Dalios Ibelhauptaitės interviu su Hugh Jackmanu: „Nemanau, kad esu užknisančiai populiarus“

Hugh Jackmanas / Vida Press ir Scanpix nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-04-24 09:45
Susibičiuliauti su tokia pasauline žvaigžde ir įdomia asmenybe kaip Hugh Jackmanas (47) pasiseka retam. Režisierei Daliai Ibelhauptaitei (46) tokią progą likimas pamėtėjo, nes susikirto jos vyro britų režisieriaus Dexterio Fletcherio (50) ir šios kino bei teatro įžymybės keliai. Bendras darbas, vakarienės, filmo pristatymai – progos Hugh pakalbinti „Žmonėms“ Dalia, žinoma, nepraleido...

Hugh Jackmanas šįsyk paprastas ir labai atviras – juk kalbasi ne su nepažįstama žurnaliste, o jį sužavėjusio režisieriaus žmona, su kuria susidraugavo filmuojant naujausią Dexterio Fletcherio juostą „Erelis Edis“ („Eddie the Eagle“).

Svečius garsusis aktorius priėmė savo fantastiškame trijų aukštų bute Niujorke.

Pro dešimto dangoraižio aukšto stiklo sienas gėrimės Žemutiniu Manhatanu, Hadsono upe su visomis salelėmis ir Laisvės statula tolumoje.

Amerikiečių architekto Richardo Meierio suprojektuotame bute nėra nieko atsitiktinio: visi daiktai, baldai – vienetiniai, meno kūriniai surinkti su meile ir geru skoniu – tai Hugh žmonos Deborros-Lee Furness (60) nuopelnas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Pirmame buto aukšte, kur šeimininkauja įvaikinti ir beprotiškai mylimi Oscaras (15) ir Ava (10), svarbiausią dalį užima biblioteka – dar nesu mačiusi tokio dydžio bibliotekos vaikų erdvėje. Knygų čia tikrai daugiau nei žaislų.

Viršutiniame aukšte – privati jo ir žmonos erdvė. Mes sėdime viduriniame aukšte ir šnekamės apie dalykus, kurie, nors ir kaip geografine prasme nelogiškai skambėtų, tinka mums abiem, kilusiems iš... mažų šalių. Mažų, nekreipiant dėmesio į Australijos plotus, – nei ten, nei Lietuvoje nėra visame pasaulyje garsių teatrų, o kino industrija – toli toli nuo Holivudo.

Hugh kilęs iš penkių vaikų šeimos, 1967-aisiais jo tėvai iš Didžiosios Britanijos atvyko į Australiją ieškoti laimės. Laimės, bent jau šeimyninės, lūkesčiai nepasiteisino – kai Hugh buvo aštuoneri, su jo tėvu išsiskyrusi mama grįžo į Angliją. Kartu – ir dvi jo seserys. Hugh liko su tėčiu ir dviem broliais.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Išsilavinimą gavęs ir karjerą pradėjęs Australijoje, aktorius, tapęs „Iksmenų“, „Prestižo“ ir kitų garsių filmų žvaigžde, savo gimtinės nepamiršo. Neseniai Hugh baigė turą po šešiolika Australijos miestų – kiekviename spektaklyje šoko, dainavo, vaidino, sudėdamas į jį savo istoriją. Gyvenime matęs ir šilto, ir šalto, jis, man regis, ne taip lengvai prisileidžia žmones, bet jei jau tavimi patiki, patiki ilgam.

Mudviejų bičiulystę, ko gero, sustiprino ir bendro draugo, kino ir teatro aktoriaus Alano Rickmano, mirtis. Jam išėjus atsivėrė tuštuma ir privertė likusiuosius dar labiau suremti pečius. Prisimindami Alaną tą ir darome – sėdime, grožimės Niujorku ir kalbamės apie Hugh Jackmano, savoje aplinkoje tiesiog jaukiai įsitaisiusio ant modernios baltos sofos su džinsais ir juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis – mėgstamiausia laisvalaikio apranga, istoriją. O kalbėtis, žinoma, pradedame nuo to, kad jis tapo didžiausia mano vyro Dexterio Fletcherio režisuoto filmo „Eddie the Eagle“ („Erelis Edis“) žvaigžde.“

Kodėl patikėjote Eddie Edwardso, vaikystėje sunkiai sirgusio, bet svajojusio patekti į olimpines žaidynes, galiausiai 1988-ųjų Kalgario olimpiadoje atstovavusio Jungtinei Karalystei šuolių su slidėmis rungtyje, istorija? Juk pasiūlymų filmuotis jums nestinga.

