Holivudo žvaigždės Willo Smitho vaikystė nebuvo saldi ir gyvenimo džiaugsmais nuklota. Didžiąją vaikystės jis blaškėsi tarp dviejų pasaulių: juodojo pasaulio namuose, rajone, baptistų bažnyčioje ir tėtušio parduotuvėje ir baltojo pasaulio mokykloje, katalikų bažnyčioje ir vyraujančioje Amerikos kultūroje.
Neseniai Lietuvoje išleistoje įkvepiančioje biografinėje knygoje „Will. Autobiografija“ Holivudo žvaigždė prisipažįsta, kad per visą gyvenimą į akis pavadintas „negru“ buvo penkis ar šešis kartus.
„Joks žmogus, kurį laikiau protingu ar stipriu, į mane taip niekada nesikreipė“, – sako Willas Smithas. Jis atviras: visose situacijose jo skydu ir kalaviju tapo humoro jausmas.
Ištrauka iš knygos „Will. Autobiografija“
Per visą gyvenimą į akis pavadintas „negru“ buvau penkis ar šešis kartus. Du kartus tai padarė policijos pareigūnai, dar porą kartų – atsitiktiniai praeiviai, vieną kartą – baltaodis „draugas“. Bet joks žmogus, kurį laikiau protingu ar stipriu, į mane taip niekada nesikreipė.
Mokykloje sužinojau, kad šiose apylinkėse yra gerai žinoma „pramoga“ „pagauk negrą, užmušk negrą“. XX a. pradžioje kai kurie Filadelfijos baltaodžiai išsirinkdavo konkrečią dieną ir užpuldavo atsitiktinį juodaodį žmogų, kurį pamatydavo vaikščiojantį savo rajone. Praėjus septyniasdešimčiai metų kai kuriems katalikiškosios mokyklos, kurioje mokiausi ir aš, mokiniams tai atrodė smagus pokštas.
Visgi atvirą rasizmą patirdavau iš žmonių, kuriuos geriausiu atveju galėjau pavadinti silpnais priešininkais. Jie visada atrodė ne itin protingi, pikti, o man nesunku buvo juos pergudrauti ar tiesiog įveikti. Taigi nors atviro rasizmo aplink mane buvo ne taip mažai ir jis kartais netgi būdavo pavojingas, tai niekada nemenkino mano savivertės.
Augau tikėdamas, kad esu pajėgus susidoroti su bet kokiomis gyvenimo problemomis, taip pat rasizmu. Mano auklėjimo šeimoje formulė, kurią sudarė disciplina, išsilavinimas ir Dievo meilė, leido įveikti visas kliūtis ir nugalėti visus priešus. Vienintelis kintamasis joje buvo mano noras stoti į kovą. Visgi augdamas aplinkui ėmiau pastebėti neišsakytas ir kur kas klastingesnes šališkumo ir stereotipų formas. Pavyzdžiui, mokykloje už tuos pačius nusižengimus sulaukdavau griežtesnių bausmių nei baltaodžiai bendraklasiai. Be to, mane rečiau kviesdavo prie lentos ir jaučiau, kad mokytojai į mane žvelgia kiek iš aukšto.
Didžiąją vaikystės dalį blaškiausi tarp dviejų pasaulių: juodojo pasaulio mūsų namuose, rajone, baptistų bažnyčioje ir tėtušio parduotuvėje ir baltojo pasaulio mokykloje, katalikų bažnyčioje ir vyraujančioje Amerikos kultūroje. Lankiau juodaodžių bažnyčią, gyvenau juodaodžių gatvėje ir augau žaisdamas su daugiausia juodaodžiais vaikais. Visgi tuo pačiu metu buvau vienas iš trijų juodaodžių vaikų, lankančių vietinę katalikiškąją Lurdo Dievo Motinos mokyklą.
