Homoseksualė Skaistė: „Apie savo orientaciją mamai pranešiau nusifilmuodama SKAMP dainos klipe“

Skaistė Bareckaitė/asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-06-24 18:40
Nesenai praūžusios LGBT eitynės kiekvienais metais sulaukia vis daugiau visuomenės palaikymo, tačiau neišvengiamai – ir neigiamų komentarų. Nors ne visi tautiečiai pasiruošę išklausyti, LGBT atstovai ir jų istorijos girdimos vis dažniau.

Danijoje gyvenanti ir renginių vadybą studijuojanti lietuvė Skaistė Bareckaitė (21) teigia, kad Lietuvai vis dar reikia laiko: „Pastarieji pasisakymai po LGBT parado Lietuvoje, kad homoseksualai nori tik dėmesio – netiesa. Tiesa yra ta, kad mes siekiame tolerantiškumo ir paprasčiausio supratingumo. Esame tokie patys žmonės, kurie nori mylėti.“

Ar sprendimą išvykti gyventi į užsienį įtakojo netolerancija LGBT atstovams Lietuvoje?

Išvykau iš Lietuvos po mokyklos baigimo, tad Danijoje gyvenu jau ketvirtus metus. Išvykau dėl kelių priežasčių – norėjau patobulinti anglų kalbą, praplėsti akiratį ir pamatyti, kaip žmonės gyvena svetur. Čia gerai: žmonės laisvi, nevaržomi ir lygūs. Lietuvai – Danija turėtų būti pavyzdys. Tolerancijos lygis LGBT kultūrai yra ypatingai aukštas, nei vienas žmogus nėra smerkiamas dėl asmeninių pasirinkimų. Todėl ir esu čia.

Kada ir kaip į gyvenimą atėjo suvokimas, kad tave žavi moteriškos lyties atstovės?

Žavesys moterims prasidėjo paauglystėje. Būdama penkiolikos metų jaučiau „kažką“, bet dar nesupratau, kas tai. Daug sapnų, daug minčių... Viską stengiausi neigti, juk aplinkui tik tradicinis vaizdas: vaikinas ir mergina. Neigiau iki tol, kol išvykau gyventi į užsienį. Tuo metu dar susitikinėjau su vaikinu iš Lietuvos, tačiau po metų draugystės nusprendžiau viską nutraukti. Tada ir prasidėjo savęs pažinimas, jaučiau, kad esu kitokia. Pradėjus svarstyti, kad galbūt man patinka merginos, supratau, jog joks tradicinės orientacijos žmogus taip negalvotų. Ir tai buvo ženklas. 

Skaistė Bareckaitė/asmeninio archyvo nuotr.
Skaistė Bareckaitė/asmeninio archyvo nuotr.

Ar prisimeni tą momentą, kai pirmą kartą užkalbinai merginą?

Buvau nesenai grįžusi iš praktikos Ispanijoje. Ten sutikau begalę homoseksualių žmonių, kurie drąsiai žengdavo gatvėmis, laikė vienas kitą už rankų, nebijojo aplinkinių nuomonių, ir, svarbiausia, – buvo savimi. Įkvėpta drąsos, pirmą kartą užkalbinau merginą Danijoje. Prisimenu kaip šiandien: šlapi delnai, jaudulys, begalės minčių... Tačiau viskas praėjo puikiai! Lengvesnio ir malonesnio pokalbio dar nebuvau turėjusi. Bėgant laikui supratau, kad ryšys su moterimis yra nesustabdomas, tik taip jaučiuosi savimi, man tai patinka ir turiu tai pripažinti.

Kaip apie savo orientaciją pranešei aplinkiniams?

