Kanadoje gimusi Holivudo aktorė Ruta Lee (83), kurios tikrasis vardas – Ruta Mary Kilmonis, visą gyvenimą puoselėjo lietuviškas šaknis, rėmė lietuviškas iniciatyvas ir garsino Lietuvos vardą Amerikoje. 2006-aisiais prezidentas Valdas Adamkus ją už tai apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, o prieš mėnesį aktorei buvo atkurta Lietuvos pilietybė. Į tai Ruta reagavo – kaip visuomet – emocingai: „Valioooo!“
Šįsyk atvykti į Lietuvą aktorę pakvietė konferencijos „Moters vizija“ organizatoriai: žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje turinti Ruta Lee konferencijos dalyvėms pasakojo apie savo patirtis. Be to, aplankė ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, šis pasveikino ją pagaliau gavus Lietuvos pilietybę. „Lietuviško paso dar neturiu – jį man įteiks, kai grįšiu į Los Andželą, – šiltai šypsosi Ruta, kai susėdame pasikalbėti jos kambaryje „Pacų“ viešbutyje. – Tuomet juos turėsiu jau tris: Kanados, Amerikos ir Lietuvos. Argi kada galėjau tai numanyti?..“
Na, pusiau juokais kalbant, – kam jums tiek daug pasų?
Mano tėveliai išvyko iš Lietuvos į Kanadą 1929-aisiais, aš gimiau jau Monrealyje, taigi nuo gimimo esu Kanados pilietė. Paauglystėje su šeima persikėliau į Kaliforniją, ten galėjau siekti aktorės karjeros. Gavus amerikietišką pasą, kanadietišką iš manęs atėmė, tačiau vėliau įstatymai pasikeitė ir jį man sugrąžino. O apie lietuvišką pasą jau daug metų vis kas nors užsimindavo, bet labiau – pokštaudamas: „Oi, Ruta, tu tikra Lietuvos ambasadorė, tetrūksta dokumento!“
Tačiau sykį Gediminas Sereika, antrasis sekretorius mūsų Generaliniame konsulate Los Andžele, man labai rimtai pasakė: „Ieškau jūsų šeimos dokumentų, kad galėtume atkurti jūsų pilietybę.“ Jis ėmėsi sunkaus darbo – surasti mano šeimos popierius, įrodančius, jog esame iš Lietuvos. Baiminausi, kad jie nebeišlikę, bet pasirodo – tebėra. Labai džiaugiausi sužinojusi, kad pilietybė man visgi suteikta. Svarbiausi čia – ne popieriai, ne antspaudai, o pripažinimas: taip, tu esi viena iš mūsų.
Ne visiems išeiviams Amerikoje jis būtų svarbus...
Reikia pripažinti: ir man tai ne visada rūpėjo. Jaunystėje labiau norėjosi šėlti su draugais, bet mama vis primindavo: „Pagalvok apie gimines Lietuvoje, reikia jiems padėti.“ Mūsų giminės istorija buvo skaudi, kaip ir daugelio tuomečių šeimų. Mano tėvai dar spėjo laiku pasitraukti, mama pasikvietė į Kanadą savo seserį, o brolio jau nebespėjo – jis kovojo su partizanais, buvo įkalintas ir mirė kalėjime. Dėl to ji graužėsi visą gyvenimą. Kitus giminaičius ištrėmė į Sibirą, Krasnojarske atsidūrė ir mano močiutė. Kai ji grįžo į Lietuvą, mudvi su mama ėmėme rašyti prašymus, kad Sovietų Sąjunga išleistų močiutę gyventi pas mus.
Surašai popierius lietuviškai, rusiškai ir angliškai, pateiki notarui, tuomet siunti miestui, tada – valstijai, tada viską nusiunti į Vašingtoną ir jau tada – į Lietuvą. Močiutė su visais gautais popieriais nueina pas komisarą, tas žvilgteli ir atšauna – „Net“. Bet vilties neprarandi, po šešių mėnesių vėl viską rašai iš naujo... Ir taip – dvylika metų. Laiškai iš Lietuvos ateidavo subraukyti juodu rašalu, cenzūruoti. Sykį gavome žinią, kad močiutė serga ir tikriausiai greitai mirs. Mama puolė į ašaras, o aš išėjau į miestą su draugais, bet kuo daugiau vyno gėriau, tuo labiau mane spaudė mintis, kad reikia paskambinti Chruščiovui ir tiesiai jo paprašyti, jog leistų pagaliau atsivežti močiutę.
Ir jums pavyko!
Man pavyko pasikalbėti su Chruščiovo vertėju, jis pareiškė: „Mis Lee, mums bus malonu sulaukti jūsų Sovietų Sąjungoje. Mes žiūrime jūsų filmus.“ Taip 1964-aisiais aš pirmą kartą atvykau į Lietuvą. Koks liūdnas tuomet buvo šis kraštas: tamsu, purvina, žmonės pikti, geriausiame šalies viešbutyje karštas vanduo – tik kartą per savaitę... Mums pavyko parsivežti močiutę – tiesa, Amerikoje ji nugyveno tik dvejus metus. Bet kai vėliau lankiausi Lietuvoje, kokia laimė apėmė matant, kaip šalis tampa laisva, gražėja, šviesėja, gerėja!.. Dabar Vilnius man – vienas gražiausių Europos miestų, gražesnis net už Paryžių. O kaip pasikeitė žmonės: iš susiraukusių ir nelaimingų jie tapo besišypsantys, mandagūs, švytintys gyvenimo džiaugsmu. Laisvė visgi yra neįkainojama dovana.
Tapote Lietuvos piliete. Ką pirmiausia darysite?
Žinoma, balsuosiu rinkimuose! Būdami laisvi mes pamirštame, kad balsuoti, rinkti valdžią visgi yra didelė privilegija. Ir referendume dėl dvigubos pilietybės mielai balsuosiu: kodėl emigrantams nesuteikus šio šanso? Žmonės ir svetur gyvendami myli Lietuvą, remia ją pinigais, nepamiršta savo šaknų. Pasvajoju: jei būčiau bent dvidešimčia metų jaunesnė, tėvelio gimtinėje Dauguose pastatyčiau gražų namą. Bet tų namų, tiesa, mes ir taip turime nemažai: Los Andžele, Palm Springse, dar Meksikoje, Teksase... Matyt, statyboms Dauguose vis dėlto jau per vėlu.
Kaip dabar gyvenate, ką veikiate Los Andžele?
Pastaruosius mėnesius didžiausias mano rūpestis yra vyras Webas. Prieš pusantrų metų jis patyrė insultą: fiziškai atrodo gerai, tačiau mintis kažkur dingo – ir nebesugrįžta. Naktį jis paklysta namuose, jau kelis sykius buvo apskritai išklydęs iš namų – teko ieškoti. Meldžiuosi už jį, bet neturiu vilties, kad pasitaisys, todėl tolimų planų nekuriu, gyvenu šia diena. Šiek tiek dirbu: esu pagyvenusi ledi, man tinkamų vaidmenų scenoje jau nebėra daug, bet vis dar vedu pokalbių laidą „Lifestyle“, kalbinu įdomius žmones – dainininkus, aktorius. Aktyviai dalyvauju labdaros fondo „The Thalians“ veikloje. Juokiuosi, jog jau esu tokio amžiaus, kad man visur įteikiami apdovanojimai už viso gyvenimo nuopelnus... Jei viskas bus gerai, su vyru dar nuvyksime į Meksiką: galbūt gegužę ten ramiai atšvęsime mano gimtadienį. O jeigu ne... Laikas parodys.
