beretės ar davatkiškų juodų batų, kad gatvėje būtum atpažinta kaip jo sektos narė. O turinčioms pinigų Michele nededa apynasrio – jo idėjų šabakštyne yra visko: akiplėšiškų disko kostiumų, infantilių suknučių, nostalgiškų „senelės“ suknių, rožėmis puoštų baikeriškų švarkų, rytietiškų ir vakarietiškų drabužių, nuo kurių printų raibsta akys, nes bitės čia taikiai sugyvena su antikinių vazų raštais, papūgos – su renesanso angelais, barokas – su popartu ir t. t.
Michele neatrado Amerikos, bet surinko į vieną vietą tai, ko mada pritrūkdavo: laisvę, gerą nuotaiką, jausmingumą, švelnumą, godumą, nuoširdumą.
Michele neatrado Amerikos, bet surinko į vieną vietą tai, ko mada pritrūkdavo: laisvę, gerą nuotaiką, jausmingumą, švelnumą, godumą, nuoširdumą. Gal nuo pastarojo ir reikėjo pradėti, nes kai žmogus dirba nuoširdžiai, jam sekasi. Geras pavyzdys – „Gucci“ šlepetės su kengūros kailiuku ir „arklio žąslais“: jas visi perka kaip bepročiai. „Man visada norėjosi lauke avėti tai, ką aviu namie, kad nereiktų keisti batų, kai trumpam išbėgi kavos. Kažką tokio, kas būtų puošnu ir nevargintų kojų. Mėgstu vogti idėjas iš praeities, o senovėje rūmų avalynė būdavo labai prašmatni ir patogi. Taip ir sugalvojau, kad būtų šaunu žiemai sukurti įsispiriamus batus su kailiu, tokį „Gucci“ loferių pakaitalą.“