Gyvybes gelbstintis Andrius Černauskas – apie kyšius, garsias pavardes ir laimę

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-12 11:55
Skubiosios pagalbos skyrius anksčiau tikrai nebuvo jo svajonė, bet vos po dviejų mėnesių praktikos gydytojas rezidentas Andrius ČERNAUSKAS (28) suprato, kad štai ten jo vieta – ir baigta! Prieš pusmetį išleidęs knygą apie mediko kasdienybę „Pragaro ambulatorija“, kuri tapo bestseleriu, jis vis dar taip pat entuziastingai kalba apie darbą, kuriame gelbsti gyvybes.

Hmm... Tautiečiai, rėkaujantys: „kodėl aš turiu tiek laukti!!!“, „aš mokesčius ir jums atlyginimą moku!!!“, kelios minutės miego (jei pasiseka) per budėjimą ant grindų pasitiesus miegmaišį, stresas, kai kažkieno gyvybė vos plazda, ir dieviška kantrybė, mandagiai bendraujant su apsivėmusiu girtu piliečiu. Čia svajonių darbas?

Tie abiturientai, kurie renkasi medicinos studijas, nežino, kas vyksta skubiosios pagalbos skyriaus gydytojo kasdienybėje, o kai pats studijų metais pamatai ir pajunti – renkiesi: tau tai priimtina ar ne. Daugelį suvilioja kitoks kelias: siauresnės specializacijos rezidentūra, dieninis, daugiau planinis darbas arba mokslinė veikla. Manęs niekas nevertė ir neįkalbinėjo rinktis šios profesijos – to norėjau pats ir dabar esu ja patenkintas. Su vienais piktais pacientais galima pajuokauti („Birmoje ar Kambodžoje prie gydytojo kabineto žmonės laukia dvi savaites“), kitų garsius monologus užtenka nepertraukiant išklausyti.

Net jei pasitaiko itin šneki bobutė, pasakojanti savo ligos istoriją nuo jaunystės? Ir tokių per budėjimą – dešimt?

Šnekumas kartais prasimuša, kai paguldome pacientus stebėti: viena moteriškė viską papasakoja, tada kita neatsilieka, dar išsamiau paporina, bet nesierzinu, žiūriu į tai kūrybiškai. Moku nepastebimai ir taktiškai nutraukti pasakojimus, kuriuos jau mintinai žinau: patikinu, kad prieš dešimt metų gauta trauma ir dieglys prieš mėnesį tikrai neturi įtakos šios dienos situacijai.

O pacientai, kurie kartais įsipjauna pirštą ir tikina, kad tuoj nukraujuos ir mirs, piktinasi, jog niekas jų nežiūri?

Su visais – net ir su pačiais neadekvačiausiais savo būklės vertintojais – galima rasti kontaktą, ramiai žvelgiant į akis, užtikrintai komentuojant situaciją ir remiantis tyrimų duomenimis. Tada žmogus greitai patiki, kad dar tikrai nemirs. Bet pradėjęs dirbti nebuvau toks – darydavau klaidų, ne taip gerai išspręsdavau konfliktus, esu susipykęs su pacientais ir net garsiau rėkęs už juos (jusdamas, kaip ir man greitėja pulsas ir kyla kraujospūdis). Paskui pats jausdavausi nemaloniai. O dabar reaguoju ramiai, dažnai įsiaudrinę pacientai nesupranta: „O kodėl jūs nerėkiat?! Ko stovit ir nieko nesakot?!“ Atsakau, kad noriu jų nuomonę išgirsti iki galo... Taigi Černauskas pasidarė tas personažas, kurį reikia kviesti problemoms ir konfliktams spręsti bei pacientams raminti.

Eglės Dabkutės nuotr.
Eglės Dabkutės nuotr.

Kyšių jums siūlo?

