Į Londoną po vienerių metų pertraukos čia gyvenančių lietuvių juokinti ir vėl atvyko komikų grupė „Humoro klubas“: televizijos laidų vedėjas Justinas Jankevičius, aktorius Mantas Stonkus, viena sekamiausių Lietuvos asmenybių Facebook‘e Mantas Katleris ir komikų pasirodymus bei „Protų mūšius“ Lietuvoje organizuojantis Paulius Ambrazevičius.
Apie Londono publiką ir tai, kas labiausiai įkvepia humoristiniams pasirodymams, – interviu ANGLIJA.today skaitytojams.
Kelintą kartą lipate ant scenos Londone?
Paulius Ambrazevičius: apskritai gal koks penktas pasirodymas čia. Mes kaip „Humoro klubas“ pora kartų iš pradžių į Londoną atvažiavome trise, o vėliau 2013 metais prisijungė Mantas Stonkus, jis su mumis čia jau trečią kartą.
Kuo išsiskiria lietuvaičių publika Londone?
Paulius Ambrazevičius: Didžiausias skirtumas dabar tai, kad per šį pasirodymą „Studio 338“ klube susirinko daugiausiai žmonių, kiek per visus pasirodymus yra buvę.
Mantas Katleris: jei reiktų įvardinti 5 geriausius gyvenimo pasirodymus, tai vienas jų buvo Londone, 2013 metais Camden Town rajone. Bet šiandien irgi kažkas panašaus gali būti.
Paulius Ambrazevičius: 2013 metais per pasirodymą Londone žmonės pirmą skandavo „ačiū“ ir „pakartoti“, stojosi ir plojo. Tiesa, kai šįvakar ant scenos užlipau, iškart supratau, kad šį kartą irgi bus geras pasirodymas, gali būti visiškai „epic“.
Mantas Katleris: žmonės čia atsipalaidavę, „eina bajeriai“.
Paulius Ambrazevičius: kitas dalykas – mes Londone nebuvome pasirodę beveik metus laiko. Aš manau, kad žmonės yra visai pasiilgę mūsų, nes visi pasirodymai iki šiol žmonėms labai patiko.
Gal turite mėgstamiausias vietas Londone, į kurias užsukate?
Mantas Stonkus: Man labai Russel Square patinka – ten yra vienas klubas, kur mane labai myli (juokiasi).
Paulius Ambrazevičius: mes surengėme pora pasirodymų Camden Town rajone, kuriame yra toks klubas „Dingwalls“ – labai „čiotkas“. O aš šiaip atvažiuoju į Londoną futbolo ar kocertų pažiūrėti. Žinoma, gražus ir visas Londono sitis.
Mantas Katleris: man patinka vienas pastatas, kuris yra tokios formos kaip kiaušinis, mes jį vadiname „Pieštuku“.
Mantas Stonkus: arba „Faberžė“ (juokiasi).
Ar yra kažkas, apie ką negalėtumėte juokauti?
Mantas Katleris: apie Stonkaus žmoną negalėčiau juokauti. Jis gali, bet aš negaliu. O šiaip tai ne, nes jei tai yra juokinga, tai ir pasakoji. Nepasirenki sunkių temų todėl, kad jos sunkios. Jeigu kažką turi juokingo, tai ir pasakoji. Mes šįkart į Londoną vieną iš lengviausių programų atvežėme, be įžeidimų ir sunkių temų.
Paulius Ambrazevičius: jei turi pasakyti kažką juokingo apie vėžį ir karą, tai kodėl gi ne?
Gal yra kažkas, kas 100% nulemia, jog žmonės juoksis?
Mantas Stonkus: kai esi pats užtikrintas savimi 100%, tai tada yra labai didelė tikimybė, kad žmonės juoksis. Ir jei tu esi 100% užtikrintas tuo, ką darai, bet žmonės nesijuokia, tai nėra blogas ženklas. Tai reiškia, jog kažką padarei gerai, bet žmonės tavęs ir toliau klausysis. Svarbiausia tikėti savimi, o žmonės tą pajutę įvertins.
