„Mano sieloje Kilimandžaras buvo labai seniai, nuo tų laikų, kai perskaičiau Ernesto Hemingway apsakymą „Kilimandžaro sniegynai“, – prisipažįsta kino apžvalgininkas Edvinas PUKŠTA (44). Jis sėkmingai įkopė į aukščiausią, 5895 metrų, Afrikos žemyno viršūnę Uhuru!
„Kalnai traukė visada. Tai – tarsi kitas pasaulis, nepažįstama šalis, – prisipažįsta kino žinovas. – Tik anksčiau tai būdavo nesudėtingi, vieną ar dvi dienas trunkantys maršrutai.“ Kilimandžarui jis pradėjo rengtis praėjusios vasaros pabaigoje, kai nusipirko lėktuvo bilietus į Tanzaniją. Nusprendė, kad mėnuo šioje Afrikos šalyje bus skirtas kalnų viršūnėms, safariui ir poilsiui Zanzibaro salose.
„Visose kelionėse vaikščioju gana daug. Pasibaigus San Sebastiano kino festivaliui kitą dieną nuėjau dvidešimt septynis kilometrus, po Busano festivalio uždarymo nužingsniavau dvidešimt devynis, – pasakoja. – Pradėjęs galvoti apie Kilimandžarą nusprendžiau daug vaikščioti kasdien. Mečiau troleibusus ir eidavau arba mindavau dviratį.“
Edvinas moka keliauti vienas ir labai mėgsta pats planuoti savo atostogų maršrutus. Tačiau pradėjęs domėtis Tanzanija greitai suprato, kad Afrikoje vienam gali būti sudėtinga. Buvo pasiryžęs prisijungti prie kokios nors tarptautinės Kilimandžaro entuziastų grupės, na, o jei nepavyks, galbūt apsieiti be kalnų. Kai iki skrydžio buvo likusios kelios dienos, jam pagaliau pavyko susitikti su kalnuose ne sykį buvusia bičiule – norėjo iš jos gauti patarimų. Išgirdęs pokalbį įsikišo šios vyras – patarė susisiekti su patyrusiu keliautoju Tadu Jeršovu: galbūt jis turiu kokių nors ryšių Tanzanijoje. Paskambinęs jam Edvinas išgirdo, kad tuo pačiu metu Tadas su kelių keliautojų grupe skrenda į Kilimandžarą! „Man tai buvo ženklas, kad einu teisingu keliu, – prisipažįsta. – Dar stipriau pradėjau tikėti, kad žmones sutinkame neatsitiktinai – kažkas aukščiau yra tą planą sudėliojęs.“
Edvinas nebuvo tikras, kaip jam kalnuose seksis, todėl apie savo planus prasitarė tik broliui ir keliems draugams. „Kitiems tik pasakiau, kad savaitę būsiu nepasiekiamas, – pasakoja. – Nenorėjau iš anksto skelbtis, girtis. Nors viduje tikėjau, kad įkopsiu. Jei ką nors darau, savimi neabejoju. Ir filmus atrenku pasikliaudamas nuojauta.“
Visus savo bendražygius jis pamatė tik prieš startą, jau Tanzanijoje. Ten lietuvių laukė ir būrys vietinių palydovų: be gidų, nešikų palydos į Kilimandžarą eiti neleidžiama. Motyvuojama, kad taip padidinamas keliautojų saugumas ir galimybė pasiekti viršūnę. „Man patinka stebėti žmones. Tai, ką darė nešikai, verta aukščiausios pagarbos, – Edvinas negaili gerų žodžių. – Jie tempė didžiumą keliautojų daiktų, palapines, maistą. Ryte pasitikdavo su kava ir arbata, o pajutusiems kalnų ligos simptomus buvo pasiruošę batus užrišti! Kol eidavome, jie mums aplenkę pastatydavo palapines ir gamindavo maistą, o kai aukštai nebeliko šaltinių, į stovyklavietes iš žemiau esančio upelio daugiau kaip dešimt kilometrų aukštyn nešdavo vandenį.“
„Tanzaniečiai juokavo, kad jų geidžiamiausi klientai yra amerikiečiai: vos tik susiduria su kliūtimi, iškeikia kalnus ir leidžiasi žemyn. Aišku, pinigų jiems niekas negrąžina“, – prisimena, kad linksmų turistinių istorijų ir juokų ten netrūko.
Lietuviai nebuvo nusiteikę pasiduoti. „Visų pirma kalnai – savęs išbandymas, neįtikėtinas pasitikrinimas, nes nežinai, kiek tavo organizmas gali pakelti, kaip reaguos į aukštį ir fizinį krūvį. Pradėjęs jais domėtis radau informacijos, kad septyniasdešimt procentų kopikų vienaip ar kitaip pajunta kalnų ligą, – pasakoja Edvinas. – Dabar, nusileidęs, galvoju, kad gal priklausau tiems trisdešimt procentų laimingųjų, kurių ji nepaliečia. Noriu tikėti, kad viskas yra galvoje: priklauso nuo pasirengimo, tikėjimo. Save nuteikiau galvodamas, kad iki viršūnės reikės nueiti tik keturiasdešimt kilometrų, tiesa, vertikaliai, aukštyn.“
Pasak jo, kopiant atsiveriantys vaizdai – dar viena priežastis, dėl ko verta ten būti. „Kilimandžaras galėtų būti fantastinio filmo kūrimo aikštelė: eidamas per rūką, apgaubtas tylos ir ramybės, jaučiausi kaip „Žiedų valdovo“ karalystėje ar kaip Alisa Stebuklų šalyje. Bičiuliai mane praminė „botaniku natūralistu“, nes negalėjau praeiti pro keisčiausius augalus. Gidas Azizas, pamatęs, kad man tai labai įdomu, irgi rodė visokias dramblio formos gėlytes, užrašė augalų pavadinimus“, – pasakoja.
Pakilus aukščiau prasidėjo akmenų ruožas. Edvinas sako tada jautęsis taip, tarsi eitų per meno kūrinių parodą, o kai prasidėjo neregėto grožio ledynai, ten, kaip ir akmenyse, įžvelgė visokiausias gyvūnų figūras. Dabar juokdamasis svarsto, gal kalnų liga jam pasireiškė ypač įaudrinta vaizduote?..
Fizinių jėgų Edvinas niekada nepristigo, bet sau neleido skubėti, per daug atsipalaiduoti, nes negali žinoti, kas laukia rytoj. Kad kalnai nenuspėjami, primindavo kasdien girdimas skrendančio sraigtasparnio garsas, kuris reiškė, kad kam nors vėl prireikė skubios pagalbos... Matė ne vieną žmogų, kuris vieną dieną jautėsi puikiai, o kitą taip ir nepasiekė viršūnės. Ir kylant vis atsirandantys užrašai priminė, kad viršūnė neturi būti pagrindinis tikslas, kad kalnuose niekam nieko nereikia įrodinėti.
Ilgiausia ir sudėtingiausia buvo, aišku, viršūnės šturmo diena. Lietuviai nutarė, kad nepradės kopti kaip dauguma – vidurnaktį. Išėjo paryčiais – apie trečią. „Atsibudau anksčiau ir išlindęs iš palapinės mačiau kalno šlaitu judančią švieselių gyvatę. Kadangi mes išėjome vėliau, nereikėjo būti toje šimto žmonių voroje, – džiaugiasi. – Azizas parodė, kur yra paskutinio sustojimo vieta prieš viršūnę – Stella Point. Ta vieta man tapo kelrode žvaigžde, bet kol tašką pasiekiau, prireikė kelių valandų. Tik ten patikėjau, kad tikrai įkopsiu ir į Uhuru. Pradėjau tyliai po akiniais žliumbti, nes supratau, kad įveikiau save.“
Edvinui pasisekė, nes viršūnėje buvo tik jis ir gidas, todėl galėjo netrukdomas pasidžiaugti savo pergale ir nepakartojamais Kilimandžaro vaizdais. „Užkopti į beveik šešių kilometrų aukštį man yra didelis pasiekimas. Nors tikrai nesu toks užtikrintas, kad teigčiau, jog man taip gerai seksis ir kopiant į kitą viršūnę. Tačiau bent jau žinau, kad tai įmanoma, ir sau pažadėjau, kad taip ilgai kitų kalnų nelauksiu.“
Edvinas prisipažįsta: per tas septynias dienas kaip reikiant atitrūko nuo kasdienybės, nes nepasiekė jokia informacija iš namų ir pasaulio. „Pabuvome už civilizacijos ribų, tarsi kitoje planetoje, – džiaugiasi. – Buvau su savimi bei draugais tapusiais bendražygiais ir gyvenau žygio rūpesčiais. Turėjau mėnulio būgnus. Kalnuose anksti temsta. Tomis būgnų melodijomis savo bendrakeleivius užmigdydavau.“
Edvinas tikras, kad Kilimandžaro viršūnę pasiekti gali daugelis, nes ten nereikia būti alpinistu – užtenka ryžto ir tikėjimo savo jėgomis. Ir, jei tik įmanoma, gerai turėti patikimą komandą. „Kažin, kaip būtų buvę, jei būčiau kopęs be Tado, Vytauto, Aldonos, Andriaus. Lietuviškai pabendrauti, pajuokauti sudėtingose situacijose – didelis privalumas“, – įsitikino.