Kartais būna juokinga stebėti, kai ramiai kalbėdamas netyčia padarau pauzę. Tada vyras su žmona reikšmingai susižvalgo, jie pamano, kad tai TAS momentas, daktarėlis jau tikisi ir kažko laukia, vienas iš jų jau bando kišti ranką į kišenę ar rankinę, bet tuojau pratęsiu temą, papasakoju, ką darysime, kokių tyrimų reikia, žmogus apsiramina, ranką atitraukia, supranta, kad gaus viską, kas priklauso.

Ar dabar dar daug galios turi gydytojų klanai, pažintys, giminystės ryšiai? Viena pažįstama studentė medikė pasakojo, kad jai buvo tiesiai dėstytojo pasakyta: „Kažin, vaikeli, kaip tu prasisuksi, juk neturi nei tėvų medikų, nei jokių ryšių...“

Irgi esu visko girdėjęs... Taip, garsios pavardės vis dar padeda prasimušti, bet tas, kuris esą „nieko neturi“, tyčia nėra smukdomas, bent jau mano alma mater – Vilniaus universitete. Taip, į tuomet trokštamą rezidentūros specializaciją ir man nepasisekė įstoti, bet įstojau ten, kur dabar jaučiuosi laimingas. O medikų klanai egzistuoja visame pasaulyje, iš studentų girdėjau, kad, pavyzdžiui, Italijoje jie laikomi visiškai normaliu reiškiniu. Viskas gerai, jei tie giminystės ryšiai ir klanai pasitarnauja pacientų gerovei, bet jei vaikai ir anūkai su garsiomis pavardėmis svajoja apie ką nors kita, priešinasi tėvams, kurie sako: „Kur daugiau, vaikeli, aš tave įkišiu, jei ne į mediciną?“, o tada susitaiko, kad irgi bus gydytojai, – bėda.

Eglės Dabkutės nuotr.
Eglės Dabkutės nuotr.

Jūsų knygoje yra drąsių minčių, ji parašyta su gero humoro doze. Esate mėgstamas pacientų, patekote net į Tautos gydytojo rinkimus. O kokia buvo kolegų reakcija?

Į akis mažai kas išdrįso pastabų pasakyti, o komplimentų girdėjau nemažai, bet teko patirti kai kurių pavydą – buvo nusipelniusių gydytojų, kurie ilgai planavo, jog rašys knygą, bet štai ėmė kažkoks rezidentas Andrius ir aplenkė. Pavydas – žmogiškas jausmas. Nieko tokio. Įpratau ir prie nuomonės apie save, kad „šitas tai labai jau visuomenėje reiškiasi ir lenda, kur nereikia“. Bet tiesiog negaliu susitaikyti su tuo, kad kiti taikosi su dešimt metų slegiančiomis problemomis, kurias galima greitai išspręsti.

Pamenu vieną vakarėlį, kai prie gero veido gydytojo tiesiog prisisegė dvi damutės ir kamavo savo nusiskundimais. Jūsų geraširdiškumu dažnai kiti pasinaudoja?

Kartais stabdau tą procesą, kai iš manęs tikisi „receptukų“ ar „pasakyti, kas man yra“ (vien iš veido...). Švelniai įspėju, kad nesu nei šeimos gydytojas, nei reabilitologas, nei dietologas... Draugams, aišku, visada padedame, rekomenduojame tuos, kurie už mus geriau išmano problemas. Su žmona turime tokį mėgstamą jauną kolektyvą Klaipėdoje – „Apeirono“ teatrą, tai pajuokaujame, kad esame personaliniai aktorių gydytojai, būna, kad kokių nors nesunkių traumų jie per spektaklius patiria. Priimu ne bet kokią kūrybą – filmus žiūriu retai, į teatrą einu retai, bet „Apeirono“ spektakliai mane giliai užkabina.

Ankstyvą pavasarį stažavotės JAV, keleto Sinsinačio ligoninių skubiosios pagalbos skyriuose. Nepasijutote atsidūręs prie suskilusios geldos, kai grįžote į Lietuvos realybę?

