Spalio 9 dieną į Vilnių po dviejų metų sugrįžta visame pasaulyje pripažintas smuiko virtuozas Davidas Garretas, surengsiantis klasikinės muzikos šou „Siemens“ arenoje. Naują programą ruošiantis muzikas sutiko pasidalyti gyvenimo užkulisiais, kuomet užgęsta scenos šviesos. Šįkart su Davidu kalbamės apie artimųjų palaikymą, darbo subtilybes ir santykį su Vilniumi.
Pasaulinio garso muzikų kelias į pripažinimą dažnai mistifikuojamas, atiduodamas sėkmei į rankas. Koks buvo jūsų kelias į pripažinimą?
Tikrai negaliu atskleisti kažkokios paslapties, nes mano tikslas niekada nebuvo tapti pasaulyje žinoma klasikinės muzikos žvaigžde ir iki šiol tai nėra mano tikslas, kurio aktyviai siekčiau. Visada siekiau būti geriausiu smuikininku, kokiu tik galiu tapti – sukurti kažką, kuo galėčiau didžiuotis kaip artistas. Šių svajonių vedamas, dėl kažkokios priežasties, galbūt ir sėkmės, žmonėms patinka manęs klausyti, tad dauguma mano projektų tapo sėkmingi.
Per savo karjerą bendradarbiavote su daugeliu prestižinių Europos ir JAV orkestrų, muzikantų. Kurias kolaboracijas galėtumėte išskirti kaip itin sėkmingas ir produktyvias?
Manau, jog iš kiekvieno orkestro ir dirigento, su kuriuo man teko dirbti, išmokau labai daug. Būtų nesąžininga išskirti tik kelis, nes visi jie man asmeniškai reiškia labai daug. Kiekvienas bendradarbiavimas ant scenos man padėjo augti ir stiprėti savo srityje.
Ar ilgai tenka dirbti, kol pajaučiate ryšį su kitais muzikantais, grojančiais ant scenos?
Užmegzti ryšį nėra sunku, nes visi mes ant scenos ateiname dėl vieno tikslo – muzikos. Visi esame jai atsidavę ir siekiame įgyvendinti kompozitorių sumanymus. Lengva dirbti su profesionalais – labai greit vienas kitą suprantame ir stengiamės iš visų jėgų tol, kol pasiekiame geriausių rezultatų.
Nuolat keliaujate po pasaulį koncertuodamas įvairių šalių scenose. Kaip šį faktą, jog jūsų nuolat nėra namuose, priėmė šeima?
Šeima nuo mažumės skatino mane tapti muzikantu – tai buvo tėvų noras ir svajonė. Būtų labai keista jeigu dabar, šiai svajonei išsipildžius, jie pradėtų skųstis dėl mano darbo aplinkybių. (juokiasi) Jie mane palaiko kiekviename žingsnyje, kai tik gali ateina į mano koncertus – nuolat bendraujame.
Ar pasaulinio garso muzikantai kada nors atostogauja? Kaip jūs leidžiate savo laisvalaikį?
Manau, kad labai svarbu atostogauti, nes tai yra būdas, kaip mes, žmonės, atgauname jėgas, susigrąžiname savo kūrybiškumą ir meilę gyvenimui.
Tik dirbdami nebūsime laimingi, tačiau ir be darbo nesijausime savo realizavę.
Dėl to svarbu gyvenime rasti balansą. Man patinka ilsėtis, galvoti apie naujus projektus, kurie galėtų būti realizuoti ateityje. Mano dienoje visada atsiranda laiko repeticijoms, sportui, muzikos rašymui, aranžuotėms. Viską darau ne per prievartą, pervargęs, bet su geromis emocijomis ir mintimis.
Ar turite šalis, kur labiausiai mėgstate groti?
Ne, neturiu. Man svarbiausia turėti prie scenos žmonių, kurie klausytų skambančios muzikos, muzikantų ant scenos, su kuriais galėčiau groti, o geriausiu atveju dar ir draugų, kurie mane palaikytų. Tuomet galiu groti bet kur pasaulyje ir jausiuosi lyg namuose.
Ar įžvelgiate publikų skirtumų, lyginant Europos, Amerikos, Azijos klausytojus?
Pastebių nežymių skirtumų, tačiau muzika yra universali kalba, kurią supranta visi žmonės, nesvarbu, kur nuvažiuotum. Džiaugiuosi, kad neatlieku muzikos tam tikra viena kalba – mane gali suprasti ir pajusti visi.
Spalio mėnesį koncertą surengsite ir Vilniuje. Ar turite su šiuo miestu bei lietuviška publika susijusių atsiminimų?
Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi 2017-ųjų pabaigoje, per Kalėdas. Tuomet didelį įspūdį man paliko Katedros aikštėje įrengtas Kalėdų miestelis ir visa mieste sklandanti šventinė dvasia. Esu architektūros gerbėjas, tad Vilnius man labai įdomus miestas – mėgstu jį tirinėti. Koncertuodamas pajaučiau, jog lietuviška publika labai entuziastinga ir palaikanti – vienas malonumas groti tokiems klausytojams. Nekantrauju sugrįžti į Vilnių!
