Gerumo fondo „Ne apie mane“ įkūrėja, juodąjį kyokushin diržą turinti karatė mokytoja Ieva Krivickaitė atvirauja, kad būti pirmuoju yra visada sunkiau nei eiti jau pramintais takais. Prieš 4 mėnesius jos gyvenime ir pirmą kartą Lietuvoje atsirado šuo vedlys Fėja, kuri tapo ne tik geriausia drauge, bet ir pagalba net gyvybei pavojingose situacijose.
Ieva atskleidė, kokias komandas planuoja išmokyti keturkoję, nors ir laukia sudėtingas dresavimo kelias. „Fėja yra šuo vedlys asistentas. Turiu regėjimo negalią, ji man padeda, kaip vedlė mane veda. Esame mokymosi procese, ji mokosi užuosti gliukozės kiekį kraujyje. Taip ji galės mane įspėti apie pavojų tiek dienos, tiek nakties metu. Nėra kažkokios konkrečios komandos, bet ji turi mane taip mylėti, kad visada norėtų mane gelbėti. Kadangi šuo turi labai aiškias taisykles ir discipliną, tas elgesys turėtų būti kitoks nei visada, Fėja turėtų elgtis kitaip, kad aš atkreipčiau dėmesį. Kol kas mes tik 4 mėnesiai kartu ir dar mokomės mylėti viena kitą“, – LNK laidoje „Šeškinės 20“ dalinosi Ieva.
Ieva sako, kad šuo vedlys jokiu būdu negali būti glostomas, myluojamas ir kitaip blaškomas net jai artimiausių žmonių, todėl svarbu, kad Lietuvos gyventojai tai įsidėmėtų. „Fėja yra iš Latvijos, ji 1,5 metų mokėsi latviškai, dabar ji supranta ir lietuviškai, tačiau darbinės komandos yra suomių kalba. Ji yra dresuota pagal suomių programą. Tai buvo daroma todėl, kad niekas kitas nesuprastų ir jos neblaškytų gatvėje kartodami įvairius žodžius. Neįtikėtina, kiek ji gali išmokti, kad galėtų padėti žmogui. Į šunį vedlį maksimaliai reiktų nekreipti dėmesio, nes bet koks pakalbinimas, paglostymas, palietimas yra pagyrimas. Tai protingas gyvūnas, ji greit suprastų, kad geriau priimti kitų lengvai užtarnaujamą dėmesį nei dirbti“, – ragino I.Krivickaitė
Nepaisydama regėjimo negalios Ieva kabinasi į gyvenimą ir užsiima veiklomis, kurias ryžtasi išbandyti ne kiekvienas. „Dabar jaučiu, kad einu per visokius vidinius potyrius: liūdesį, pyktį, susitaikymą. Manau, čia ilga vidinė kelionė. Tačiau draugai visur mane skatino eiti, veikti, taip aš ir atsidūriau vandenlenčių sporte. Labai norėjau pabandyti, bet girdėjau, kad neregiams tai yra nepritaikyta, nesaugu, pavojinga. Bet aš taip norėjau... Ir radau mokytoją, kuri sakė – pabandom. Tokios praktikos neradome niekur, nei Lietuvoje, nei Europoje. Aš plaukiu su racija, o krante stovintis žmogus mane stebi ir sako ką man daryti, kitaip tariant, yra mano akys“, – savo iššūkiais dalinosi Ieva.
Apie gyvenimą su Fėja I.Krivickaitė pasakojo ir savo socialinių tinklų paskyroje:
„Šeškinės 20“ – trečiadieniais, 20 val., per LNK.