Kolegų, kurie stažavosi prieš mane, jau buvau perspėtas: kai išvažiuosi, pasidžiauk, pasisemk maksimumą patirties, mažiau lygink ir suprask, kad grįžęs vėl atsitrenksi į sieną. Taip, skirtumai tarp JAV ir Lietuvos ligoninių išties milžiniški, bet juk skiriasi tiek valstybių mastai, tiek patirtis. Ten sistema dirba kaip laikrodis, jei žmogus atvežamas kritinės būklės, jam gyvybines funkcijas atstatinėja maždaug keturiolika žmonių, pas mus – du trys, kartais truputį daugiau. Ir gydytojų. Iš tų keturiolikos ten jų mažuma – jie kainuoja brangiai, jie negaišta brangaus laiko procedūroms, kurias atlieka slaugytojos, tarkime, gydytojai nematuoja pacientams kraujospūdžio, jie atsakingi už sudėtingesnes procedūras ir svarbiausių – klinikinių sprendimų – priėmimą. Slaugytojų padėjėjai irgi išmokyti teikti pagalbą, kiekvienas personalo narys turi savo funkcijas, esama tokių pareigybių, kurių pas mus iš viso nėra.

Tai ten žmogus išgyventi turi daugiau šansų?

Ir ten, ir čia maksimaliai daroma viskas, kad taip būtų. Dėl profesinių savybių jokio atotrūkio nepastebėjau – mūsų rezidentai ir gydytojai yra lygiaverčiai amerikiečiams, o kartais net pranašesni. Tik gaila, kad darbo organizavimas pas mus dar labai netobulas.

Eglės Dabkutės nuotr.
Eglės Dabkutės nuotr.

Grįžęs dar bandėte galva pramušti sieną: skatinote kolegas kalbėtis apie medicinines klaidas, taip, kaip įprasta JAV ligoninėse, nes tokia patirtis padeda tų klaidų ateityje išvengti ar bent sumažinti jų skaičių, bet pas mus nuo sovietmečio tapo įprasta jas slėpti, ar ne?

Gaila, bet sovietmetis kai kurių galvose dar nesibaigė. Ateina jauni gydytojai, pamato, kad kažkas vyksta ne taip, bando ką nors keisti, bet sunkiai pavyksta. Medikai – itin susiskaldžiusi kasta. Dažnai kaltina vieni kitus dėl klaidų, užuot jas tiesiog išanalizavę, pasimokę ir jų nebekartoję. Mano kartoje yra turbūt pusė norinčių pokyčių ir pusė linkusių prisitaikyti prie senų standartų ir nesukti galvos. Jiems svarbu iškentėti rezidentūrą, o paskui rasti kelius, kur bus lengviau ir geriau dirbti. Bet mane įkvepia bendravimas su studentais – jie jau tampa itin vieningi, aš jaučiu, kad permainos greičiau ateis, mes pajėgūs daug ką pakeisti. Iš Amerikos parsivežiau patvirtinimą, kad svarbiausia medicinos varomoji jėga yra paciento, o ne (kaip dažnai būna pas mus) ligoninės administracijos gerovė...

Besivystant naujoms technologijoms gydytojai pastebi tendenciją – žmonės ima „gydytis“ internete: patys nusistato diagnozę ir dažnai ta „diagnozė“ būna vėžys.

Taip, nes jie suveda į paiešką požymius, kurie būdingi ir visai nereikšmingiems negalavimams, ir rimtoms ligoms: pavyzdžiui, nuolatinis nuovargis, bendras silpnumas, galvos svaigimas. Guglinimas domintis ligų požymiais yra visiška nesąmonė. Leidžiu pacientams ko nors paieškoti internete tik tada, kai pasakau tikslią diagnozę. Bet tarp jaunimo populiarėja dar viena tendencija – kūnas vertinamas kaip mašina, kuriai reikia techninės apžiūros. Taigi žmogus nori, kad visas jo kūnas būtų skubiai ištirtas magnetiniu rezonansu ir apžiūrėta, ar nėra struktūrinių pokyčių. Ateina pacientas, kuris nieko blogo nejaučia, na, išskyrus nerimą, ir sako: „Mane reikia prašviesti, o tada jau ramiai gyvensiu.“ Na, tai jau panašu į ligos simptomus... Tada sakau, kad jei gerai jaučiatės, ramiai mėgaukitės gyvenimu! Neverta įsiteikti sau, kad būtinai sergate, normalu, kad kartais jaučiamės pavargę ar silpnesni, nesame robotai, bet neverta pulti ir į kitą kraštutinumą – ignoruoti ligos požymius.

