„Gyvenu lyg ant parako statinės“

Regina Malžinskienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-02-04 11:07
Su antrąsyk atsinaujinusiu vėžiu kovojanti Kauno apskrities moterų sveikatos draugijos „Alma“ pirmininkė Regina Malžinskienė stebina optimizmu. Nors sako, kad gyvenimas su šia diagnoze primena sėdėjimą ant parako statinės, patikina, jog vis dėlto krūties vėžys dar nėra mirties nuosprendis.

Ar tiesa, kad daugėja krūties vėžio atvejų ir į jūsų draugiją „Alma“ kreipiasi vis daugiau sergančių moterų nei prieš gerą dvidešimtmetį?

Tiesa. Vėžio atvejų daugėja. Tokia statistika. Kadangi mūsų draugija įsikūrusi Kauno onkologijos ligoninėje, kasdien sulaukiame nemažai moterų. Būna, net paprašo palydėti iki operacinės, kad pabūčiau šalia, kol atsigaus po narkozės. Neretai ateina vienos, niekieno nelydimos. Kiekvienas padrąsinamas žodis, žinojimas, kad lemtingą akimirką nesi viena, padeda nepalūžti.

Kiekvienas padrąsinamas žodis, žinojimas, kad lemtingą akimirką nesi viena, padeda nepalūžti.

Mūsų draugija suteikia ne tik psichologinę pagalbą, bet ir įvairią informaciją, kurios, pasirodo, vis dar trūksta. Iki šiol kai kurios mažesnių miestelių ir rajonų moterys, kurioms buvo pašalinta krūtis, nežino, kad ligonių kasos kartą per metus teikia kompensaciją už ortopedinę liemenėlę ir krūties protezą.

Delsimas gali kainuoti gyvybę?

Uždelsus gali būti per vėlu, arba gydymas tampa ilgas, komplikuotas ir sudėtingas tiek fizine, tiek psichologine prasme. Tokiais atvejais vienoms pasiseka, kitoms ne. O apsilankius pas gydytoją onkologą laiku, kai liga dar ankstyvos stadijos, yra šimtaprocentė tikimybė visiškai pasveikti. Būna, moterys tiesiog numoja ranka į atsiradusį guzelį, uždelsia, o po metų, žiūrėk, – trečios stadijos vėžys. Nereikia laukti akivaizdžių pokyčių, pvz., kol krūtis pakeis formą, įdubs, oda susiraukšlės it apelsino žievelė. Net jei nėra jokių simptomų, dėl savęs ir šventos ramybės svarbu kasmet profilaktiškai atlikti krūtų echoskopiją, o vyresnėms ir mamografiją.

Pati buvau iš tų moterų, kurios nesusigriebė laiku – man buvo diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys ir amputuota krūtis. Tiesa, prieš dvidešimt metų apie profilaktiką, patikras dar nebuvo taip plačiai kalbama. Dėkui Agnės Zuokienės projektui „Nedelsk“, kuris privertė daugelį moterų laiku pasitikrinti ir ne vienai išgelbėjo gyvybę.

Dabar ir medicina smarkiai pažengusi, patobulėjo gydymo būdai. Chemoterapiniai vaistai turi mažesnį šalutinį poveikį, o spindulinė terapija švelnesnė.

Šiuo metu bendradarbiaujame su AB „Ortopedijos technika“, padedame formuoti naujų ortopedinių liemenėlių ir maudymosi kostiumėlių asortimentą. Draugijos „Alma“ moterys visus gaminius išbando asmeniškai. Kaip tik šiuo metu testuojame naujas pooperacines liemenėles.

Ar vėžį lemia paveldimumas, genetika? Teigiama, kad jį sukelia grybeliai. Kiek yra tiesos?

Teko daug domėtis apie onkologines ligas. Mokslininkų nuomone, vėžys – grybelinės kilmės, nors lieka daug neaiškumų. Kai kuriems vėžys yra Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmė. Daug lemia ir paveldimumas, tačiau pernelyg nereikia atsipalaiduoti toms, kurių giminėje nebuvo krūties ar kitos rūšies vėžiu sergančių žmonių. Mano šeimoje, net giminėje niekas nesirgo onkologinėmis ligomis, bet taip nutiko man. O 2013 m., kai atrodė, kad vėžį nugalėjau, jis atsinaujino – atsirado metastazių kauluose. Daug vargau, bet, kaip sakau, tai mano vargai ir niekam neduodu. Dar iki galo neišsigydžiau, liko židinių, tačiau net sunkiausiomis akimirkomis nepasiduodu. Esu dėkinga artimiesiems, kad nelaiko manęs ligone, sukuria šiltą, gerą aplinką. Būna, sūnus skambina: „Mamuliuk, kelkis, atvažiuoju.“ Ir keliuosi, rengiuosi, neleidžiu sau užsigulėti, nes kai užsigulėsi, gali neatsikelti. Arba nejau atsakysi anūkėliui, kad negali su juo pažaisti. Tada ką tik buvau baigusi gydymo kursą, o jis: „Močiute, einam į lauką pažaisti.“ Kai pasakiau, kad man galvą skauda, nubėgo, sudrėkino rankšluostį, pridėjo prie kaktos ir po kelių minučių neša man paltą: „Na, močiute, galva jau atšalo, dabar eime. Aš pasivažinėsiu dviračiu, o tu pasėdėsi.“ Vienas kitą traukiam, palaikom, tai suteikia stimulo nepasiduoti, kad ir kaip būtų sunku. Jei skauda, vadinasi, dar gyvas.

