Į profesionalų tenisą grįžtanti A.Paražinskaitė: „Degu noru ir nežinau, kas galėtų mane sustabdyti“

Akvilė Paražinskaitė / Fotobankas.lt nuotr.
Autorius: Aurimas Budraitis
Publikuota: 2021-01-12 18:53
Prieš šešerius metus į Jungtines Valstijas studijuoti išvykusi tenisininkė Akvilė Paražinskaitė (24) į savo gimtinę grįžo su tarptautinių santykių diplomu. Jei niekas nesutrukdys, dar pavasarį jos rankose atsidurs  „Diplomatikos ir tarptautinio verslo“ magistro diplomas. Iki tol įvairiuose čempionatuose ji atstovaus Kentukio universitetui, o tuomet visiškai pasiners į profesionalaus teniso pasaulį.

Kol universitete atostogos, ji tam sugrįžimui gimtinėje ruošėsi negailėdama jėgų. Kasdien po penkias valandas Balžeko teniso akademijoje su didžiule komanda liejo prakaitą tam, kad pats sugrįžimas būtų gerokai paprastesnis, rašoma pranešime spaudai. Tačiau dar prieš tai, ji sportą privalės derinti su mokslais.

„Įsipareigojimai yra įsipareigojimai, todėl net nėra prasmės svarstyti, ar verta dar ginti universiteto garbę, ar ne. Žiūrint plačiąja prasme, iš to galiu net laimėti. Mūsų konferencija, turbūt, kad yra stipriausia visoje Amerikoje, todėl sparingo partnerių turėsiu žymiai stipresnių nei pandemijos laikotarpiu galėčiau jų turėti Europoje“, – sakė A.Paražinskaitė.

Akvile, teniso gerbėjai tave atsimena tik iš to laiko, kai tu dar buvai labai jauna. Kaip tu pasikeitei per tuos šešerius metus?

Galbūt, pradėsiu nuo to, kad per visą tą laiką aš nė karto nebuvau nuo teniso nutolusi. Visąlaik žaidžiau universiteto komandoje, ilgą laiką treniravau kitus, tad pertraukų šioje srityje neturėjau. Vienintelis klausimas, į kurį aš nežinojau atsakymo: ar aš tikrai noriu sugrįžti į profesionalų tenisą?

Aš puikiai žinau, ką tai reiškia. Nėra taip, kad nusprendžiau būti profesionalė ir tokia jau esu. Ne, tam turi atiduoti visą gyvenimą. Tai va, nors nebuvau tvirtai apsisprendusi, dar vasaros pabaigoje kasdien pradėjau treniruotis po du kartus. Rudenį susisiekiau su Arūnu Balžeku ir pasakiau, kad noriu pabandyti iš naujo.

Nežinojau, kaip jis reaguos, tačiau sulaukiau visapusiško palaikymo. Buvo ir netikėta, ir džiugu. Greitu laiku susipažinau su visa komanda, pradėjau didinti krūvius ir labai laukiu, kada turėsiu galimybę išbandyti save turnyre.

Grįžkime į tą ankstesnį tavo laiką. Ar Amerikoje treniruotės labai stipriai skyrėsi nuo tada, kai karjeros siekei Lietuvoje?

Be abejo, skyrėsi. Pagrindinis skirtumas tas, kad čia man treneriai dėmesį skirdavo vienai, o ten būdavo daugiau merginų. Kitas dalykas – prioritetas būdavo skiriamas dvejetų varžyboms, todėl šioje srityje patobulėjau kaip reikiant.

Pagal universiteto taisykles, mes su treneriais dirbdavome po 20 valandų per savaitę, visą kitą laiką turi galimybę treniruotis individualiai. Aš ta galimybe ir naudodavausi.

Taip, po vienos treniruotės susimąsčiau, ko aš noriu gyvenime? Ar tikrai man teniso užteks kaip pomėgio? Būtent taip aš galvojau prieš man išvykstant į Ameriką. Tuo metu jaučiausi perdegusi, galvoje makalynė, mintys apie tai, kad tėvai investuoja, o aš nieko nelaimiu. Tie dalykai varė į neviltį, todėl teniso nebenorėjau, o atsiradus galimybei išvykti, tą padariau per daug negalvojusi.

Turbūt, reikėjo suaugti. Nežinau. Faktas tas, kad dabar aš vėl degu noru, tikiu ir nežinau, kas galėtų mane sustabdyti.

Akvilė Paražinskaitė / Fotobankas.lt nuotr.
Akvilė Paražinskaitė / Fotobankas.lt nuotr.

Prieš išvykdama buvai jauna mergaitė, kuriai klaidos dar buvo atleidžiamos. Turbūt supranti, kad dabar to jau nebus. Kaip įsivaizduoji savo žaidimą po tiek metų?

Kai pažiūriu į praeitį, tai jaučiu didelį skirtumą. Visų pirma, kaip tuomet matydavau ir kaip jausdavau kortą ir kaip yra dabar. Kadangi Amerikoje man teko treniruoti mažesnius vaikus, pirmakurses merginas, tai labai daug dalykų pamačiau iš šono.

Aš puikiai suprantu, kad nebebūsiu ta jauna mergaitė, kokia buvau prieš man išvykstant. Dabar aš jaučiuosi kur kas labiau subrendusi ir man nebėra to pojūčio, kad ateinu pažaisti taip, kaip išeis. Dabar einu žaisti taip, kad išvengčiau klaidų ir laimėčiau.

