„Džiaugiuosi, kad ši menininkė čia rado tiek erdvės, kad ja Vilniuje domimasi. Tikiuosi, kad kultūros tiltai bus statomi ir toliau, kad pavyks čia atvežti dar daugiau Cornelios Gurlitt (1890–1919) darbų“, – sakė Samuelio Bako muziejuje eksponuojamą parodą „Kitokia Gurlitt“ aplankęs jos mecenatas, šios menininkės biografas dr. Hubertas Portzas.
Samuelio Bako muziejuje, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinyje, šiuo metu veikianti dvidešimtojo amžiaus pradžioje kūrusios vokiečių ekspresionistės Cornelios Gurlitt paroda – unikali. Joje eksponuojami dar niekur nerodyti jos darbai iš Berno meno muziejaus kolekcijos: penki originalai ir dvidešimt devynios muziejinės kokybės kūrinių kopijos. Šie darbai iki šiol dar neeksponuoti ir Berne, kur iš viso saugomi 138 Gurlitt darbai.
Pamirštą dailininkę atrado netikėtai
Tam, kad Berno meno muziejus šiuos kūrinius leistų eksponuoti Vilniuje, daug įtakos turėjo svari Huberto Portzo asmenybė. Tai jis atrado veik šimtą metų buvusią pamirštą Cornelią Gurlitt. „Su kitais jos kūryba tas muziejus kol kas nesidalija. Keletą Cornelios darbų leido eksponuoti tik Jeruzalėje, – pasakojo Hubertas. – Manau, kad sutiko parodyti ten ir čia, Samuelio Bako muziejuje, nes šiuose Gurlitt darbuose ryški žydų gyvenimo tema, o paroda eksponuojama žydų kultūros ir istorijos muziejuje.“
Trečiadienio vakarą svečias iš Vokietijos dalyvavo parodos „Kitokia Gurlitt“ uždarymo renginyje. Istorikas dr. Andrea Griffante ten skaitė paskaitą apie Pirmojo pasaulinio karo Vilnių ir medicinos istoriją, o dr. Hubertas Portzas pasakojo apie tai, kokį tuometį Vilnių pamatė Antakalnio ligoninėje nuo 1915 metų rugsėjo iki 1918 metų gegužės sesele dirbusi Cornelia Gurlitt.
Pagal profesiją – gydytojas psichologas, menu ir jį kuriančiomis išskirtinėmis asmenybėmis Hubertas Portzas daugiau domėtis pradėjo 1982 metais, o Gurlitt pavardę pirmą sykį išgirdo 2006-aisiais. „Tuo metu tyrinėjau ekspresionisto Conrado Felixmüllerio gyvenimą ir kūrybą, – prisiminė. Į mano akiratį pateko ir jo draugė Lotte Wahle, su kuria, kaip paskui paaiškėjo, Cornelia Gurlitt artimai bičiuliavosi.“ Hubertas atrado Conrado Felixmüllerio piešinį, pavadintą „Gailestingosios sesers Cornelios Gurlitt portretas“ ir susidomėjo, kas ji tokia.
Pirmuosius Gurlitt darbus meno kolekcininkui pavyko įsigyti 2012 metais vykusiame moterų meno aukcione. „Ten buvo paduodama keturiolika Cornelios kūrinių. Vieną kažkas nupirko greičiau už mane, dvylika įsigijau aš, o vienas liko, nes man pasirodė per brangus, – juokėsi prisimindamas. – Kai vėliau norėjau ir jį nupirkti, sužinojau, kad nebėra. Pradėjau domėtis, kas jį įsigijo. Paaiškėjo, kad Cornelios šeimos palikuonys. Tad visai negaila, kad to darbo neturiu – jis mane suvedė su šios unikalios menininkės artimaisiais.“
Hubertas Portzas savo paieškas tęsė toliau. Padavęs skelbimą į „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, rado parduodamų jos darbų iš menininkės mylimojo Paulio Fechterio ir draugo Hanso palikimo. Jis atkreipė dėmesį, kad ir aukcione įsigyti darbai, ir kiti, rasti vėliau, buvo sukurti būtent Vilniuje.
Menu reikia dalytis
2014 metais jis Gurlitt meno parodą surengė Hochštade įkurtoje savo galerijoje „Kunsthaus Désirée“, o tuomet nusprendė jos kūrybą pristatyti Lietuvai. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui jis dovanojo šešiolika Gurlitt darbų, kurie 2015 metais buvo eksponuoti muziejaus Tolerancijos centre veikusioje parodoje „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“. Tuomet kartu buvo eksponuota muziejui priklausanti 10-osios Kaizerio armijos fotografų užfiksuotų autentiškų Vilniaus vaizdų kolekcija.
Šių metų gegužę Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų pasiekė dar viena dr. Huberto Portzo dovana, kurioje – autentiškos XX amžiaus pradžios vertybės: vokiečių dailininkų – Cornelios Gurlitt ir Karlo Schmollio von Eisenwertho kūriniai bei kaizerinės Vokietijos generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno laiškas.
Ir šįsyk į Vilnių jis atvyko ne tuščiomis. Muziejaus vadovė atskleidžia, kad brangus svečias vėl pribloškė neįkainojamomis dovanomis: muziejui perdavė Lasario Segallo ir Marco Chagallo grafikos darbų. „Menas yra skirtas visiems. Nekenčiu jo slėpti. Jis turi būti matomas“, – juokėsi Vilniui ir šiam muziejui šiltų jausmų neslepiantis mecenatas, meno kolekcininkas.
