Į „Pelėją ir Melisandą“ grįžtantis Jevgenijus Ulanovas: „Atrodo, kad žmonės mokomi nebemylėti“

Jevgenijus Ulanovas / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-03-10 17:34
Istorija apie tarp dviejų brolių įkliuvusią moterį – „Pelėjas ir Melisanda“ - Vilniaus kongresų rūmuose suskambės kovo 22, 24, 26 d. ir ją pasakos ne tik viena ryškiausių Melisandų – Jurgita Adamonytė – bet ir  Sankt Peterburge jau du kartus Metų solisto titulu už Golo rolę apdovanotas Marijos teatro solistas Jevgenijus Ulanovas (Rusija), jau spėjęs suburti nemažas gerbėjų minias Lietuvoje.

Retai kituose teatruose pasirodantis solistas, dėl Golo rolės „Pelėjuje ir Melisandoje“, kaip sako jis pats, galėtų nukeliauti bet kur, - tai tikra dovana jo karjeroje. Ir jis neklysta, - po Dalios Ibelhauptaitės režisuotos VCO premjeros Vilniuje publika ir kritika liko sužavėti jo pasirodymu.

Kalbėtis su J. Ulanovu – lyg kas kartą atverti naujų įspūdžių klodus. Impozantiškos išvaizdos ilgaplaukis vyras atrodo yra gimęs atlikti kiek laukinio, atšiauraus vyro roles. Ir vis dėlto, pradėjus pokalbį stebina iš jo sklindanti šiluma bei paprastumas, kurių iš jo išginti nesugebėjo nei konkurencija, nei pasikeitusios santvarkos. Šiandien Jevgenijus sakosi besijaučiantis patogiai ir net bando save režisūroje, na, bet iki to dar toli...

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jevgenijus gimė Uzbekistane, tuomet dar Sovietų Sąjungos dalyje, kur gyveno iki 12 metų, vėliau su šeima persikėlė į vieną Rusijos miestų, iš kur vėliau ir išvyko į Maskvą studijuoti: „Iki tol neturėjau jokio muzikinio išsilavinimo, bet kai atėjau į perklausas mane iš karto priėmė į parengiamuosius kursus, kur mokiausi 2 metus, o tuomet įstojau ir 1991m. baigiau studijas“.

Tad galbūt potraukis muzikai kilo iš šeimos?

Šeimoje, iš mamos pusės visi buvo muzikalūs, bet nebuvo muzikantai, iš tiesų niekada negalvojau tapti dainininku, bet taip gavosi...

Kaip...?

Net neturėjau suvokimo, kad turiu tokį operinį balsą. Mėgdavau dainuoti estrados, populiarias dainas. Bet kartą, kai sovietų laikais rudenį visus veždavo kasti bulvių ir panašiai padėti, atsidūriau viename autobuse su dramos teatro artistais. Visi linksminosi, dainavo, ir aš padainavau. Tuomet prie manęs priėjo vienas iš tų artistų, kaip šiandien prisimenu jo pavardę: Soliaris. Jis pasakė: „Jei mano balsas būtų kaip tavo, spjaučiau į dramos teatrą ir eičiau dainuoti. Jei nori, turiu pažįstamą meno vadovą filharmonijoje, ateik, supažindinsiu, pažiūrėsim, ką pasakys.“

Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuėjau, manęs paklausė, sakė, kad man reikia eiti dainuoti. Nukreipė mane į mokyklą, kur jau vyko mokslai, mane paėmė, nes chore trūko vyrų. Ten prabuvau metus, ėmiau mokytis muzikos pagrindų. Ten buvo vokalo fakultatyvas, neprivalomas. Su dėstytoja (koks nuostabus buvo jos mecosopranas!), parengėme programą, nuvykau į Maskvą ir iš pirmo karto įstojau.

