Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (NMK) su vasara prasideda ir piemenų rezidencija, truksianti iki 2021 m. spalio mėnesio. Projektas vykdomas kaip „Neringa – Lietuvos Kultūros Sostinė 2021“ programos dalis.
Bendradarbiaudama su Kuršių Nerijos nacionaliniu parku ir menininkų kuruojama rezidencijų bei projektų erdve Dzūkijos kaime, „Verpėjomis“, NMK iš Dzūkijos į Nidą atvežė 30-ies Škudų veislės avių bandą, priklausančią menininkei Laurai Garbštienei („Verpėjos“).
Surengti piemenų rezidenciją paskatino NMK vykdomas projektas „Neringos miško architektūra“, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į Kuršių Nerijos miškų medžiagų ciklą. Šis kultūrinis kraštovaizdis analizuojamas kaip atvejo studija Baltijos ir Skandinavijos miškų kontekste – kaip erdvė, kurioje susipina ekologiniai, rekreaciniai, reprezentaciniai ir industriniai naratyvai.
Vykdydama šį projektą NMK siekia atrasti tinkamus įrankius ir inicijuoti procesus, kuriais būtų galima nuodugniai nagrinėti ir plėtoti visuomenės santykį ir bendradarbiavimą su šiuo ypatingu žmonių veiklos suformuotu kraštovaizdžiu. Neringoje plytinčios Tylos slėnio ir Grobšto pievos kaip itin vertingos pievų augalų buveinės yra saugomos nuo apaugimo, tuo tarpu čia įkurdinta avių banda – ypač tinkama kraštovaizdį formuojančiam ir saugančiam ganymui.
Projekte bendradarbiaujant apjungiami keli skirtingų institucijų tikslai. Pasitelkiant Kuršių Nerijos Nacionalinio parko avių panaudojimo poreikį gamtotvarkos tikslais vystoma piemenavimo rezidencija – kūrybinio darbo miške su avimis kaip bendrabūvio sampratos tyrimai. Piemenavimas rezidencijos metu taps gyva kūrybine patirtimi, o avys – galimybe gilintis į kraštovaizdžio, erdvės ir gamtos formavimą – pievose, kuriose nebus atsodintas miškas įkurdintos avys apgyvendins kraštovaizdį, ganysis ir taps naujomis bendragyventojomis šioje saugomoje rekreacijos, miškų ūkio ir kultūros praktikų struktūroje.
Siekiant bendradarbiauti su vietos savivalda ir Kuršių Nerijos nacionaliniu parku inicijuojant kultūros projektus kurie pabrėžia būtinybę kurti naujus santykius su aplinka buvo paskelbtas atviras šaukimas piemenų rezidencijai. Kviečiamos penkios rezidentės, kurios, vykdydamos kūrybinį tiriamąjį darbą prižiūrės avis, taip pat - užsiims skirtingomis veiklomis, skirtomis viešajai Neringos miško architektūros programai plėtoti.
Pirmoji rezidentė Milda Laužikaitė gyvena ir dirba tarp Vilniaus ir Margionių kaimo Varėnos rajone. Menininkė yra dirbusi keliuose ūkiuose ir vilkų rezervate, kur įgijo pagrindinių žinių apie naminių bei laukinių gyvūnų gyvenimą ir poreikius. Tiek performansuose ir instaliacijose, tiek muzikinėje kūryboje Laužikaitei itin svarbi gyva improvizacija – nuoseklus planas jai tampa tarsi bauginančia siena, stabdančia spontaniškus kūrybinius procesus. Matyt todėl menininkės kūriniai įprastai randasi bendradarbiaujant su žmonėmis, gyvūnais, augalais ar upėmis – tuo, kas nuolatos juda. Rezidencijos metu Laužikaitė ketina susitelkti į bendrą buvimą su avimis, ieškodama būdų integruoti savo kūrybinius procesus į kasdienę piemenišką rutiną.
Kita avių rezidencijos dalyvė Kathryn Wood gyvena ir dirba „Peak District“ nacionaliniame parke Jungtinėje Karalystėje. Menininkė užaugo kalvose įsikūrusiame ūkyje, kur jos šeima augina vietines avis ir naminius paukščius. Savo darbuose menininkė daugiausia dėmesio skiria kaimo kaip kultūrinės produkcijos vietos supratimui, taip pat pasitelkdama šalutinius žemės ūkio produktus iš veikiančių ūkių tyrinėja tradicinius gamybos metodus. Šią rezidencija Wood mato kaip galimybę įsitraukti į kritinį piemenavimo dialogą unikaliame Neringos miško fone, sulėtinti tempą ir užfiksuoti bei dokumentuoti tarp gyvūno ir žmogaus kraštovaizdyje užsimezgantį globos ryšį.
Dovilė Lapinskaitė gyvena ir kuria tarp Vakarinių Salų (Škotija), Niukastlo (JK), Londono (JK) ir Lietuvos. Pastaruosius du metus menininkė yra įsitraukusi į 25-ių avių bandos, kurios priklauso menininkei ir verpėjai Sally Tyszko, ganymą ir priežiūrą atokioje Luiso saloje Išoriniuose Hebriduose. Nepriklausoma rašytoja savo darbuose nagrinėja LGBTQ+ archyvus, Queer diasporą, seksualumą ir aistrą. Piemenų rezidencija, pasak pačios menininkės, yra neįkainojama proga nagrinėti savo pačios ryšį su piemenavimu, susipynusiu su šeimos patirtimis bei klajoklišku gyvenimu Išoriniuose Hebriduose, taip pat – pakviesti žmones prisijungti prie šio pasvajojimo kažkur tarp realybės ir fikcijos.
Meksikoje įsikūrusios colectivo amasijo / CDMX piemenavimo patirtį pradėjo kaupti Kapuline, kur atliko tyrimus apie bendruomenines žemes ir autonomiją. Šias dvi menininkes domina galimybė įsitraukti į projektus, kuriuose atskleidžiamas ryšys tarp kasdienės praktikos, teritorijos regeneravimo ir rūpinimosi ja.