Taip elgiatės ir pats?

Būtent. Yra nemažai gydytojų, kurie pervargę, perdegę dirba iki išsekimo ir visiškai nebekreipia dėmesio į savo sveikatą. Ir tai – ne iš gero gyvenimo. Kai pradedi dirbti, esi labai entuziastingas, bet po kokios dešimties metų tokio darbo pasieki ribą, kai reikia ką nors keisti. Žinau, kad yra medikų, kurie po keliolikos metų tiesiog meta darbą, eina ten, kur sugalvoja, nes perdega. Amerikoje gydytojai mums, rezidentams, sakė: „Jūs, maksimalistai, tokį darbą dirbsite maždaug 30 metų, todėl gerai pagalvokite, KAIP norite dirbti. Dar ir naktinėmis pamainomis? Dviem etatais? O kur dar šeima? Nematysite, kaip užaugs jūsų vaikai. Tiesiog išseksite.“ Taip, aš irgi trejus metus dirbau trijuose darbuose. Ir supratau, kad jau dabar reikia prisistabdyti, taip savęs nesunkti, nes ėmiau jausti, kad sveikata po truputį eina šaibom. Pristabdžiau, nes greit supratau, kad tai ne mano gyvenimas. Nes nebeliko nieko – trūko laiko pabėgioti, paminti dviračio pedalus, tiesiog gerai išsimiegoti. Rezidento džiaugsmai labai paprasti – pamiegoti ir pavalgyti...

Bet aną vasarą radote laiko vestuvėms. Jūsų poros istorija ilga?

Su Skirmante mes grupiokai – pradėjome draugauti ketvirtame kurse, prieš trejus metus susižadėjome, paskui ėmėme planuoti vestuves – tokias, kokių norėjome. Prie jūros, nes mano žmona – klaipėdietė, o aš, tauragiškis, juokauju, kad irgi nuo jūros, nes užaugau ant Jūros upės kranto. Abu mes gydytojai, abu turbūt jau žinome, kad medicinoje, kaip niekur kitur, svarbu saikas – nereikia išprotėti dėl darbo, nors namie, aišku, pasikalbame apie sudėtingesnius atvejus. Esame adekvačiai į pasaulį žiūrintys žmonės, skiriame, kas gyvenime vyksta nevaldomai, ko pakeisti negalime, o kam reikia mūsų pastangų ir įsikišimo. Kartais matau, kad Skirmantė grįžta pervargusi, kartais lygiai taip pat jaučiuosi ir aš, todėl konfliktų nekyla – geriausia tada netylėti ir išsipasakoti. Arba kartu pabėgioti, paplaukioti baseine, gal išvažiuoti į gamtą dviračiais. Jais važinėdami turbūt daugiausia nuotykių patyrėme, o įsimintiniausias kritimas buvo padavus prašymus tuoktis Nidoje ir dviračių taku grįžtant į Klaipėdą, – įsimylėję ir apsvaigę nuo meilės važiuodami susikibome rankomis, tėškėmės ant žemės, tada ilgai iš juoko net negalėjome atsikelti! Kelionėse kaskart vienas kitą dar labiau pažįstame ir tvirčiau įsimylime. O dažnai nereikia jokių kelionių – kasdieniai įvykiai ar tiesiog buvimas namuose kelia pačius nuostabiausius jausmus. Už visa tai dėkoju ir jai, ir sau, nes visa tai kuriame kartu. Skirmantė – nuostabi! Gal banalu, bet man norisi tai sakyti kasdien!

Naujausi straipsniai