Briugė – ne miestas, o pasaka. Turbūt niekur kitur vienam kvadratiniam metrui netenka tiek gulbių, viduramžių architektūros ir meno. Čia turėtų gyventi poetai, muzikai, dailininkai – o gal ir gyvena? Tačiau garsiausi Briugės menininkai liko XV amžiuje.
Vokietis Hansas Memlingas (1430 ar 1435–1494) – kone ryškiausia ankstyvosios Nyderlandų dailės žvaigždė. Jo varžovai – tik Janas van Eyckas ir Rogieras van der Weydenas. Aišku, šie menininkai gretinami iš laiko distancijos, realiai Memlingui su jais konkuruoti neteko. Galima sakyti, kad vyrui pasisekė. Jis buvo dar vaikas, kai Briugės Šv. Donato bažnyčioje miestiečiai atsisveikino su van Eycku. O ir antras didysis flamandas tarsi specialiai užleido jam kelią: Memlingo karjera šovė į viršų praėjus metams po van der Weydeno mirties.
Jo biografija žinoma tik fragmentiškai, kaip ir daugumos to meto dailininkų. O kai trūksta faktų, patogu kurti legendas. Viena jų, gyvavusi keletą šimtmečių, piešia itin romantišką personažą. Neva Hansas, linksmas, lengvabūdis, turtingas, tol be rūpesčių klajojo po pasaulį, kol pristigo adrenalino. Tada tapo kareiviu, juolab Burgundijos kunigaikštis Karolis Drąsusis rinko armiją – sugalvojo užgrobti svetimų žemių. Godus hercogas kariavo dešimtį metų, na, o Memlingas, matyt, buvo kažkur šalia. Nes abiem lemiamas buvo Nansi mūšis (1477 m.): kunigaikštis jame žuvo, o dailininkas, sunkiai sužeistas, kažkaip stebuklingai pasiekė Šv. Jono ligoninę Briugėje ir griuvo paslikas prie jos durų. Žinoma, jis buvo išgydytas ir iš dėkingumo nutapė ligoninei keletą paveikslų. Nors gal Memlingas tapė dėl to, kad norėjo pabūti arčiau baltų chalatų: vyras aistringai pamilo jį slaugiusią gailestingąją seserį. Tačiau meilė buvo be atsako. Nevilties apimtas, jis išėjo ten, kur veda visi keliai, – prisidėjo prie traukiančių į Romą piligrimų. O gyvenimą baigė vienuolyne...
Pamirškite šią istoriją. Viešpats žino, kas ją sugalvojo, bet užtenka kelių dokumentų, kad Memlingas nusileistų ant žemės. Galimas daiktas, kad anuomet buvo fanatikų, kurie guldė galvas dėl garbėtroškos Karolio Drąsiojo; gal buvo įsimylėjėlių, kuriems vienuolynas atrodė išsigelbėjimas. Tačiau Memlingas buvo emociškai stabilus ir praktiškas pilietis: niekada neturėjo konfliktų su valdžia ar klientais, mokėjo patogiai gyventi, galiausiai įvykdė šventą vyro pareigą – turėjo tris sūnus, pastatė namą. Nors dūmų nebūna be ugnies, tad kai kurie Memlingo gyvenimo momentai gali būti projektuojami į jo legendą...
Tiksli dailininko gimimo data neaiški, bet spėjama, kad jis gimė Zelingenštate prie Maino. 1450 m. tame rajone siautė maras: jo metu mirė Hanso tėvai Hammanas Mommelingas ir Luca Styrn, iki tol mokėję pasirūpinti sūnumi ir davę jam laimingą vaikystę. Tai, kad gimdytojai turėjo santaupų, rodo ir našlaičio likimas: vaikas atsidūrė ne nykioje prieglaudoje, o turtingame benediktinų vienuolyne. Šioji aplinkybė tapo lemtinga: Memlingas augo tarp paveikslų, skulptūrų, rankraščių. Ten ir nusprendė, kad jo kelias – menas.
Tikėtina (vėl klaustukai), kad vaikinas mokėsi pas Rogierą van der Weydeną arba Kelne. Tie spėjimai grindžiami tam tikrais tapybos niuansais, ne dokumentais. O su pastaraisiais – bėda. Tad sunku pasakyti, kur Memlingas klajojo kokį dešimtį metų, bet laiko turbūt nešvaistė. Nes 1465 m. Briugėje jis išsinuomojo namą, įkūrė studiją, atidarė dailės parduotuvę ir net gavo patricijaus teises. Vargšui našlaičiui tai buvo visai neblogai.
Anuometinė Briugė buvo turtingas, karų išvengęs miestas, Šiaurės Europos komercinis centras. Jos reitingus stipriai kėlė ir tai, kad čia rezidavo Burgundijos kunigaikščio Pilypo Gerojo dvaras, o Cosimo de Medici Briugėje įkūrė savo banko filialą. Mieste virė prekyba, vyko statybos, upeliais liejosi pinigai ir net atrodė, kad užsieniečių yra ne mažiau nei vietos gyventojų, nors pastarųjų skaičius išaugo iki 200 000 – neką daugiau jų yra dabar.