Ar esi girdėjusi pavyzdžių, kai po tokios ilgos pertraukos sugrįžusieji ar tiesiog vėliau profesionaliai pradėję treniruotis tenisininkai tampa labai aukšto lygio žaidėjais?

Mane labiausiai įkvepia pavyzdžiai tų merginų, kurios pagimdė vaikus ir vis tiek sugrįžo į profesionalų sportą. Kiti pavyzdžiai – Viktorija Azarenko, Serena Williams. Joms per trisdešimt metų, tačiau jos vis dar puikiai žaidžia. Man dar toli iki trisdešimties, todėl galvoju, kol galiu, reikia pabandyti. Be abejo, labai svarbu teisingai rūpintis savo kūnu ir žinoti, kaip pasiekti savo tikslą.

Kaip įsivaizduoji, kiek tau pačiai davė tas intensyvus mėnuo treniruočių?

Nėra visiškai teisinga sakyti, kad tik mėnuo. Aš kūną pratinti pradėjau dar vasaros pabaigoje. Po truputį didinau krūvį, kol pasiekiau tą paskutinį mėnesį. Seniai nežaidžiau turnyrų, todėl tikrąjį savo pajėgumą įvertinti nėra lengva. O spėlioti... nežinau, ar verta.

Svarbiausias momentas yra tas, kad aš nebesu ta maža mergaitė, kuri visko bijo. Tie metai Amerikoje labiausiai sustiprino mano pasitikėjimą tuo, ką darau. Nei kiek neabejoju, kad sunkus darbas duos vaisių ir, pasibaigus pandemijai, bus aišku, kur esu.

Ką dar davė Amerika?

Visų pirma, gyvenimišką patirtį. Anksčiau kiekvieną pralaimėjimą aš priimdavau labai asmeniškai. Universitetas išmokė to, kad pralaimėjimas yra žaidimo dalis, kurio neišvengsi. Komandinis darbas, komandinė dvasia leido suvokti, kad aukštiems rezultatams yra būtina gera komanda. Aš nesakau, kad anksčiau to nebuvo. Tiesiog aš per jauna buvau tai suprasti.

Kas lėmė tavo apsisprendimą grįžti būtent į Balžeko teniso akademiją?

Man labai svarbu buvo tai, kad čia buvau sutikta išskėstomis rankomis. Aš tikrai nebuvau tikra, kad taip bus. Reikia nepamiršti, kad iki mano išvykimo buvo įdėta labai daug darbo, o aš viską palikau ir pasirinkau Ameriką.

Kai Arūnas davė teigiamą atsakymą, aš net negalvojau, jog galėčiau Lietuvoje būti kitur. Neturėjau nei minčių tokių, nei noro. Ši akademija mane užaugino, aš čia visada jaučiausi kaip šeimoje, todėl galvojau, kad Arūnas ir Remigijus turi teisę žinoti, jog aš grįžtu. Kitas dalykas – Remigijus yra geriausias Lietuvos teniso treneris, todėl kitoje aš save sunkiai įsivaizduočiau.

Akvilė Paražinskaitė / Fotobankas.lt nuotr.
Akvilė Paražinskaitė / Fotobankas.lt nuotr.

Kaip manai, kiek laiko prireiks, kad galėtum pasiekti savo piką?

Kadangi esu įsipareigojusi žaisti paskutinį sezoną už universitetą, tai pažiūrėsime, kaip seksis ten. Kitas dalykas – pandemija. Sunku prognozuoti, kada galėsime reguliariai keliauti į turnyrus. Aišku, kaip ir visada, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pandemijos metu daug laiko galiu praleisti su savimi, peržiūrėti prioritetus ir panašiai.

Tenise taip jau yra, kad turi išlikti stiprus, daug dirbti, nepaisant to, kad pralošei vieną ar kitą turnyrą. Čia toks procesas, kad privalai nepertraukiamai ir sunkiai dirbti, kad pasiektum rezultatą. Viename interviu V.Azarenka pasakė, kad svarbiausias dalykas šiame sporte – tikėjimas procesu, kuriame dalyvauji, tikėjimas darbu, kurį darai. Jeigu pavyksta tai, tai visas šis dalykas persikels ir į varžybas.

Aš nesu naivi ir suprantu, kad lengva nebus. Tačiau aš tam nusiteikusi. Turiu geriausias įmanomas sąlygas, tad žingsnelis po žingsnelio eisiu tikslo link. Prieš man išvykstant į Ameriką, iš esmės, mes neturėjome kur treniruotis. Kainos paprasčiausiai tapo nepakeliamos. Dabar apie tai net galvoti nereikia. Akademija rūpinsis visišku mano finansavimu, aš turėsiu aštuonių trenerių komandą, turėsiu galimybę Vilniuje ruoštis gruntiniam ir kietos dangos sezonams. Tokie dalykai motyvuoja ir skatina dirbti dar atsakingiau.

Koks tas tikslas?

Nežinau kodėl, bet kai mes užbaigėme jaunių olimpiadą, kurioje likau trečia, jau tada labai norėjau patekti į normalią suaugusiųjų olimpiadą. Labai noriu atstovauti Lietuvai olimpiadoje. Jeigu pavyks tai, bus mano svajonės išsipildymas. Kitas dalykas – nuo mažens svajojau būti geriausių dešimtuke ir ši svajonė nepasikeitė. Juk svajoti nedraudžiama.

Naujausi straipsniai