Tarnauju Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnyboje. Mūsų tarnyba stebi jūrą ir pakrantes, gauna duomenis iš radarų. Mano darbas daugiau organizacinio pobūdžio: sudarinėti budėjimų grafikus, vykdyti kovinį pasirengimą, vesti karines pratybas. Esu štabo laivūnas – tai septintas laipsnis iš devynių pagal puskarininkių hierarchiją.
Puskarininkis sudaro tarpinę grandį tarp kareivio ir karininko. Kareiviai – eiliniai, kurie dirba kasdienį darbą. Karininkai vadovauja ir planuoja, o puskarininkiai padeda viską konkrečiai suorganizuoti ir įgyvendinti karininko idėją.
Vaikystėje svajojau būti kariu, bet vėliau buvau gležnas, silpnas paauglys ir todėl nebegalvojau, kad kada nors galėčiau juo tapti. Ėmiau bijoti kariuomenės, nenorėjau būti šauktiniu. Kai pradėjau tarnauti, supratau, kad daug mano baimių buvo be pagrindo. Fizinis krūvis ir treniruotės leido greitai sustiprėti. Įgavau pasitikėjimo savimi. Patiko, jog kariuomenėje susibūrė daug panašaus mąstymo žmonių, kurie tikėjo vienu tikslu.
Prieš keletą dienų grįžau iš savo pirmosios misijos. Į tokias misijas kariai renkami savanoriškumo principu ir jose atlieka kitokias pareigas, nes įprastinės tarnybos metu. Mūsų operacijos tikslas buvo nuo piratų apsaugoti humanitarinės pagalbos laivą, kad šis sėkmingai pasiektų Somalio regioną. Mums sekėsi, tiesioginių susidūrimų išvengėme. Tiesa, tame pačiame uoste, kuriame buvome, po kelių dienų susprogdintos granatos, žuvo žmonių.
Somalyje už buvimą savimi galėčiau būti sušaudytas ar pasodintas į kalėjimą.
Sutikau pasidalinti savo istorija, nes iš patirties žinau, kad kuo geriau žmonės pažįsta LGBT+ asmenis, tuo labiau keičia savo nusistatymus. Kalbėdamas apie tai, kad esu homoseksualus, jau pakeičiau bent dešimties žmonių nuomonę. Pamenu, kai skyriausi su žmona, vienas pažįstamas nusistebėjo, dėl ko griūna tokia graži šeima. Atsakiau tiesmukai: „o kiek ilgai galėtum gyventi su gėjum?“. Jis tąsyk atsakė, kad jei toks būčiau, iškart skrisčiau pro balkoną. Neišskridau – puikiai sutariam toliau. Jam teko priimti, kad esu gėjus, ir tiek.
Daugelis galvoja, kad nepažįsta LGBT+ žmonių, kad tai kažkoks spalvotas baubas, kurį mato tik per televizijos ekraną. Egzistuoja stereotipai, dėl kurių žmonės kartais net netiki, kad esu homoseksualus: „tu net nepanašus, neatrodai“. Bet juk seksualinė orientacija nesusijusi su atrodymu. Yra ir homoseksualių policininkų, ir kareivių, ir advokatų, ir paprastų krovėjų, ir tokių, kuriems iš burnos sklinda ne patys gražiausi keiksmažodžiai…
Galbūt meno žmonės dažniau matomi viešumoje, nes yra mažiau susikaustę, neturi spaudimo vienaip ar kitaip elgtis. Kai pasidalinau savo atsiskleidimu Feisbuko paskyroje, taip pat šiek tiek sunerimau – o kaip tai priims darbe? Iki tol žinojo tik artimiausi kolegos, bet nebuvau tikras, kaip reaguos likusieji iš mano padalinio. Visgi jokių neigiamų reakcijų nesulaukiau, tik pajuokavimų – o juokauti mėgstu ir pats. Kai grįžau į darbą po atostogų, teko pripažinti, kad nieko nenutiko, niekas iš penkto aukšto neiššoko ir nesudegė. Švietė ta pati saulė. Visi toliau dirbo savo darbą.
Norėčiau, kad Lietuvoje viskas, ką gali skirtingų lyčių poros, būtų leidžiama ir vienos lyties asmenų partneriams. Vedybos, vaikų auginimas – tiek savo, tiek įsivaikintų. Tikiu, kad taip vieną dieną ir bus.
Pamenu, neseniai skaičiau naujieną apie du užsieniečius, auginančius sūnų. Komentarai buvo žiaurūs, užgaulūs, gailintys vaiko. Kodėl niekas nepagalvojo, kad jų sūnus gaus geras gyvenimo sąlygas, išsilavinimą, atostogas, keliones?.. Tuo tarpu Lietuvos globos namuose pilna vaikų, kurie visų šių dalykų neturi. Kodėl neleidžiame jiems turėti normalios vaikystės?
Pats rūpinuosi dviem jaunais paaugliais iš savo buvusios santuokos. Su žmona išsiskyrėme prieš keturis metus, tačiau nuo pradžių stengiausi ir toliau palaikyti glaudų ryšį su vaikais. Šiandien prasideda mūsų atostogos, savaitę praleisime kartu. Labai didžiuojuosi jais. Jie dalyvauja meninėje veikloje, abu muzikuoja. Pastebiu, pagiriu ir už mažus nuopelnus. Šiuo metu dėl darbo gyvenu Palangoje – tikiuosi, kai persikelsiu į Klaipėdą, matysimės dar dažniau.
Vaikai yra tvariausias ryšys gyvenime. Partneriai, draugai, kolegos – viskas gali pasikeisti, o vaikai visą laiką jais išliks. Štai ir man jau keturiasdešimt metų, bet kai skambina mama, vis dar jai esu toks pat vaikas.
Laikau save patriotu. Kartais neįvertiname, kiek daug Lietuvoje ir Europos Sąjungoje jau pasiekėme. Čia gali būti laisvas, jaustis saugus, dirbti ir užsidirbti. Aišku, visada galima emigruoti, ieškant, kur dar geriau – bet reikia nepamiršti galimybės likti ir pakovoti už savo šalį. Galbūt Lietuvoje kartais sunkiau, bet tik čia esame savi.
Tiesa, patriotizmas nereiškia pataikavimo esamai valdžiai. Kaip karys nekomentuoju politinių reikalų, bet kaip pilietis dažnai turiu savo nuomonę. Jei matau, kad einame negera linkme, galiu ir turiu tai išsakyti. Visiems linkėčiau būti aktyvesniais ir prisidėti prie įvairių pilietinių akcijų. Juk tik valstybė, turinti stiprius piliečius, pati gali būti stipri.
Kaip bebūtų, esant reikalui, ginsiu mūsų šalį nepaisant to, kas bus valdžioje. Kas tu bebūtum – veganas ar mėsėdis, homofobas ar gėjus – ginsiu visus mūsų piliečius nepriklausomai nuo to, kaip jie žiūri į mane.
Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.