Esu kilusi iš mažo miestelio, Visagino, kur visi vieni kitus pažįsta. Pirmiausia nusprendžiau pasisakyti savo geriausiai draugei. Baiminausi, kad dėl mano orientacijos draugystė nutrūks – juk gyvenant mažame mieste atsiranda nebūtų gandų... Visgi nusprendžiau pasikalbėti su geriausios draugės broliu dvyniu, siekdama sužinoti, kaip ji reaguotų į šias „naujienas“. Jis patvirtino, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo. Geriausia draugė žinią apie mano orientaciją priėmė teigiamai ir galiausiai pridūrė: „Skaiste, juk tai tavęs nekeičia kaip žmogaus“.

Kai pradėjau susitikinėti su mergina, su kuria praleidau beveik metus laiko, pasakiau dar keletui gerų draugų. Jie iš manęs to nesitikėjo – juk visą gyvenimą buvau didžiausia Justino Bieberio gerbėja! Natūralu, jie galvojo, kad mane traukia tik vaikinai... Tačiau, kaip bebūtų, draugai mane suprato ir palaikė, dėl to labai džiaugiuosi.

Na, ir liko svarbiausia, – pranešti apie savo orientaciją šeimai...

Kaip jie reagavo į šią žinią?

Labai dvejojau, ar pasakyti tai tiesiogiai... Išgirdusi apie galimybę nusifilmuoti SKAMP dainos „Love Me Like There‘s No Tomorrow'' muzikiniame klipe, kuriame buvo vaizduojama ir homoseksualių žmonių meilė, nusprendžiau pasinaudoti galimybe ir tokiu būdu pranešti šeimai apie savo potraukį merginoms.

Kadangi mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo vos penki metai, gyvenau tik su mama ir seserimi, todėl jų nuomonės man buvo svarbiausios. Tądien, kai išėjo muzikinis dainos klipas ir straipsniai, nusiunčiau vieną jų mamai su žinute: „Mama, štai kodėl daug nepasakojau apie klipą, paskaityk ir pažiūrėk. Tikiuosi tau patiks ir nepyksi dėl mano pasirinkimo“. Kai pamačiau peržiūrėtą žinutę – išmušė prakaitas...

Visada žinojau, kad turiu geriausią mamą pasaulyje, o sulaukus atsakymo tai tik dar kartą pasitvirtino: „Taip, man patinka. Esu už bet kokį tavo pasirinkimą“. Likau sužavėta... Na, o kai ši naujiena pasiekė seserį, ji pasakė, kad visada tai žinojo (juokiasi).

Taip niekada ir nesulaukei patyčių ar neigiamų komentarų iš artimos aplinkos?

Žinoma, jų buvo. Tądien, kai išėjo klipas, iš kitų giminaičių susilaukiau neigiamų komentarų. Daugelis jų manęs nesuprato ir vis kartojo, kad tai yra nenormalu. Buvo išties sunku atlaikyti šią neigiamą „bangą“. Bandžiau priminti jiems, kad aš esu ta pati Skaistė ir manęs šis faktas kaip žmogaus nekeičia. Tai buvo tik jų pasirinkimas – nori turėti ryšį su manimi ar ne.

Tačiau su laiku viskas grįžo į savas vietas. Dabar su giminaičiais sutariu puikiai, nors ir nekalbame šia tema, manau, kad visi su tuo susitaikėme. Viskam reikia laiko.

Kaip manai, kodėl lietuviai vis dar nėra pasiruošę priimti LGBT atstovų kaip lygiaverčių žmonių?

Lietuvai taip pat reikia laiko. Dauguma žmonių sėdi užsidarę „dėžutėse“, bijo pažvelgti į pasaulį iš kitos pusės, mąsto stereotipiškai. Dėl to kyla netolerancija ir nelygiavertiškumas. Daugumos lietuvių mąstymas yra tiesiog senamadiškas, o LGBT tema jiems – svetima. Logiška, supratimas apie tai yra žemo lygio.

Kaip bebūtų, pastebiu, kad vis daugiau žmonių palaiko LGBT bendruomenę. Džiaugiuosi, jog lietuviai juda pirmyn, plečia akiratį ir keičia savo įsisenėjusį požiūrį.

Temos:

Naujausi straipsniai