Eddie Edwardsas Australijoje buvo tapęs liaudies didvyriu. Pamenu, ir pats kėliausi 1988-aisiais vidurnaktį žiūrėti per televiziją jo olimpinio šuolio Kanadoje. Visa šalis jį palaikė ir tikėjo – ne, ne tuo, kad gali laimėti, kad taip nenutiks, buvo aišku. Tikėjome, kad jis gali sėkmingai nušokti ir nusi-leisti ant kojų. Šuoliai nuo tramplino – labai pavojingas sportas, bet tikėjome, kad jam pavyks.

Mane visuomet žavėjo Eddie idėja, žinutė, jog gyvenime ko nors pasiekti gali net ir likęs paskutinėje vietoje. Gali laimėti nebūdamas nugalėtoju. Tiesiog iš paskutiniųjų pasistenk padaryti, ką gali geriausiai. Būdamas dviejų vaikų tėtis didžiuojuosi, kad turėjau galimybę prie šios istorijos prisiliesti. Ji tikrai įkvepia vaikus siekti tikslo.

Na, o kaip sekėsi dirbti su Dexteriu Fletcheriu? Tai pirmas bendras judviejų tandemo darbas.

Nesutikau nė vieno geresnio nei Dex! Absoliutus profesionalas, džentelmenas, bičiulis ir... beprotiškai juokingas. Jei pasiūlytų dar, pasirinkčiau su juo dirbti per pusę sekundės.

Kuo jums patiko pats filmas „Erelis Edis“, jūsų personažas?

Mano, Bronsono Peary, personažas yra išgalvotas, užtat labai džiaugiausi galėdamas jį sukurti nuo galvos iki kojų, be jokių taisyklių ir širdagraužio dėl įvairių neatitikimų, kaip būna, kai turi įkūnyti realų žmogų. Manau, Taronas (Taronas Egertonas – kylanti britų kino žvaigždė, suvaidinusi Eddie Edwardsą, – red.) darbą padarė puikiai. Ar galite įsivaizduoti, kaip sunku vaidinti žmogų, kuris realiai yra šalia, netoliese? Pavydėjau jam drąsos priimant sprendimus ir vaidinant. Tiesą sakant, net nežinau kito tokio ryžtingo aktoriaus, kuris taip puikiai sukurtų du vaidmenis per dvylika mėnesių – Egsio filme „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ ir Eddie.

Šuoliai nuo tramplino mane išties pakerėjo. Šis sportas ne tik atrodo pavojingas. Kalbėjausi su treneriais, vienas jų patvirtino mano nuomonę: „Tai tik atrodo nuostabiai, išties žmonės čia ir užsimuša.“ Kitose sporto šakose gali ramiai tobulėti, gilintis į niuansus, o čia – suklydai ir – galbūt – viskas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Nuo mokyklos laikų esate labai sportiškas – regbis, kriketas, šuoliai į aukštį, plaukimas. O slidinėjimas, nekalbant apie šuolius su slidėmis, jums, augusiam Australijoje, artimas sportas?

Slidės man patinka, bet jas paimu ne itin dažnai. Nuo tramplino nesu šokęs. Beje, filmuojant norėjau pamėginti, klausiau, ar galėčiau, – uždraudė. Sakė, negalima, jokia draudimo kompanija nesiims manęs apdrausti...

Niekada nenušokčiau nuo 90 metrų tramplino. Geriausiu atveju – nuo penkiolikos. Net prisėsti ant starto suoliuko jau šiurpu.

Suvokiu, kad niekada nenušokčiau nuo 90 metrų tramplino. Geriausiu atveju – nuo penkiolikos. Net prisėsti ant starto suoliuko jau šiurpu. Ten nufilmavome vos kelias scenas.

Ir tik žinodami, kad tuoj tuoj būsime apačioje, o ir čia aukštai esame visaip apsaugoti nuo nelaimių, galėjome jaustis ramiai – buvome pririšti, už penkių metrų nuo filmavimo vietos ištiesti specialūs tinklai, tad nelaimės atveju toli kristi nebūtų tekę. Pabuvę ten, kaip niekad gerai supratome, kad Eddie skrydis iš to aukščio prilygo dideliam stebuklui, kuriam reikėjo tiek drąsos.

Ar sudėtinga buvo kurti trenerio vaidmenį? Šios profesijos žmonių gyvenime turbūt daug ne-buvote sutikęs.