Svetimšalius domino ir tai, kas siejosi su meno sfera. Briugė garsėjo mugėmis, jos audėjai ir verpėjai buvo laikomi geriausiais pasaulyje. Bet prie amatininkų prisišliedavo ir profesionalūs dailininkai – su savo prekystaliais ar kioskeliais-galerijomis. Ir sulaukdavo dėmesio: užsieniečiai būdavo puse ausies girdėję apie stebuklingą flamandų tapybą ir aliejaus techniką (kurią atrado ne kas kitas, o amžinatilsį Janas van Eyckas). Tačiau toji reklama buvo lazda su dviem galais. Viena vertus, ji buvo kaip socialiniai tinklai, nes, nejudėdamas iš vietos, galėjai išgarsėti kur nors Italijoje, patikti vienam ar kitam meno mecenatui. Kita vertus, tokia perspektyva sutraukdavo į Briugę minias menininkų ir skatino nesveiką konkurenciją.
Memlingas ją ištvėrė, pasidarė gerai žinomas visoje Europoje. Manykime, kad padėjo talentas. Bet kaip dabar, taip ir tada reikėjo papildomų faktorių: gal garsių pavardžių, gal sensacijų. Ir jų atsirado. 1467 m. Angelo Tani, buvęs Medici banko vadovas Briugėje, panoro, kad Memlingas nutapytų „Paskutinį teismą“ jo šeimos koplyčiai Fjezolėje. Dailininkas nutapė. Tačiau pakeliui į Italiją altoriaus paveikslas buvo pagrobtas piratų ir pateko į Gdanską; jis miesto Nacionaliniame muziejuje yra ligi šiol, nes visos Tani pastangos atgauti turtą patyrė fiasko. Kitas garbus pilietis, susijęs su Medici banku, – jo valdytojas Briugėje Tommaso Portinari – vedybų proga panoro savo ir žmonos portretų: ne dviejų atvaizdų, o tam metui įprastos schemos: centre – madona su kūdikiu, šonuose – Portinari pora. Keturiolikmetė nuotaka Memlingo paveiksle buvo tokia žavi, o jos vėrinys ir drabužiai taip įspūdingai atspindėjo merginos statusą, kad paveikslo autorius buvo ilgam aprūpintas darbu.
1473 m. Memlingas įstojo į religinę Snieginės Dievo Motinos bendriją, kuri siejo ne šiaip tikinčiuosius, o ryškias asmenybes; pats dailininkas jau buvo minimas tarp turtingiausių Briugės miestiečių. Bendrijai priklausė ir Karolis Drąsusis – tas iš Memlingo legendos. Burgundijos kunigaikštis išties kariavo, bet tapytoją tai menkai jaudino: jis nebuvo toks beprotis, kad būtų metęs darbus ir rizikavęs galva. Juolab turėjo, ką prarasti. Iš nuomojamo būsto Memlingas persikėlė į savo namą, išplėtė studiją, turėjo tuntą pameistrių ir tarnų. Nedrįstume teigti, kad viską užgyveno pats, bet tai, kad gavo labai pasiturinčią žmoną Anną de Valkenaere, irgi buvo jo nuopelnas.
Jei kokiam nors paveikslui prireikdavo lygumų ar kalvų, vyras ilgam važiuodavo į Kelną eskizuoti Reino peizažų.
Anna mirė anksti: vyriausiajam sūnui buvo trylika metų. Vaikus veikiausiai augino tarnai, nes Memlingas jiems nerasdavo laiko. Jis turėjo užsakovų visur Europoje, labai daug dirbo ir – ne vien studijoje: jei kokiam nors paveikslui prireikdavo lygumų ar kalvų, vyras ilgam važiuodavo į Kelną eskizuoti Reino peizažų. Ten pat ruošėsi ir Šv. Uršulės relikvijoriui, kuris buvo pristatytas per itin pompastišką ceremoniją. Jis buvo skirtas Briugės Šv. Jono ligoninei, kaip ir daugelis kitų kūrinių, tad nesunku spėti, iš kur ta ligoninė atsirado legendoje.
Memlingas iki pat mirties buvo ryškiausias Flandrijos dailininkas, nors vis didesnę dalį darbo perleisdavo mokiniams ir pameistriams. O pomirtinis jo gyvenimas buvo keistas. Memlingą tai pamiršdavo, tai garbindavo; kai kam jis buvo „geriausias krikščioniškojo pasaulio tapytojas“, kai kam – labai profesionalus, bet neįdomus menininkas. Šiandien tos diskusijos nebeturi prasmės, nes dailininko kūriniai saugomi Luvre, Metropolitano, Prado muziejuose. Ir jie verti tos garbės. Memlingas perėmė senosios Nyderlandų tapybos tradicijas, bet jo poetika buvo savita: minkšta, svajinga, rami, apsaugota nuo žemiškų aistrų ir baimių.