J. Ulanovas neslepia, jog dar labai seniai jis turėjo galimybę išvykti vystyti savo karjeros užsienyje, bet, kaip sako pats: „Aš ten negalėjau išbūti, buvau jaunas, daug ko nesupratau. buvo net emocionalus paradoksas: man buvo sunku papulti į tą sistemą, aš visgi buvau sovietiniu žmogumi, man atrodė, kad yra absoliučiai būtina baigti Institutą, gauti diplomą.“ 1988-1989 m. Italijoje viešėjusį solistą pastebėjo ir remti norėjo ne tik į menus investavę verslininkai, bet ir jo talentu nesuabejojęs Alfredo Marioti (žymus italų solistas, bosas – aut. past.). Jaunam vaikinui visgi pasirinkus studijas gimtojoje šalyje, su laiku ir užklupusiais finansiniais sunkumais, svajonės apie užsienį tiesiog buvo pernelyg toli: „Prasidėjo 91-ieji, sunkus metas šalyje, buvo sunku su darbais, apie keliones net negalvojau, išvykau visai su kitais reikalais į Peterburgą ir ten pasilikau... Vėliau ėmiau dirbti Kamerinėje operoje, o 1999 mane jau pakvietė į „Don Žuano“ pastatymą Marijos teatre, sudainavau premjeroje ir nuo tol ten dirbu.“

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ką jums, kaip rusų dainininkui reiškė papulti į Marijos teatrą?

Aš apie tai svajojau, kai kitur dirbau, ėjau žiūrėti ten spektaklių.

Be viso ko, tame teatre dirba geriausia korepetitorė Jelena Matusovskaja. Šiais metais šventėme jos 85-metį, organizavome didelį koncertą. Ji visą gyvenimą dirba su dainininkais, tarp jos mokinių yra pasaulinės pavardės, tarp jų ir Ana Netrebko, Vladislavas Sulimskis, kuris pas jus buvo atvažiavęs į „Trubadūrą“... Ji – nepakartojama moteris, dar kai nedirbau Marijos teatre, ji, neimdama nė cento su manimi dirbdavo, po pamokų eidavau pažiūrėti spektaklių ir svajodavau...

Ir visiškai netyčia jiems prireikė dar vieno solisto Don Žuanui, nes režisieriui kažkodėl neįtiko pirmasis. Ir man pasiūlė šį vaidmenį likus tik dviem savaitėms iki premjeros. Tada mintinai mokėjau tik porą arijų ir vieną duetą.... Tad teko dirbti ypatingai sunkiai: naktimis mokaisi tekstą, muziką, o dienomis repetuoji sceniškai. Ekstremali situacija...

Žinoma bet kuris dainininkas, ne tik Rusijoje, yra labai laimingas, jei yra pakviestas į mūsų teatrą. Sulaukiame ir pačių ryškiausių žvaigždžių. Šiandien pas mus per metus įvyksta mažiausiai 5 premjeros, ir tai tik operos spektakliai, neskaičiuojant baleto. Mūsų meno vadovas, Valerijus Gergijevas, atrodo, niekada nemiega, visada kažką daro, - labai energingas žmogus.

Dabar mes jau turime kelis pastatus: senąjį, naująjį ir koncertų salę, o dar Vladivostoko teatras taip pat po Marijos tetaro sparnu priimtas... Taigi, tenka bendrauti su daug žmonių, solistai dažnai keičiasi, vis sutinki ką nors nepažįstamo.

Na, orkestras ir choras yra nuolatiniai, orkestrus turime net kelis, didžiulį chorą, ir jaunųjų dainininkų studiją.

Ką jums reiškia C. Debussy ir jo opera „Pelėjas ir Melisanda“?

Niekada nemaniau, kad kada nors atliksiu šią rolę, šį kūrinį. Tai stilistiškai harmonijos ir ritmo prasme sunki muzika, tai - prancūzų kalba. Ir kažkodėl Gergijevas nusprendė, kad Marijos teatre turi būti „Pelėjas ir Melisanda“. Kai manęs paprašė peržiūrėti Golo rolę, ir pagalvoti, ar imsiuosi, pasiėmiau klavyrą su pažodiniu vertimu. Pradėjau vartyti. Buvo vakaras ir net nežinau, kas atsitiko, bet negalėjau sulaukti ryto, kad galėčiau pasakyti, kad imu, darom!