Paulius Ambrazevičius: žmonės labai greitai pažins kažkokį „feiką“, melą, jog vaidini ar, pavyzdžiui, jei pasirodai būdamas girtas.
Mantas Katleris: mes vistiek jau nebe pirmą kartą pasirodome su šia programa, tai žinome, kas publiką pralinksmina labiau, kas mažiau. Nebūna, jog visi „bajeriai“ yra vienodai geri.
Paulius Ambrazevičius: čia ne kaip vaikai (juokiasi).
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Paulius Ambrazevičius: „Youtube“ (juokiasi).
Mantas Katleris: daugiausiai „bajerių“ gimsta, kai susitinkame su Stonkumi ir, kai tarpusavyje juokaujame.
Paulius Ambrazevičius: sėdi, kalbiesi, važiuoji kažkur, ir atsiranda kas nors. Niekuomet nebūna taip, kad, pavyzdžiui, pasirodymas penktadienį, o tu trečiadienį atsisėdi prie kompiuterio ir galvoji: dabar parašysiu juokelį. Taip nieko neišeis.
Turbūt esate susipažinę su britų komikų pasirodymais. Kaip galėtumėte juos charakterizuoti ir palyginti su lietuviškais?
Paulius Ambrazevičius: aš čia iš visų geriausiai juos pažįstu, nes ir pats organizuoju britų komikų pasirodymus Lietuvoje. Aš apie pačius komikus nelabai galėčiau kažką pasakyti, bet kalbant apie publiką, Lietuvoje publika yra ganėtinai išlepinta ir, pavyzdžiui, net ir kažkoks garsesnis anglų komikas nebūtinai Lietuvoje „pavarys“. Galbūt mes Lietuvoje esame užsikėlę aukštai kartelę, tai reiškia, kai žmogus eina žiūrėti stand-up pasirodymo, tai turi didelius lūkesčius. O Anglijoje žmonės viską priima paprasčiau.
Apskritai nežinau, ar etiška lyginti. Už kelių dienų bus lygiai septyni metai, kai aš pirmą kartą užlipau ant scenos atlikti stand-up‘ą Lietuvoje. Ir tai buvo trečias apskritai stand-up‘o pasirodymas, organizuotas Lietuvoje. Tad skiriasi, kur septyni metai įdirbio, ir kur yra 30 ar 40 metų.
Anglijoje per stand-up pasirodymus mėgstama improvizuojant įtraukti ir publiką. O kaip šiuo atveju yra su lietuvių komikų pasirodymais?
Paulius Ambrazevičius: tiesa, lietuviai komikai galbūt tai daro rečiau. Yra britų komikų, kurių arkliukas yra vien tik darbas su publika. Tam reikia daug patirties ir įdirbio. O mes šiuo atveju skiriamės. Mes labiau juokiname žmones, o ne juokiamės iš jų vietoje.
O gal lietuvių publika ne tokia drąsi?
Paulius Ambrazevičius: na, nebūtinai. Kad ir šiandien. Pajuokavau apie žmones priekinėje eilėje, kurie pykosi dėl šašlykų, ir jie sugebėjo kartu iš savęs pasijuokti.
Kam dėkojate už tai, kad turite humoro jausmą?
Paulius Ambrazevičius: Tėvams. Mano tėtis mėgsta juokauti. Man niekada nepatiko jo „bajeriai“, bet jis juokauja.
Jei neturėtumėte humoro jausmo, tai ką šiuo metu veiktumėte?
Paulius Ambrazevičius: aš tai dirbčiau reklamos srityje. Nors pats politikos mokslus baigiau. Stonkus vistiek būtų aktorius, nes jis ir šiaip vaidina. O Katleris prieš dvi savaites metė transporto vadybos mokslus, tai jis, ko gero, būtų transporto vadybininkas.
