Praėjusį sekmadienį po ilgos kovos su onkologine liga mirė viena garsiausių Lietuvos grafikių, porceliano papuošalų kūrėjų Jūratė Rekevičiūtė. Penktadienį menininkė, artimųjų apsuptyje, palydėta į paskutinę kelionę. J. Rekevičiūtė palaidota Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Jūratė Rekevičiūtė buvo multifunkcinė menininkė. Jos sukurti paveikslai, interjero detalės, indai, juvelyrika trykšta spalvomis. Skiriamieji Jūratės kūrybos bruožai buvo barokiškai įmantrios, puošnios formos. Autorę galima vadinti atspaudo meistre, nes jai pačiai buvo labai svarbus spausdinimo procesas, spaudo kartojimas-pasikartojimas, begalybės gylis ir tuštuma.
Pastaruoju metu eksponuotose parodose autorė pristatė visiškai naujai jos išrastą atspaudo nuo suknelės techniką. Kita J. Rekevičiūtės „vizitinė kortelė“ – originalūs ekstravagantiški porcelianiniai papuošalai ir itin spalvingi dekoruoti porcelianiniai indai su asmeniniais palinkėjimais.
„Tikrai neklausiau – kodėl, už ką man? Bandau apsimesti, kad tai vyksta ne su manimi, kad man kažkas truputėlį nutiko. Kai išgirdau diagnozę, norėjau sužinoti, ką man darys ir kas bus. Nenorėjau klausytis jokių svetimų istorijų, patirčių. Galvojau apie draugių, kurios pasveiko, istorijas, žinojau, kaip jos atrodė sirgdamos ir kaip atrodo dabar. Labai džiaugiuosi, kad jų istorijos pasibaigė sėkmingai. Lietuvoje medicina stipri, esu puikių medikų rankose.
Laikausi! Labai optimistiškai į visa tai žiūriu, nieko neklausiu, nieko nekaltinu ir priimu kaip dovaną – gal kas nors iš to išeis. Kūrybinių idėjų turiu labai daug, tik fizinių jėgų – nelabai. Penkiolika metų ruošiausi didžiausiai ir stipriausiai pasaulyje grafikos meno rezidentūrai Argentinoje. Ir va – susiruošiau...“ – apie ligą jos pradžioje kalbėjo menininkė.
„Liga priartino tuos žmones, kurie, rodės, pamiršo mane – na, jei nėra reikalo, tai ir nesusitinkame. Bet dabar visi subėgo. Net nemaniau, kad esu tokia vertinga! Pasijutau be galo reikalinga, reikšminga – tikra nacionaline vertybe (nusikvatoja). Juk menininkas visąlaik yra vienišas: dirbi užsidaręs studijoje, vienas su savo kūriniu, socialinių ryšių mažai. Po parodos rampų šviesos greitai užgęsta, o geri žodžiai dažniausiai lieka neišsakyti“, – svarstė šviesios atminties kūrėja.
„Manyje atsirado daugiau džiaugsmo. Niekuomet jo nestokojau, bet dabar džiaugiuosi paprastais dalykais – kad galiu paliesti augalą, nes nuo chemoterapijų labai nutirpsta pirštai, net nesuimu daikto, kad galiu rankoje laikyti pieštuką: „O! kaip smagu, aš galiu!“ (Kvatoja.) Nepagalvotum apie tai – juk imi, ir tiek, to net nesureikšmindamas.
Kita vertus, gyvenime neturėjau pauzės. Kiek save atsimenu, vis būdavau kuo nors labai užsiėmusi, rankos nesiilsėdavo – nuolat dirbdavau. Turiu išmokti lėtinti tempą, sustoti ir pasidžiaugti akimirka, kuri yra dabar, išmokti ramiai pasėdėti nieko nedarydama, pailsėti. Dabar man – pauzės metas. Labai gerai. Viską priimu kaip dovaną“, – paskutiniais gyvenimo mėnesiais džiaugėsi menininkė.