Tai buvo vienas sunkiausių kada nors mano darytų darbų: ir muzikos mokymasis, ir kalbos parengimas (daug dirbau su prancūzų kalbos mokytoju), repeticijos... Atvyko jaunas ir labai talentingas režisierius Daniel Kramer. Visą darbą prisimenu su dideliu švelnumu ir šiluma, nors tai buvo tikrai sunku... Nebūna viskas lengva ir paprasta, ir teatras yra gyvas organizmas, - ir pavydo, ir pykčio būna. Su viskuo reikėjo susitvarkyti.

Bet aš labai laimingas, kad mano gyvenime yra ši opera, kad dalyvauju ir Marijos teatre, ir čia, Vilnius City Operoje pas Dalią dirbu su jos versija. Ji, beje, labai protingai elgiasi. Visada, statant „Pelėją ir Melisandą“ ne prancūzakalbėje šalyje, atsiranda bėda. Mažai kas, ne menininkų, meno teoretikų tarpe žino Maeterlincko kūrinį, o ir Debussy muzika taip pat ne kiekvieno ausiai tinka, - ji labai nevienareikšmė.

Pasinėrus į Maeterlincko tekstą ir Debussy muziką, vienareikšmiškai galiu pasakyti jog tai – genialus kūrinys, čia nėra nė vienos nereikalingos natos, ar žodžio, jis ją juk 11 metų rašė... Ji tokia tikra tiek savo muzika, tiek tekstu žmogui, ji tiesiog geniali... Paprasčiausiai. Ir ką daro Dalia? Ji žino, kad salėje bus nemokančių prancūzų kalbos, negalinčių išgirsti jos simbolių, kalbinių niuansų, be to, prisidės ir ne tokia paprasta, nors labai graži muzika. Ir Dalia eina puikiu keliu, kuris man iš pradžių pasirodė sudėtingas. Iš esmės ji nerafinuoja to, kas jau yra rafinuota, ji kuria žmogiškai ir žmonėms, kad net nei kalbos, nei muzikos neišsistudijavęs žmogus vis viena supras, kas čia svarbiausia ir plastika, aktoryste, psichologija jam viskas bus papasakota. Labai tikiu šiuo darbu.

Kaip jūs atsipalaiduojate?

Dabar toks periodas, kad laisvo laiko beveik nėra. Šiai dienai aš dar ir studentas muzikinio teatro režisūros specialybėje! Studijuoju pilnu tempu, repetuoju irgi... Kai baigsiu studijas, galbūt tada ir bus laiko pasilinksminti... Dabar laiką suvalgo kiti dalykai. Žinoma yra draugai, su jais matomės, mylimi žmonės, teatro žmonės, kolegos...

Tad ką statysite baigęs studijas?

Neužsibrėžiu aukštų tikslų: būti režisieriumi, kuris įeis į istoriją, - aš jau nebe mažas berniukas. Šiai dienai norėčiau pastatyti tris operas, ir jei tai padarysiu būsiu savimi patenkintas: Richardo Štrauso „Salomėją“, Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ ir „Pikų damą“.

Žinoma, kas tik šių operų nestatė... Tai labai populiarios operos, bet tai - genialūs kūriniai... Taip, sako, jog šiandien nieko naujo nesugalvosi, bet čia ir galvoti nėra ko... Matote, aš noriu kurti apie meilę. Manau, jog reikia, kad žmogus galėtų eiti paskui meilę ir mokytis, kas ji tokia yra, nes šiandien aš matau, jog būtent ta žmonijos vidaus dalis dingsta. Atrodo, kad žmonės mokomi nebemylėti. Aš esu prieš tai, aš noriu, kad mes vieni kitus galėtume ir norėtume pamilti.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai