Į geriausių pasaulio iliustratorių sąrašą patekęs Martynas Pavilonis – apie svarbią antrą pusę ir juokingą priklausomybę

Martynas Pavilonis / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-11-17 09:43
Keista šiais laikais, kai viešai džiūgaujama kad ir dėl puodelio gardžios kavos, nepasigirti feisbuke, kad tave pastebėjo prestižinis pasaulyje reklamos leidinys „Lürzer’s Archive“. Taip santūriai nusiteikęs į geriausių pasaulio iliustratorių sąrašą patekęs Martynas PAVILONIS (30).

Kas dvejus metus kaip knyga išleidžiamame „Lürzer’s Archive“ kataloge „200 Best Illustrators Worldwide 2018/2019“ Martynas yra vienintelis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visų trijų Baltijos valstybių. 55 šalys, 4000 pretendentų – lietuvio pavardė išrinkta štai iš tokio įspūdingo sąrašo.

„Tai ne apdovanojimas, tik paminėjimas“, – kukliai šypsosi Martynas.

Prestižinis leidinys į savo sąrašus lietuvį įtraukė ir 2016 metais.

„Buvo netikėta ir smagu. Atrodo rimta, kai pasauliniame kūrėjų vandenyne atkreipia dėmesį į tave be jokių pastangų. Štai dabar – ir antrą kartą“, – pasakoja Martynas.


	Šis Martyno darbas spausdintas „Lürzer’s Archive“ kataloge „200 Best Illustrators Worldwide 18/19“ – vienintelis iš Baltijos šalių kūrėjų
Šis Martyno darbas spausdintas „Lürzer’s Archive“ kataloge „200 Best Illustrators Worldwide 18/19“ – vienintelis iš Baltijos šalių kūrėjų

Kaip manote, kodėl esate pastebėtas, įvertintas užsienio leidinio, o čia apie jus, ko gero, žino nedaug žmonių?

Internetas visagalis. Pradėjau kelti savo darbus į instagramą, feisbuką, neturiu vadybininko, niekada niekam nesisiūlau. Kai manęs klausia, ką veikiu, atsakau – tiesiog paišau. Ką? Man pačiam sunku apibūdinti. Paišau tai, kas man gražu, žinoma, kai turiu reklamos užsakymą, tuomet pildau užsakovo vizijas. Kartais turiu idėją, pradedu piešti ir visai neįsivaizduoju, koks bus rezultatas.

Kas šiuo metu jums krinta į akis taikomojo meno pasaulyje – kas žavi, ko negalite suprasti?

Man patinka viskas. Tik atsirado daug vienodumo, panašumo. Bet nei tai erzina, nei tam priešinuosi, tiesiog kuriu, kaip man išeina.

Su seserimi išleidote knygą. Kažin ar Lietuvoje dar yra dvynių, kurie būtų tai padarę?

Negirdėjau. Praėjusiais metais su seserimi Indre Pavilonyte išleidome knygą vaikams „Didžiosios tvoros paslaptis“. Sesuo baigusi žurnalistiką, dirba viešųjų ryšių sferoje. „Didžiosios tvoros paslaptis“ pasakoja apie baimę, kurios vedami apsistatome tvoromis ir sienomis. Šia istorija norime įkvėpti vaikus nugalėti savo baimes, būti smalsius, atvirus pasauliui ir griauti visas tvoras, trukdančias judėti į priekį.

Dabar ruošiame antrą knygą. Ši bus dar geresnė. Sesė vis stebėdavo, kaip gimsta mano iliustracijų personažai – tokios neaiškios būtybės su akytėmis, dantukais, ir nusprendė juos perkelti į knygos vaikams puslapius. Naujoji knyga pasakos apie meilę sau ir kitiems, bet iš tiesų tiks ir suaugusiesiems, nes ja perduodama svarbi žinutė nebijoti būti savimi. Norėčiau, kad ši istorija įkvėptų ir paliestų suaugusiųjų širdis ne mažiau nei vaikų.


Martynas Pavilonis su seserimi dvyne Indre / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Martynas Pavilonis su seserimi dvyne Indre / Marko Cechanovičiaus nuotr.

Būna – broliai ir seserys pykstasi.

Gimiau su antrąja puse, tad išeina, kad savo pasaulį kūriau ne vienas, labai dėl to smagu. Su seserimi esame geriausi draugai, mokykloje sėdėjome viename suole. Mudu kaip vienas žmogus, ir taip jau 30 metų.

Kaip išgyvenote atsiskyrimo laiką, kai užaugote?

Indrė įstojo į žurnalistiką, aš panirau į grafinio dizaino studijas. Prasiplėtė mudviejų pažįstamų ir draugų ratas. Mačiau, kad sesuo išgyvena, aš atsiskirti sugebėjau lengviau. Bet abu supratome, kad bręstant mudviem reikia vienas kito dar labiau.

Kaip priimate kitus žmones, kurie įeina į jūsų gyvenimus?

Gražiai. Aš tai vienas ir labai dėl to laimingas. Keista? Šiuo metu jaučiuosi patogiai vienas. Gal įtakos turi tai, kad esu iš dvynių, visuomet būdavau su seserimi ar kitais žmonėmis. Dabar pirmąsyk gyvenime esu vienas ir laisvai jaučiuosi. Sesuo yra susižadėjusi – džiaugiuosi dėl jos, o sužadėtinis tapo ir mano draugu. Jis kartais pasijuokia, kad ves ne tik mano seserį, bet ir mane. Visi trys labai artimai bendraujame.

Tai dabar jaučiatės smagiausiai per visus 30 metų?

Išties, man labai patinka, gal tai atėjo su branda. Mažiau bijau, mėgaujuosi laisve. Aplink draugai ir pažįstami tuokiasi, ima paskolas – apsikrauna daugybe įsipareigojimų. Tikrai – mano laikas dabar labai geras.

Sakote „mažiau bijau“, o ko jūs bijojote?

Esu laisvai samdomas menininkas, baiminausi, kaip pavyks išsilaikyti. Pirmi metai po studijų buvo ypač sunkūs, nes nebuvau žinomas, niekas nenorėjo dirbti su manimi. Reikia susirasti RIMTĄ darbą – to bijojau. Paprastai menininkai turi antrą, žemiškesnį, darbą, taip daugiau užtikrintumo. Bet atkreipiau dėmesį, kad kuo mažiau bijai, tuo labiau sekasi. Šiandien gyvenu iš paišymo.

Jūs, regis, mielas, lengvas kaip vaikiškos knygos pieštas herojus – neteko išgyventi netekčių, skausmingos meilės?

Išgyvenau depresiją – tokią egzistencinę, nesusijusią su žmonėmis ar netektimis. Štai tada buvo sunku, tai truko porą metų. Apatija, nerimo priepuoliai, emocijų nebuvimas. Nebuvau nelaimingas, tik išgyvendavau keistų epizodų. Greičiausiai tai natūralu: kai baigi mokslus, pagal metus esi suaugęs žmogus, bet dar jautiesi vaiku. Gal mane veikė išėjimas iš vaikystės, paauglystės. Bet aš nebijau būti vaikiškas ir naivus.

Kaip jaučiatės visuomenėje, kurioje priimta gyventi pagal schemą? Jūsų amžiaus žmonės dažnai jau yra sukūrę šeimas.

Spaudimą suaugti suvokiu, bet jaučiuosi lyg devyniolikos. Tačiau ir nesakau, kad dar nesubrendau, man dar viskas priešaky. Kaip dabar galiu turėti vaiką, kai pats juo jaučiuosi? Į tai žiūriu lengvai, nes esu tikras: žmogus laimingas, kai eina savo keliu.

Man patinka viena tokia teorija. Gimdamas žmogus atsiduria prieš įėjimą į labirintą. Yra padėta žemėlapių – gali pasiimti ir sekti nuorodomis, kaip iš to labirinto išeiti. Vieni žmonės pasiima žemėlapį, o aš nenoriu - einu savo nuojautos vedinas. Gal ilgiau užtruksiu, gal dažniau klupsiu, bet juk mes visi pagaliau išeisime iš labirinto į tą patį tašką.

Norite sutikti žmogų, pamilti?

Atvirai – dabar tai ne. Vertinu vienatvę. Daug dirbu ir džiaugiuosi savo produktyvumu. Šįmet visiškai neatostogavau, tik porai dienų nuvažiavau į Nidą. Intensyviai dirbu prie mūsų su seserimi knygos, kitų projektų, be to, buvau ir nusistatęs šiuos metus skirti veiklai, nes dar anksčiau jutau savotišką kūrybinį bloką. Pavargstu, bet man patinka dabartinis tempas.

O jūs tvarkingas namuose?

Labai, nesveikai. Esu toks control frykas – kontrolės maniakas, tad ir dėl to kitam žmogui su manimi būtų sunku. Galiu pirmą valandą nakties atsikelti ir paėmęs siurblį švarinti namus, nes pamačiau kelis trupinius. Nors esu laisvai samdomas, kai dirbu, laikausi griežtos dienotvarkės: valgau, einu miegoti tomis pačiomis valandomis.

Martynai, juk jūs menininkas – kur polėkis? Ar jį išpiešiate ir nebelieka realiam gyvenimui?

Turiu draugų, net galiu būti vakarėlio siela. Tai nuo nuotaikos priklauso. Alkoholio beveik nevartoju – negaliu kurti, jei esu išgėręs, pradėjau sportuoti. Man turi būti tvarka – nors kūrybai jos nereikia, mėgstu save įsprausti į rėmus. Bandant laužyti, plėsti tuos rėmus ir prasideda tikroji kūryba.

Naujausi straipsniai