Mokykloje nesijausti atstumtuoju buvo tiesiog neįmanoma. Aš rengiausi kitaip negu baltaodžiai vaikai. Nesiklausiau „Led Zeppelin“ arba „AC/DC“ ir visiškai nesidomėjau lakrosu. Suprantama, kad tarp jų buvau tokia juoda „balta varna“. Kita vertus, nesijaučiau visiškai savas ir savo rajone.
Kalbėjau kitaip negu kvartalo vaikai ir nevartojau jų žargono – mamulė namuose net neleisdavo sakyti „Ane?“ – ji dirbo Filadelfijos švietimo taryboje ir kovojo už švarią, taisyklingą kalbą. Kartą ji išgirdo, kaip riktelėjau savo draugams:
– Ei, čiūvai, kur varysit po mokyklos?
Iš siaubo mamulė ėmė kratyti galvą lyg mergina iš filmo „Egzorcistas“ („The Exorcist“).
Visgi nesvarbu, kaip taisyklingai aš kalbėjau ir kaip gerai mokiausi, katalikiškojoje mokykloje visų pirma buvau juodaodis. Kita vertus, kad ir kaip atidžiai sekiau populiariąją muziką arba madas, savo rajone „nepakankamai juodas“. Tapau vienu iš pirmųjų hiphopo atlikėjų, „tinkamų“ baltiesiems klausytojams, bet juodieji manė, kad esu „banalus“, nes nerepuoju apie gatvių gaujas.
Tokia abipusė diskriminacija vienokia ar kitokia forma persekioja mane visą gyvenimą. Ir mokykloje, ir namuose mano skydu ir kalaviju tapo humoro jausmas ir pasirodymai publikai. Buvau tipiškas klasės klounas, kuris nuolat kvailiojo, skleidė keistus garsus ir apskritai kėlė šypseną.
„Juokingas vaikis“ reiškė, kad nesu tiesiog „juodukas“. Juokui odos spalva nesvarbi, o humoras išsklaido neigiamas emocijas. Jei leipsti juokais, tuo pačiu metu tiesiog fiziškai neįmanoma pykti, smurtauti ar nekęsti. Visgi tam tikru momentu ėmiau pastebėti, kad mokykloje nepaprastai populiarus pokštas kieme sulaukia tik nustebusių žvilgsnių – ir atvirkščiai. Supratau, kad baltaodžiai ir juodaodžiai į mano humorą reaguoja skirtingai.
Baltaodžiams labiau patikdavo, kai apsimesdavau naivuoliu ir judėdavau kaip animacinio filmo personažas. Kartą vienas baltaodis berniukas mokyklos tualete bandė uždegti savo bezdalus – man atrodė, kad čia jis jau perlenkė, bet kiti kvatojosi išsijuosę. Jiems taip pat patiko kalambūrai, žodžių žaismas ir šmaikštus sarkazmas, be to, jie visada reikalaudavo laimingos pabaigos – galiausiai niekas neturėjo nukentėti.
Juodaodžiai draugai labiau mėgo gyvenimiškus juokelius, kuriuose būtinai turėjo slypėti grūdelis skaudžios tiesos. Kvailiojimą jie laikė silpnumu, tad jeigu kiemo draugų akivaizdoje būčiau pamėginęs pirstelėti į žiebtuvėlį, būčiau gavęs į kaulus. Kur kas labiau jiems patiko, kai juokai rodydavo, koks esu stiprus, nepaisant to, kad juose netrūkdavo įžeidinėjimų, užgauliojimų ar keiksmų.
Smagiausia būdavo, jei nuleisdavau ant žemės kokį išsišokėlį. Jie džiaugdavosi, kai kas nors gaudavo, ko nusipelnė, – įvykdytu karminiu teisingumu, net jei „kas nors“ būdavo jie patys. Mes, juodaodžiai, mėgstame pasijuokti patys iš savęs. Jei gali juokauti apie savo nuoskaudas, problemas ir tragedijas, gyvenimas tampa šiek tiek lengviau pakeliamas.