Esu sutikęs daugiau nei keletą trenerių. Ir „pasiskolinau“ daug ką iš jų, tik jie to nežino (juokiasi). Mano personažas – nusikalęs, išgėrinėjantis, arogantiškas... Daug tokių trenerių tikrai nėra, taigi, jis – mano kūrybos vaisius. Jį sugalvojau stebėdamas žmones, pavyzdžiui, išgėrinėjančius dešimtą ryto – tokia kūrybinė rutina, lipdai personažą stebėdamas aplinką.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Jūsų kūnas tobulas. Tai sporto ar dietos rezultatas?

Pirmiausia – ačiū! Tai, ką kažkada išgirdau iš protingo daktaro, pasitvirtino: 75 procentais mūsų kūnas ir figūra priklauso nuo mitybos. Profesija mane įpareigoja laikytis griežto režimo. Bet nesu tobulas – valgydamas „nusidedu“ kas porą dienų.

Neseniai jums darsyk teko gydytis nuo vėžio. Kaip sužinojote apie ligą ir išmokote gyventi su ja?

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Dabar jaučiuosi puikiai. Su liga susidraugavau ir išmokau gyventi su ja. Per pastaruosius dvejus metus atlaikiau penkis gydymo ciklus. Blaiviai žiūriu į ateitį ir, tikėtina, dar bent kartą ar daugiau turėsiu grįžti pas tuos pačius medikus.

O tai, žiūrint į praeitį, dėsninga: britų kilmės australui kažkada į galvą nešovė naudoti kremų ir kitokios apsaugos nuo saulės.

Tai labai tipiška šio žemyno gyventojų bėda. Man tiesiog pasisekė, kad Deb kažkada privertė pasitikrinti nosies apgamą, – jos įtarimai, deja, pasitvirtino, man nustatė karcinomą. Tačiau, laimė, liga ne mirtina ir kontroliuojama. Tiesiog kas tris mėnesius turiu pasirodyti medikams. Žinoma, diagnozė mus sukrėtė, bet stengiuosi laikytis optimistiškai.

Septyni „Iksmenų“ ciklo filmai ir planuojamas dar vienas – kuo ši istorija jus taip įtraukė? Ar kada tikėjotės taip išgarsėti visame pasaulyje?

Vaidmuo „Iksmenuose“ – pirmasis, kurį gavau Amerikoje. Prisimenu, skaičiau scenarijų ir toje vie-toje, kur mano herojui Erniui išauga metaliniai nagai, pagalvojau: „Oho, geras!“ Debbie sakė: „Hugh, atsipeikėk, ką darai? Tu juk Karališkojo teatro aktorius!“ Bet aš laikiausi savo. Ir, turiu pripažinti, tai buvo vienintelis kartas, kai Deb apsiriko.

Kai pradėjau vaidinti Ernį, filmai su superherojais buvo laikomi daugiau ekscentriška naujove, bet ne juostomis, galinčiomis sulaukti milžiniško populiarumo. Daug kas man patarė gauti kitą vaidmenį, kol šis filmas bus pradėtas rodyti: „Šie filmai pasmerkti, joks protingas žmogus neįkirs, apie ką jie.“ Tačiau, kai juosta pasirodė, sulaukdavau smagiai kauštelėjusių kino studijos prodiuserių skambučių septintą ryto šeštadieniais – jie norėdavo pasakyti, kad pranokau jų lūkesčius. Niekas nesitikėjo, kad „Iksmenai“ taps TOKIE populiarūs ir, žiūrėkite, kone kiekviena Holivudo kino kompanija dabar turi kokį nors filmų apie superherojus ciklą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Ką tik baigėte dideles gastroles Australijoje – pasirodydavote su autorine programa „Broadway to Oz“. Buvote smarkiai pasiilgęs teatro ir miuziklo? Kaip dažnai randate laiko šiam žanrui? Kuo darbas scenoje jums kitoks nei kino aikštelėje?

Gyvas vaidmuo teatre labai skiriasi nuo kino. Ir labai jį myliu! Dievinu tą gyvą žiūrovų reakciją – gerą ar blogą. Tiesa, blogosios gal ir nepasiilgčiau... Vaidinau teatre gerokai anksčiau, nei pradėjau filmuotis, ir vis prie to grįžtu. Mano didžioji premjera įvyko 1998 metais Londono Karališkajame nacionaliniame teatre, kur atlikau pagrindinį vaidmenį miuzikle „Oklahoma!“ (už vaidmenį buvo nominuotas prestižiniam „Olivier“ apdovanojimui kaip geriausias miuziklo aktorius – red. past.).

