Į aštuntą dešimtį įkopusi Birutė Petraitienė, viešosios įstaigos „Trečiasis amžius“ direktorė, tikina, kad jos gyvenimas priklauso šiai bendruomenei: „Kol gyvenu, jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu.“ Kalbamės su ja apie bendruomeniškumo naudą, savanorystės principus ir ryšio „žmogus – žmogui“ galią.
Birute, papasakokite, kokią veiklą vykdo viešoji įstaiga „Trečiasis amžius“.
Tai nevyriausybinė organizacija, apimanti socialinę, medicinos, švietimo, kultūros sritis. Mes organizuojame savanorišką veiklą vienišiems neįgaliesiems ir pensinio amžiaus žmonėms. Sudarome sąlygas tobulinti kvalifikaciją, patenkinti savišvietos poreikius, plėtoti kūrybines galias ir gebėjimus, kurti prasmingą laisvalaikį, stiprinti sveikatą, puoselėti aplinką, dalytis patirtimi su kitomis kartomis. Taigi organizuojame mokymus, edukacines programas, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo veiklas, ekskursijas ir kitus renginius.
Bendruomenė šiandien vienija 167 narius ir veiklą vykdo jau 15 metų. Mūsų tikslas yra sumažinti pagyvenusių ir neįgalių asmenų atskirtį ir didinti jų galimybes integruotis į Klaipėdos miesto bendruomenę. VšĮ „Trečiasis amžius“, bendradarbiaudama su Klaipėdos universitetu, organizuoja penkių fakultetų veiklą: Socialinio su sveikatingumo grupe, Humanitarinio, Muzikos, Gamtosaugos, Mokymosi visą gyvenimą.
Kas apskritai slypi po pavadinimu „Trečiasis amžius“?
Pavadinime glūdi žmogaus amžiaus perliukai. Susirinkusi iniciatyvinė grupė, remdamasi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, suaugusio ir seno žmogaus amžiaus skirstymu į laikotarpius: 59 metai – vidutinio amžiaus, nuo 60 iki 74 metų – pagyvenęs, 75–90 metų – senas, sulaukęs daugiau nei 90 metų – ilgaamžis, sudėliojo savo etapus. Pirmasis amžius iki 25, antrasis – iki 59, trečiasis – 60–90. Taip ir atsirado pavadinimas „Trečiasis amžius“, nes įstaiga vienija pagyvenusius asmenis nuo 60 metų, neįgaliuosius ir jų globėjus, neribojant pastarųjų amžiaus bei išsilavinimo.
Kokie tie jūsų studentai, bendruomenės nariai? Kokiomis savybėmis pasižymi?
Mūsų studentai, drįsčiau sakyti, daug geresni žmonės negu įprasta. Šie senjorai aktyvesni, smalsesni, susitelkę ne į išsilavinimą (pažymėjimą), bet į žinias, galimybę aptarti tai, ką sužinojo, išmoko, su kitais.
Kita vertus, šešiasdešimtmečiai ir septyniasdešimtmečiai klausytojai gali iš esmės skirtis savo poreikiais ir galimybėmis, o tai veiklą daro šiek tiek specifišką. Be to, į trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimus ateina labai skirtingą išsilavinimą įgiję ir labai skirtingus poreikius turintys senjorai. Taigi tenka pasistengti, kad patenkintum visų poreikius, prie visų prieitum ir suteiktum naudos.
Apibendrintai galiu teigti, kad pagrindinis Trečiojo amžiaus universiteto klausytojas yra pensinio amžiaus moteris (nuo 60 iki 80 metų). Paprastai įgijusi aukštąjį, profesinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, ištekėjusi arba našlė. Vyrai į susitikimus ateina, bet jų skaičius nedidelis (iki 10). Tačiau smagu, kad narių kasmet daugėja. Pavyzdžiui, 2002-aisiais bendruomenė vienijo vos 40 žmonių, 2012 metais – jau 100, o 2017-aisiais – net 167 asmenis.
Daugelis žmonių džiaugiasi galimybe nieko neveikti, ilsėtis, juolab mažai kas ryžtasi dirbti neatlygintinai. Kaip nusprendėte imtis šio darbo?
Po artimo žmogaus netekties tapau Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenės nare. Jau ketveri metai savanorystės principu administruoju ir vadovauju jo veiklai. Mano aplinkos žmonės tam pritarė, nes esu veikli, iniciatyvi, reikli sau, savarankiška. Kartais pamirštu, kad turiu asmeninį gyvenimą. Tačiau jaučiuosi laiminga ir reikalinga...
Mano gyvenimas priklauso bendruomenei, ir tol, kol kvėpuoju, jaučiu pareigą daryti dėl jos viską, ką galiu. Noriu kuo daugiau save išnaudoti – mat kuo sunkiau dirbu, tuo geriau patiriu, kad gyvenu. Man gyvenimas ne trumpa žvakė, o nuostabus fakelas, kurį leista šiek tiek palaikyti. Prieš perduodama jį ateities kartoms trokštu, kad jis degtų kuo ryškiau.
Esu girdėjusi, kad senjorai, susibūrę draugėn, atradę naujų pomėgių, pailgina savo amžių, tarsi pradeda gyventi iš naujo. Ar tai tiesa?
Taip, tiesa. Tuomet jie atranda naujų iššūkių, lavina įgūdžius, meninę saviraišką, išgrynina emocijas. Trečiojo amžiaus universitetai yra svarbūs pagyvenusių žmonių edukaciniai centrai, kuriuose senjorai laikomi lygiaverčiais asmenimis, galinčiais daug prisidėti prie tolesnės visuomenės plėtros. Tai puikus būdas realizuoti save, išvengti depresijos, ligų, duoti daugiau naudos visuomenei. Siekiame, kad sukaupta patirtis taptų išminties aruodais ateities kartoms.
Labai naudinga, kad paskaitas skaito ne tik žinomi Klaipėdos universiteto dėstytojai, bet ir kviesti kitų aukštųjų mokyklų lektoriai, politikai, istorikai, menininkai, dvasininkai, svečiai iš užsienio. Organizuojame seminarus, konferencijas, disputus, kultūrinius ir sveikatingumo renginius, įvairias išvykas. Trečiojo amžiaus universitetas kiekvienam suteikia draugystės ir tobulėjimo džiaugsmą. Mūsų senjorai džiaugiasi galimybe būti tarp bendraamžių – prakilnių, kultūringų, siekiančių daryti gera, mokančių bendrauti, dalyti ir džiaugtis rezultatais.
Manau, kad didieji vedliai į tobulesnį pasaulį yra žinių siekis, bendrystė ir užimtumas, o žmogaus ryšys su žmogumi – didžiulis penas sielai. Trečiojo amžiaus universitetas yra gaivios, nevaržomos minties ir laisvės universitetas.
Kokie renginiai sulaukia didžiausio senjorų susidomėjimo? Kokios veiklos populiariausios?
Vienas iš populiaresnių yra gilias šakinis įleidęs vokalinis ansamblis „JūrAinė“. Senjorams jis patinka, nes repertuarą sudaro Mažosios Lietuvos, Žemaitijos dainos, originalūs lietuvių ir kitų šalių kompozitorių kūriniai. Smagu tai, kad ansamblis dalyvauja ne tik šalies, bet ir tarptautiniuose festivaliuose. Daugeliui tai vienintelis kūrybinės raiškos būdas, išlaisvinantis nuo socialinės atskirties.
Humanitarinio fakulteto nariai irgi labai aktyvūs – dalyvauja tikslinėje kūrybinės saviraiškos grupėje. Jų autentiška patirtis sugula į poezijos, prozos kūrinius, kurie vėliau spausdinami literatūros metraštyje-almanache „Saulėjauta“. Siekiant šio kultūrinio tikslo, sudarytos sąlygos labiau susitelkti senjorų literatų bendruomenei.
Vis dėlto, kiek teko pastebėti, senjorai domisi viskuo ir sunku išskirti kurią nors vieną sritį. Jų kredo – savęs lavinimas, aktyvus mokymasis, pagalba kitiems. Viena nuo kitos šios veiklos neatskiriamos, o pagrindinis variklis – noras tai daryti.
Pasakojate, kad vykdote labai daug veiklų, organizuojate išvykas, kviečiatės lektorius. O kas jus remia: kas suteikia patalpas, transportą, apmoka išvykas?
Nuolatinių rėmėjų neturime. Finansavimą gauname per laimėtus projektus. Patalpas suteikia Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institutas, Bendruomenės namai, BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centras bendriems renginiams. Transporto išlaidas apmokame iš numatytos projektinės veiklos. Renginių vedėjai – mes patys.
Visgi situacija negerėja, nes miesto Savivaldybė neranda galimybės numatyti finansavimo ir skirti asignavimų iš biudžeto. Lėšos sustiprintų VšĮ „Trečiasis amžius“ veiklą, teikiant pagalbą pagyvenusiems ir neįgaliems asmenims, patiriantiems socialinę atskirtį, plėtojant organizacijos ir jos narių įsitraukimą į įvairias veiklas, samdant lektorius, vykdant edukacines programas. Tačiau aš neprarandu vilties ir vadovaujuosi posakiu „kas beldžiasi, tam atidaro“.
Ar prie VšĮ „Trečiasis amžius“ veiklos prisideda ir jauni žmonės? Ar daugėja savanorių?
Apskritai Trečiojo amžiaus universiteto misija – savanorystė. Tai dar vienas aktyvaus gyvenimo būdas, kurio svarbą Lietuva tarsi iš naujo atranda. Visa mūsų veikla grįsta savanorystės principu. Senjorai savanoriai be materialaus atlygio dalyvauja įvairiose veiklose, joms vadovauja, geranoriškai aukoja savo laiką, energiją ir nesavanaudiškai dalijasi profesine patirtimi. Savanoriškai veikianti Seniūnų taryba – didelis mūsų ramstis. Visi organizaciniai klausimai per seniūnus senjorus greičiau pasiekia tikslinę auditoriją. Prie savanorystės prisideda ir jaunimas, ir socialiniai darbuotojai, ir studentai, ir dėstytojai. Džiugina tai, kad savanorių nuolat daugėja.
Kokie jūsų ateities planai? Kokių svajonių turite kaip senjorus ir neįgaliuosius vienijančios organizacijos vadovė?
Rūpintis įstaigos populiarinimu, stiprinti jos prestižą, plėtoti savanorystę, kviesti naujus studentus-klausytojus, nes šiandien neretai senyvas žmogus net neturi su kuo pasikalbėti. Trečiojo amžiaus universitetas suteikia galimybę pasijusti reikalingam, pastebėtam, įvertintam. Juk esame veržlūs ir jauni, užsispyrę ir linksmi, sveiki ir judrūs, švytime ir šviečiame. Trečiojo amžiaus universitetas neturi ribų.