Trečiadienio popietę iš Vilniaus geležinkelio stoties išvyksta „Misija Sibiras’19“ ekspedicija į Kazachstaną. Šešiolika komandos narių Karagandos apylinkėse šukuos kapines, lankys lagerius ir susitiks su vietoje gyvenančiais lietuviais bei jų palikuonimis.
„Pirmą kartą apie „Misija Sibiras“ sužinojau prieš metus ar du. O šiais metais, kai tik buvo paskelbta, kad prasidėjo „Misija Sibiras’19“ atranka, man parašė kokie penki ar šeši žmonės ir sakė, kad būtinai turėčiau pabandyti, kad labai tikčiau tokioje komandoje“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Čikagoje gyvenanti Amerikos lietuvė Marija Čyvas.
„Būdama Costa Ricoje ir švęsdama savo gimtadienį sužinojau, kad patekau į šių metų ekspedicijos komandą. Labai laukiu kelionės į Kazachstaną – tai yra proga man prisiliesti prie mūsų šalies istorijos. Grįžus į Čikagą nekantrauju pasidalinti patirtimi su JAV lietuvių bendruomenėmis. Man labai svarbu Lietuvos istorijos išsaugojimas. Mes Amerikoje gerai žinome Amerikos lietuvių istoriją, nes tai yra mūsų senelių (karo pabėgelių) istorija, bet būtina žinoti ir tremtinių istoriją“, –savo dalyvavimo priežastis vardija Marija.
2019 metai yra paskelbti pasaulio lietuvių metais, tad savo dalyvavimą „Misija Sibiras’19“ Marija vadina pasaulio lietuvių suvienijimo simboliu.
Skirtingų šaltinių duomenimis, Sovietų represijų metais Kazachstane kalėjo nuo 20 iki 80 tūkstančių lietuvių ir daugybės jų likimai nėra žinomi iki šiol. Todėl negavus vizų vykti į Sibirą, šių metų ekspedicija vyksta į Kazachstaną, Karagandos apylinkes, kur taip pat reikia sutvarkyti mūsų krašto gyventojų kapavietes.
Tačiau kelionės metu bus svarbu ne tik surasti ir sutvarkyti kuo daugiau kapaviečių, bet ir iškelti ne vieną kryžių. „Vykdysim ypatingą misiją – išsidalinę dalimis vežamės tremtinio pagamintą kryžių, kurio bendras svoris daugiau nei 40 kg. Kryžiaus dalys rado vietą kiekvieno ekspedicijos nario kuprinėje“ – apie kelionės detales pasakoja ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.
Prisidėti prie kilnios misijos ̶ Lietuvos istorijos išsaugojimo bei žmonių, kurių netekome, pagerbimo – panoro daugiau nei 1000 žmonių. Vėliau sekusiame bandomajame žygyje dalyvavo bene 80 jaunuolių iš kurių surinkti komandą, kaip pati projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė sako, yra tikras menas.
Tačiau surinkus šešiolikos narių komandą buvo iš karto kibta į kitus pasiruošimo darbus: pasiruošimo žygį, kryždirbystės meno analizę, susitikimus su tremtiniais, kelioninės kuprinės krovimą ir kitus. Projekto vadovė pastebi, kad pasiruošimas yra labai svarbus, nes išvykus galvoti apie patogesnę avalynę ar kitas smulkmenas tikrai nebus laiko.
„Pasiruošimas ekspedicijai yra vienas atsakingiausių projekto etapų – juk išvykstame vos keletui savaičių. Čia, Lietuvoje, komanda turi apgalvoti daugybę dalykų: nuo profilaktinio apsilankymo pas odontologą iki tinkamos užrašų knygelės ekspedicijos dienoraščiui rašyti“, – aiškina A. Eidukaitytė.
Nors komandos nariai ekspedicijai pasiruošė tinkamai, jaudulį vis tiek jaučia. „Ar jaučiuosi pasiruošusi? Manau, kad tokiai ekspedicijai negali niekuomet jaustis iki galo pasiruošęs. Visuomet galvosi, kad galėjai susitikti su daugiau tremtinių, išklausyti daugiau istorijų. O jaučiuosi tikriausiai vis dar taip pat, kaip ir sulaukusi projekto vadovės skambučio, kai pranešė, kad patekau į galutinę komandą. Netikiu, kad atrinko būtent mane. Tikriausiai tik išvažiavusi tuo patikėsiu“, – emocijomis dalijasi komandos narė Alginta Jasionytė.
Pats projektas „Misija Sibiras“ gyvuoja nuo 2006 metų ir per visą šį laikotarpį yra sutvarkyta apie 150 Sibire ir Kazachstane esančių kapinių. Ekspedicija į Kazachstaną vyksta jau antrus metus iš eilės. Šiais metais ekspedicijos dalyviai planuoja iš Kazachstano į Vilniaus oro uostą parskristi liepos 27 dieną.