Taigi aš mokiausi laviruoti tarp šių dviejų pasaulių. Juokindamas kiemo draugus, išvengdavau spyrių į minkštą vietą. Jei linksmindavau baltaodžius moksladraugius, jie manyje nematydavo „negro“. O priversdamas juoktis tėtušį apsaugodavau visą šeimą. Taigi mano sąmonėje juokas reiškė saugumą.
Mano galvoje tūnantis mažasis mokslininkas ėmė ieškoti „parbloškiančio smūgio“. „Parbloškiantis smūgis“ buvo tobulas mistinis pokštas, kuris priverstų leipti juokais kiekvieną jį išgirdusį žmogų, nesvarbu, kokia jo rasė, tikėjimas, spalva, amžius, etninė kilmė, seksualinė orientacija, – šio pokšto galia turėtų įveikti kiekvieną. Tai tapo idée fixe, kuri nepalieka manęs visą mano karjerą ir, tiesą sakant, visą gyvenimą. Nepaliaudamas ieškau tobulų žodžių, tobulo balso tono, tobulos intonacijos, tobulos mimikos ir judesių, kurie turėtų susijungti į tobulą juoko nirvanos ir tikros žmogiškosios harmonijos akimirką.
Nepaisant mano ambicijų ir pastangų, kasdienybė mokykloje darėsi vis sunkiau pakeliama, nors aštrėjančių problemų niekada nenorėjau sieti su rasizmu. Subtili nepagarba, daugybė pašalinimų iš pamokų septintoje ir aštuntoje klasėse, užvertos durys į mokyklos vakarėlius ir renginius... Ne kartą svarsčiau, ar atstumtuoju tapau todėl, kad buvau baptistas katalikiškojoje mokykloje, ar dėl savo tamsios odos baltųjų pasaulyje.
Mokyklos administracija ne kartą ragino tėvus perkrikštyti mane Romos kataliku, bet jie nesutiko, nors tai būtų reiškę net penktadaliu mažesnį mokestį už mokslą. Tačiau jie taip pat žinojo, kad ugdymo lygis čia kur kas aukštesnis nei vietinėse valstybinėse mokyklose, todėl primygtinai reikalavo kentėti.
Lūžis įvyko man įpusėjus aštuntą klasę. Žaidžiau mokyklos futbolo komandoje ir tuo metu buvau geriausias sezono gynėjas – per dešimt rungtynių perėmiau septyniolika kamuolių.
Kiekvienais metais komanda dalyvaudavo šventėje: visi žaidėjai, tėvai ir treneriai surengdavo vakarienę ir pagerbdavo komandą pasibaigus sezonui. Vaikai, kuriems buvo teikiami apdovanojimai, turėjo sėdėti pirmoje eilėje ir atsiimti apdovanojimus ant scenos.
Daugiausiai perimtų kamuolių komandoje man turėjo pelnyti geriausio metų gynėjo titulą. Likus savaitei iki renginio sesuo Agnietė pranešė, jog dėl to, kad buvau ne kartą išvytas iš pamokų (dar neprasidėjus futbolo sezonui), man nebus leista sėdėti pirmoje eilėje ir lipti ant scenos. Šiek tiek nusiminiau, bet pamaniau, kad tai teisinga, – tokia buvo taisyklė, be to, visi vis tiek žinojo, kad apdovanojimą pelniau aš.
Visgi šventės vakarą pamačiau pirmoje eilėje sėdintį savo baltaodį draugą Rosą Dempsį (Ross Dempsey). Jis jau ruošėsi atsiimti prizą, nors mes abu buvome išvyti iš pamokų. Tokia neteisybė mane įsiutino. Pasilenkiau prie mamulės ir tėtušio ir viską jiems papasakojau. Nepratarę nė žodžio jie pažvelgė vienas į kitą, tada visi kartu atsistojome ir išėjome – pademonstruodami nedažnai pasitaikančią visišką šeimos vienybę.
Namo važiavome tylėdami. Po poros dienų per vakarienę tėtušis, nepakeldamas akių nuo lėkštės, tarė: „Su šita mokykla baigta.“ Štai ir viskas.