Dar būdamas devyniolikmetis Perto dramos mokyklos studentas, dirbau barmenu vietinio klubo VIP zonoje. Daugybė klientų laikė mane šiukšle. Išskyrus vieną – Paulą Dainty, garsų Australijos muzikos prodiuserį. Kartą per mėnesį pasibaigus jo prodiusuotam šou, Dainty užsukdavo į barą, užsisakydavo viskio su ledu ir plepėdavo su manimi, nors tada ir jam, ir pasauliui tebuvau niekas.

Ką tik baigiau savo turą po Australiją, kurio metu rinkau didžiules arenas. Ir tą turą prodiusavo Paulas Dainty. Nuo barmeno dienų Perte iki dabar nuėjau ilgą kelią. Paulas tai prisimena. Šou buvo populiarus ir nekantrauju grįžti į sceną kuo greičiau. Nemanau, kad daug žmonių supranta, kaip man tai svarbu, nes tebemato mane tik kaip kino aktorių.

Dexteris prasitarė, kad kiekvieną penktadienį savo filmavimo komandos nariams nuperkate po loterijos bilietą. Kodėl?

Iki trisdešimties kino industrijoje neturėjau jokios įtakos – tebuvau padavėjas, aptarnaujantis staliukus, prie kurių sėdėjo svarbūs kino žmonės. Todėl visada gerbsiu tuos, kurie, pasiekę viršūnes, išliko dėmesingi personalui ir palaikė tuos paprastus žmones. Niekuomet to nepamiršiu.

Kuris jūsų vaidmuo artimiausias širdžiai? Kodėl?

Sakyčiau, tai vaidmuo Australijos seriale „Correlli“, kur filmuodamasis sutikau žmoną Deb. Esu šimtu procentų tikras, kad tai geriausia, kas man nutiko gyvenime. Iki tol dėl nieko nebuvau toks tikras. Kas benutiktų, žinau, mes laikysimės vienas kito. Ji nuostabiausia moteris, kokia tik gali būti. Šalia jos jaučiuosi stiprus kaip uola. O grįžtant prie vaidmenų – nė vieno negaliu išskirti, kiekvienas yra unikalus.

Esate beprotiškai užimtas, kaip spėjate būti tėvu ir vyru? Kiek laiko praleidžiate su šeima?

Mes gerai planuojame laiką. Niekuomet neišvykstu iš namų ilgiau nei dviem savaitėms. Bet tokių ilgų išvykų būna retai. Kartais šeima keliauja su manimi. Man sekasi – aš nepersidirbu. Šeima – svarbiausi žmonės mano gyvenime. Jei kelionės nesuderinamos su vaikų mokyklos tvarkaraščiais ar šeimos šventėmis, jų atsisakau.

Ar vaikai žiūri jūsų filmus? Ką komentuoja?

Keletą matė. Dauguma filmų jiems netinka pagal amžių. Oscaras ir Ava matė „Erelį Edį“ ir jiems patiko. Avai net labai. Žinau, jie tai sako ne dėl to, kad norėtų įsiteikti tėčiui, nes į premjerą prisikvietė savo draugų.

Kuo jaučiatės širdyje: australu, britu, amerikiečiu? Kur jūsų namai?

Esu australas, gyvenantis Amerikoje, Niujorke, o mano namai ten, kur šeima.

Kaip ilsitės? Ar yra kas nors, ką norėtumėte padaryti, bet niekada sau neleidžiate?

Po darbų tenoriu išsijungti ir pabūti ramiai. Aš nieko sau neatsakau – esu smalsus žmogus ir išbandau viską. Ypač – naujas sporto rūšis. Ir skanų maistą. Taigi, jei nesportuoju, ragauju naujus patiekalus ir tikrinu restoranus.

Kada pasijutote žvaigžde? Ką jums tai reiškia – laisvę daryti ką panorėjus ar atsakomybę?

Pirmąsyk suvokiau, kad esu garsus, kai eidamas Niujorko gatve pamačiau autobusą su savo portretu, o dukra pasakė: „Tėti, matei? Tu ant autobuso!“ Nemanau, kad esu užknisančiai populiarus. Gyvenu paprastą gyvenimą ir, jei mane kur nors nufotografuoja, tiek jau to. Pažeidžiamas esu vienu atveju – kai tai susiję su vaikais. Noriu juos apsaugoti nuo nereikalingo dėmesio.

Tviteris, instagramas, feisbukas padeda laikyti ryšį su gerbėjais. Ir, pastebėjau, jei socialiniuose tinkluose nuotraukas paplatinu pats, paparacai nebetenka apetito mane medžioti. Na, bent dauguma (šypsosi). Taip visiems ramiau.

Naujausi straipsniai