Stebiuosi jūsų stiprybe. Sugebate padėti, palaikyti kitas panašaus likimo moteris.

Padėdama kitiems, pamirštu, jog sergu. Kartais tenka moteris ir pabarti. Pamenu, prieš daug metų į kabinetą įsiveržė vyras prašydamas: „Darykite ką nors, nes žmona baigia mane su vaikais iš proto išvaryti.“ Tai jaunai moteriai dar tik buvo įtariamas krūties vėžys. Sakau: „Net jei diagnozė bus patvirtinta, neturi teisės terorizuoti mylimiausių žmonių. Turi pasistengti nepalūžti vien dėl vaikų, šeimos. Pažiūrėk į mane – gyvenimas nesibaigia, jei tau nupjauna krūtį. Tu laidoji save anksčiau laiko. Man buvo trečios stadijos vėžys, o aš gyvenu. Laiku diagnozavus ligą, išgyja net devynios iš dešimties moterų.“ Ta moteris iškart liovėsi verkusi. Vėliau atėjo padėkoti ir pasidžiaugti, kad diagnozė nebuvo patvirtinta.

Yra moterų, kurios, išgirdusios diagnozę „vėžys“, puola į isteriją, reikalauja užuojautos, tampa tarsi energiniais vampyrais. Tokias reikia gerai supurtyti. Neigiamos emocijos silpnina imunitetą, drasko artimųjų širdis. Argi to nusipelnė patys mylimiausi žmonės? Juk jie irgi kenčia. Dažnai man skambina artimieji, prašo atvažiuoti į namus, nes ligonei baisi depresija, ji nenori keltis iš lovos. Ir viską metusi važiuoju. Sakau: „Rankas, kojas turi, tai kelkis ir nevaizduok mirštančiosios gražuolės. Turėk stiprybės.“ Žinote, tai dažniausiai padeda.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Krūties vėžys kiekvienai yra sunkus moteriškumo išbandymas...

Kad ir kaip sunku, svarbiausia – neužsisklęsti, nepasiduoti savigailai, teigiamai mąstyti ir neprarasti meilės gyvenimui ir sau.

Pirmiausia reikia viską susidėlioti savo galvelėje, o ligą patikėti gydytojui. Ir tik pasitarus ieškoti ir taikyti alternatyvius gydymo būdus. Vien vaistažolėmis vėžio neišsigydysi, o uždelsus gali būti per vėlu.

Kartais artimieji daro klaidą – kartu verkšlena ir guodžia. Priešingai, reikia elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Ligoniui paguodos žodis dažnai nuskamba kaip pasityčiojimas. Labiausiai gydo ne užuojauta, o meilė ir supratimas.

Niekada neklausiu, už ką, kodėl man taip nutiko. Niekada dėl savo ligos nekaltinau kitų, likimo ar Dievo. Tau duota, turi išgyventi ir kažko iš to pasimokyti.

Niekada neklausiu, už ką, kodėl man taip nutiko. Niekada dėl savo ligos nekaltinau kitų, likimo ar Dievo. Tau duota, turi išgyventi ir kažko iš to pasimokyti.

Patarčiau moterims ne aimanuoti, o kabintis į gyvenimą, mylėti tuos, kurie yra šalia.

Reguliariai lankau baseiną. Kartais jaučiuosi pavargusi, bet suimu save į nagą, keliuosi ir einu. Judėjimas yra labai svarbus ne tik gerai fizinei formai palaikyti, bet ir emocijoms suvaldyti. Po baseino jaučiuosi kaip naujai gimusi. Visoms moterims patariu susirasti širdžiai mielą užsiėmimą, kuris padėtų nukreipti negatyvias mintis į šalį ir suteiktų jėgų džiaugtis šia akimirka.

Visą interviu skaitykite žurnale „Ji“

Naujausi straipsniai