Ryški kūrėja ir laisvės trokštanti moteris
Dėl pandemijos tik dabar su drauge Ute Baum galėjęs aplankyti parodą „Kitokia Gurlitt“, Hubertas liko sužavėtas. „Šioje parodoje Cornelią norime pristatyti ne tik kaip dailininkę, bet ir kaip moterį, kuri turėjo daug patirti, kad galėtų būti nepriklausoma menininke. Jos istorija ir kūryba, manau, verta netgi filmo scenarijaus, nes jos gyvenime buvo tiek daug stiprių dalykų: nelaiminga meilė, noras moteriai tapti nepriklausoma menininke, karo fonas“, – pasakojo Samuelio Bako muziejaus vedėja, parodos kuratorė Ieva Šadzevičienė.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje gyvenusios menininkės siekis būti emancipuota moterimi žavi ir jos biografą Hubertą Portzą, nes ji augo ir formavosi kaip asmenybė, menininkė sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis. 1909 metais baigusi Drezdeno mergaičių mokyklą, dėl XX amžiaus pradžioje Vokietijoje galiojusių moterims nepalankių įstatymų, siekti mokslo ji galėjo tik privačiose mokyklose.
1913 metais išvyko mokytis meno į savo svajonių miestą Paryžių, bet iš to laikotarpio likusios tik kelios jos kurtos litografijos. Prasidėjus karui ji grįžo į gimtąjį Drezdeną ir baigė gailestingųjų seselių mokslus. O 1914 metų gruodį nusprendė eiti į frontą ir buvo pasiųsta slaugyti ligonių į Lenkiją, paskui – į Marijampolę, o 1915 metų rugsėjį atvyko dirbti į Vilnių – miestą, kuriame ji patyrė tiek daug.
Vilniuje Cornelia susidūrė su baisia karo realybe: sunkia suluošintų kareivių padėtimi, nuskurdusių mieste likusių gyventi žydų neviltimi ir kančia, išmaldos prašančiais neįgaliaisiais... „Gurlitt labai paveikė tai, ką ji patyrė Pirmojo pasaulinio karo metais skurdo apimtame Vilniuje. Visi šie stiprūs išgyvenimai neabejotinai formavo jos asmenybę ir atsispindėjo kūriniuose“, – pasakojo parodos kuratorė.
Čia praleisti metai – produktyviausias Cornelios kūrybinis laikotarpis. Tai – ir dvasinio bei filosofinio identiteto paieškų metas, aprėpęs ir domėjimąsi judaizmu, žydų religinėmis tradicijomis. Egzistencializmo tema tapo pagrindine jos kūrybos jėga, o ekspresionizmo stilius — asmenine filosofija.
Vilniuje ji susipažino su savo didžiąja meile Pauliu Fechteriu – kaizerinės armijos spaudos skyriaus žurnalistu. Jis buvo vyresnis, be to, vedęs – po karo grįžo į šeimą Vokietijoje. Todėl Vilnius įsispaudė dailininkės gyvenime ir kaip miestas, kur ji galėjo save įprasminti, atsiskleisti kaip profesionalė, ir kuris sunaikino jos asmeninio gyvenimo ateities viltis.
Nostalgija Vilniui, kuriame jautėsi laiminga
„Kai 1918 metų gegužę grįžo į Vokietiją ir įsikūrė Berlyne, ji su nostalgija prisimindavo Vilnių. Sakydavo, kad tai – ta vieta, kur nori būti, kad ten buvau laiminga, – pasakoja Hubertas Portzas. – Laiškuose rašo, kad Vilnius buvo rojus. Iš tiesų, ji čia buvo laisva, galėjo pati tvarkyti savo gyvenimą, buvo įsimylėjusi.“
„Hubertas Portzas atrado Cornelią Gurlitt. Jei ji būtų gyvenusi kitu laikmečiu, jei per Antrąjį pasaulinį karą nebūtų dingę jos darbai, ji būtų įtraukta į meno istorijos vadovėlius kaip viena stipriausių moterų ekspresionisčių“, – įsitikinusi Ieva Šadzevičienė. Ji pastebi, kad Cornelios parodas skiria beveik šimto metų tarpas: iš laiškų žinoma, kad Gurlitt, kai gyveno Vilniuje, čia savo darbus yra eksponavusi kartu su kitais vokiečių menininkais organizuotoje parodoje, tik nepavyko atsekti, kur.
Po jos mirties, 1922 metais, norėta surengti parodą Berlyne, bet nepavyko. 1938-aisiais tokių planų būta vėl, bet tuo metu tokią parodą surengti jau nebuvo įmanoma, nes Gurlitt menas buvo laikomas „išsigimusiu“, nes pagal nacių taisykles, ekspresionizmas ir kitos modernios to meto srovės buvo traktuojamos kaip neatitinkančios ideologijos, todėl negalinčios egzistuoti...
Huberto Portzo dėka po beveik šimto metų šios menininkės kūryba vėl prieinama visuomenei. Nuo 2014 metų buvo surengta daugiau nei dešimt talentingos ekspresionistės parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Meksikoje. Pasak jos biografo, menotyrininkai Gurlitt kūrybos dar išsamiai neištyrė, bet tai – neabejotinai stipri menininkė, kuri nusipelnė būti pristatyta pasauliui.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus dėkoja partneriams: Berno meno muziejui, Lietuvos kultūros tarybai, mecenatui dr. Hubertui Portzui, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadai ir Jo Ekscelencijai ambasadoriui Mathias Sonn bei jo komandai už paramą parodai ir informacinę sklaidą.
Paroda „Kitokia Gurlitt“ Vilniuje, Samuelio Bako muziejuje, veiks iki spalio 3 dienos. Medicinos darbuotojai ją gali aplankyti nemokamai.
Fotogalerija:
