Kuo tarpusavyje gali būti susiję džiazas, maratonas ir Žmogus Avis? Iš pirmo žvilgsnio, regis, joks loginis ryšys neįmanomas. Logikos čia ir neieškokite. Vien jau dėl to, kad šiuos tris dalykus sieja vienas paslaptingas žmogus – japonų rašytojas Harukis Murakamis...
Kai kalba pakrypsta apie H. Murakamį, tikėtis galima visko... Kaip viename savo kūrinyje sako jis pats, „viskas yra beprasmiška, jei bandai ieškoti prasmės“. Taigi prasmės ir neieškokime. Verčiau pakalbėkime apie šios citatos autorių. Arba žmogų, kuris sukūrė tokį ekscentrišką individą kaip Žmogus Avis ir dar visą būrį neįprastų personažų.
Gyvenimas pagal Murakamį
Tikriausiai skaitant Harukio Murakamio kūrinius, ne vienam šmėstelėjo mintis, argi normalios psichikos (įprasta šio žodžio prasme) žmogaus galvoje gali raizgytis tokie siurrealistiniai minčių labirintai?.. Jo romanuose tiek daug visokiausių „šizofreniškų“ vingių, kad galiausiai sunkiai atskiri, kur realybė, o kur sveikam protui sunkiai prieinama prieblandos zona. Vis dėlto galime nuraminti: H. Murakamis šizofrenija neserga (bent jau oficialiuose šaltiniuose apie tai neužsimenama) ir jokių magiškų grybukų, berods, taip pat nevartoja. Jis propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir kaip daugelis japonų yra nepaprastai valinga ir drausminga asmenybė. Užsimojęs „pagimdyti“ naują kūrinį, sako, visada besilaikąs kone šventos kasdienės rutinos. „Kai pradedu rašyti romaną, kasdien keliuosi ketvirtą valandą ryto. Rašau maždaug penkias šešias valandas. Tada nubėgu dešimt kilometrų arba pusantro kilometro nuplaukiu. Truputį pailsiu, paskaitau, pasiklausau muzikos. Devintą vakaro jau būnu lovoje. Ir taip darau kasdien, stengdamasis nė kiek nenukrypti nuo dienotvarkės. Iš šalies tai gali atrodyti nepaprastai nuobodu, bet man toks ritmas labai svarbus – tai tarsi hipnozė, būdas pereiti į gilesnę sąmonės būseną. Rašyti romaną – tai lyg dalyvauti išlikimo treniruotėje. Fizinės ištvermės reikia ne mažiau nei kūrybinės potencijos.“
Taigi Harukio Murakamio kūryba – anaiptol ne momentinis polėkio blyksnis ir ne svaigulingas nemigos kamuojamo kūrėjo postringavimas prie butelio sakės. Tai sunkus, netgi fiziškai alinantis darbas, kurio autorius imasi visiškai blaivia sąmone ir sveika nuovoka. Ir pasiektas pasaulinio masto pripažinimas bei gausybė prestižinių literatūros apdovanojimų toli gražu ne atsitiktinis rezultatas. Beje, viename interviu rašytojas atskleidė savo kūrybinės virtuvės šydą. Norite sužinoti, kaip gimė garsieji H. Murakamio kūriniai „Žmogus Avis“, „Kafka pakrantėje“, „Prisukamo paukščio kronikos“ ir kt.? „Rašydamas romaną, visiškai į jį susitelkiu ir tuo laiku nedirbu nieko kita. Pirmiausia siužeto apmatus užrašau į juodraštį. Šis darbas užtrunka apie šešis mėnesius. Bet tai dar nereiškia, kad tas variantas bus labai panašus į galutinį rezultatą. Pirmasis juodraštis – tai minčių kratinys, kurį tobulinu ir redaguoju dar kokius keturis penkis kartus. Pastarųjų juodraščiams perrašyti prireikia dar maždaug šešių aštuonių mėnesių“, – atskleidžia vienas paslaptingiausių pasaulio kūrėjų. Ne taip jau ir romantiška būti rašytoju, tiesa?..
Pašaukimas iš dangaus
Įdomus dalykas: ne tik Harukio Murakamio romanai dvelkia mistika. Ne mažiau mistiškas ir jo paties virsmas rašytoju. Tai, kad Harukis pradėjo rašyti, buvo grynų gryniausias netikėtumas. Ne tik jo artimiesiems, bet ir jam pačiam.
O prasidėjo viskas taip. Kalningoje Japonijos vietovėje Kiote japonų literatūros mokytojų šeimoje gimė siaurų valiūkiškų akių berniukas. Kai dar buvo visai mažučiukas, šeima persikraustė į vandenų skalaujamą Kobę. Ir augo sau Harukis žvelgdamas į tolumoje plytinčius kalnus, klausydamasis bangų mūšos. Geras buvo vaikas. Tik viena bėda – tėvai niekaip negalėjo įskiepyti meilės japonų literatūrai. Berniuko širdis linko į Vakarus. H. Murakamis užaugo ne studijuodamas haiku meno subtilybes, o ryte rydamas vakarietiškus detektyvus pigiais plonais viršeliais, kurių prisimedžiodavo iš senų knygų prekeivių. Vėliau atėjo eilė F. Dostojevskui, L. Tolstojui, K. Vonnegutui, R. Brautiganui... Šalia literatūros ir atitinkama muzika: „The Beatles“, „The Rolling Stones“, klasika ir daug daug džiazo.
Kas galėjo išaugti iš tokio vaiko? Na, aišku, kad ne verslininkas ar ekonomistas... Baigęs mokyklą Harukis nieko nenustebino pasirinkęs dramos studijas. Ten jis sutiko ir savo svajonių moterį Yoko. Jiedu abu, pamišę dėl džiazo, atidarė džiazo barą. Ir kai jau atrodė, kad Harukiui lemta visą gyvenimą maišyti kokteilius, jo gyvenime įvyko mistinis lūžis.
Buvo įprasta diena. Įdomi nebent tuo, kad H. Murakamis Tokijo stadione stebėjo beisbolo varžybas. Staiga sensacingą varžybų akimirką, kai vienas beisbolo žaidėjas atmušė dvigubą smūgį, Harukį aplankė praregėjimas. Tarsi žaibas iš giedro dangaus perskrodė mintis, kad turi pradėti rašyti. Tą patį vakarą grįžęs namo sėdo prie virtuvės stalo ir parašė pirmuosius romano „Girdėk vėją dainuojant“ puslapius. Tuomet pradedančiajam rašytojui buvo 29-eri.
„Nesu protingas. Nesu ambicingas. Kitados turėjau džiazo klubą ir maišiau kokteilius, tepiau sumuštinius. Nesvajojau tapti rašytoju – tiesiog taip atsitiko. Tai savotiška dovana, nukritusi iš dangaus“, – apie savo pašaukimą rašyti yra pasakęs japonų literatūros kūrėjas.
Bėk, Haruki, bėk...
Tarsi iš dangaus nukritęs rašytojo pašaukimas nebuvo vienintelis H. Murakamio praregėjimas. Sulaukęs Kristaus amžiaus, jis netikėtai suprato, kad nori bėgti. Daug ir ilgai. Na, gal ne tiek, kiek garsusis filmo herojus Forestas Gampas, bet... Maratono bėgimas, šalia džiazo ir literatūros, tapo dar viena didžiąja rašytojo aistra.
1996-aisiais H. Murakamis įveikė, ko gero, žymiausią Japonijoje šimto kilometrų ultramaratoną palei Saromos ežerą. Finišą sėkmingai pasiekė per 11 valandų 42 minutes. Bėgiojimo patirčiai ir išgyvenimams netgi dedikavo knygą „Apie ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.
Net ir dabar, įkopęs į septintą dešimtį, H. Murakamis vis dar nenustoja kasdien bėgiojęs. Ir tai, atrodo, jam išties į naudą. Garsusis literatas sako beveik nežinantis, ką reiškia sirgti, ir atrodo mažų mažiausiai dešimčia metų jaunesnis nei yra iš tiesų. Be to, pasak jo paties, bėgimas daro tiesioginę įtaką kūrybai. „Kone viską, ką išmanau apie romanų rašymą, išmokau kasdien bėgiodamas“, – tikina rašytojas ir su šypsena priduria, kad ant savo antkapio norėtų matyti štai tokią epitafiją:
HARUKIS MURAKAMIS
1949–20**
Rašytojas (ir bėgikas)
Bent jau niekada nėjęs.
Ar žinote, kad...
- ►Harukis Murakamis gimė po Ožiaragio ženklu (sausio 12 d. ). Šiemet jam sukako 63-eji.
- ►Į lietuvių kalbą yra išversta dvylika H. Murakamio kūrinių, įskaitant ir smagią knygelę vaikams „Žmogaus Avies Kalėdos“. Beje, H. Murakamis taip pat yra grožinės literatūros vertėjas. Versti paprastai renkasi ne mistikų, o realistų, kaip antai J. Irvingo, F. S. Fitzgeraldo, R. Carverio kūrinius. Sako, iš jų daug ko pasimoko.
- ►Japonų mistikas yra didelis kino mylėtojas. Dažniau žiūri ne Azijos šalių ir ne Holivudo filmus – H. Murakamio širdžiai artimas Europos kinas. Vienas mėgstamiausių jo režisierių – suomis Akis Kaurismäkis. Sako, su malonumu žiūrėjo visus jo filmus.
- ►Rašytojas pasisako prieš branduolinę energetiką, netgi dalyvauja protesto akcijose. „Po Hirošimos ir Nagasakio turėjome amžiams tarti „ne“ atominei energetikai. Bet mes patys vėl pakartojome klaidą“, – įsitikinęs rašytojas. Beje, gautą tarptautinį Katalonijos prizą – 80 tūkstančių dolerių – H. Murakamis paaukojo Fukušimos branduolinės energijos avarijos padariniams šalinti.