Kurį laiką didžiajame ekrane nesirodžiusi Renée Zellweger (50) grįžta su ypatingu filmu: Holivudo divos Judy Garland (1922–1969) muzikinei biografijai „Džudi“ kritikai pranašauja didžiulį dėmesį.
Kino industrija Garland niekada nepamiršo – labai jau daug nuopelnų turi ši per anksti mirusi kino legenda (tebuvo vos keturiasdešimt septynerių). 2019-ieji – penkiasdešimtosios jos mirties metinės. Atmintį ir smalsumą dar labiau atgaivino filmo „Taip gimė žvaigždė“ perdirbinys – 1954 metų versijoje Garland vaidino Lady Gagos personažą. Dabar atėjo laikas kino kalba papasakoti pačios aktorės, dainininkės ir... Lizos Minelli mamos biografiją.
Taigi pasirenkite, kad 2019-ųjų ruduo bus Judy ir Renée sezonas. Rugsėjį filmas parodytas Toronto kino festivalyje, paskui jis keliaus po pasaulį, o artėjančios premjeros proga aktorė davė interviu britų žurnalui „Red“ ir papasakojo, kaip patiko vėl grįžti į Londoną. Nors gimusi Teksase, čia ji jaučiasi kaip namie ir net drąsiai važinėja metro. O smalsuoliai ir gerbėjai su kameromis? Aktorė tvirtina, kad jei atrodai įprastai, kaip visi, niekas nė nedirsteli. Ji mėgsta sportinius drabužius ir veik visada apsirengusi taip, tarsi trauktų į sporto salę.
Dėl Garland vaidmens (filmas sukurtas pagal didelės sekmės sulaukusį miuziklą „The End of the Rainbow“, pasakojantį apie paskutinius kino žvaigždės gyvenimo mėnesius) aktorė pakeitė įvaizdį: nuotraukose iš filmavimo aikštelės ji – trumpais juodais plaukais. Perukas ir makiažas pavertė Renée tikra garsiosios herojės antrininke.
„Red“ fotosesijoje ji vėl tokia, kokią publika įpratusi matyti, – šviesiomis aukštai susegtomis garbanomis. Meilės prisipažinimas Londonui (aktorė jaudinasi tik dėl vieno – kad žąsys, gyvenančios Serpentino tvenkinyje Haid Parke, išlips į sausumą ir jai įžnybs), britas režisierius, atpažįstamos aktorės išraiškos sufleruoja klausimą apie kultinį jos vaidmenį – Bridžitą Džouns.
Ne visos žvaigždės mėgsta būti taip gretinamos, bet Renee, regis, susitaikė su likimu ir sako nemananti, kad Bridžita kada nors ją paliks. Ir apskritai, kai tik pagalvojanti apie ją, nutinka kas nors smagaus ar įdomaus. „Ji visada su manimi, ypač kai dalyvauju televizijos laidoje ar žengiu ant raudono kilimo. Myliu Bridžitą – ji verčia mane šypsotis“, – sako aktorė. Ir patikina, kad neatsisakytų dar kartą ją suvaidinti, jei tik rašytoja Helen Fielding norėtų pratęsti savo herojės nuotykius.
Vis dėlto buvo laikas, kai net vaidindama Bridžitą žvaigždė neįstengė pralinksmėti. Nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų trukusią kūrybos pertrauką aktorė vadina tamsiu ir liūdnu periodu. „Gavau keletą blogų patarimų. Priėmiau nevykusių sprendimų, – sako ji. – Atrodė, kad filmuodamasi stebiu save iš šalies, norėjau atsidusti ir sau pasakyti: užsičiaupk pagaliau. Nusibodau sau. Tada nusprendžiau padaryti pertrauką. Vėl tapti įdomi pati sau, imtis ko nors kito.“
Ta pertrauka Zellweger neatrodo laiko švaistymas: atvirkščiai, atsivėrė perspektyvų, gebėjo numatyti įvairius padarinius, atpažinti savo elgesio šablonus ir galimybę išbandyti kitokią veiklą. Pauzės viduryje, 2013 metais, pasirodė Renee prodiusuotas televizijos filmas „Cinamono mergina“ – scenarijų parašė pati. Tuo metu turėjo ambicingų planų prodiusuoti ir sako neabejotinai kada nors prie jų grįšianti.
Simboliška, kad „Cinamono mergina“ – muzikinis filmas, kurio veiksmas vyksta septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Holivudo muzikos ir kino industrijos fone. Žinoma, Judy Garland – kitos epochos atstovė, bet Renee, regis, rimtai susidomėjo Holivudo istorija (pagaliau tai dabar populiaru) ir sako, kad „Džudi“ jai buvo atradimas.
„Mažai žinojau apie Judy Garland gyvenimą. Skaičiau apie ją, mokiausi kopijuoti jos mimiką ir plastiką. Pavyzdžiui, nebuvau girdėjusi, kad paauglystėje filmuodamasi gaudavo kvaišalų ir raminamųjų, kad galėtų daugiau dirbti. Piliulių – kad nepriaugtų svorio. Dar vienų piliulių – kad būtų žvalesnė. Kad vakare galėtų užmigti. Ir tai pavertė ją priklausomą nuo medikamentų. Tokios istorijos atveria akis“, – sakė Renee.