Architektė Jurgita Liubartaitė su vyru Laurynu, verslo konsultantu, ir trimis vaikais įsikūrė sostinės Antakalnio rajone, vienoje iš įkalnėn lipančių gatvių. Renovuotas sovietmečio epochoje statytas dviaukštis mūrinis namas – jau ketvirta šios poros pakeista gyvenamoji vieta – į kraštovaizdį įsilieja taip, kad Jurgitai primena jos gimtąjį Kauno Žaliakalnį.
Pašaukimas ir estetinis smalsumas. „Beveik per dešimtmetį įsitikinau, kad būti architekte vyrų diktuojamame statybų pasaulyje – didelis iššūkis. Prisimenu, man buvo 28-eri, atėjau į objektą, o ten – geras tuzinas kone dvigubai už mane vyresnių vyrų... Tik laikas, įdirbis, psichologijos perpratimas (neužkariauk jų vietos, leisk jiems jaustis teisiems) leido susikalbėti, užsitarnauti autoritetą, įgyti kolegiškumo. Nusivylimo, ašarų – visko buvo...
Šiandien savo profesija mėgaujuosi ne mažiau nei tada, kai ją pasirinkau. Tėvų aplinkoje menas buvo vertinamas labai neformaliai, o menininkai – gerbiami, dažnai lankydavome parodas (ir Drezdene, Leipcige, Prahoje), tačiau ar jie norėjo mane matyti menininke, švelniai tariant, abejočiau. Namas, kuriame augau, išskyrus itin žalią aplinką, nebuvo niekuo ypatingas, tiesiog – standartinis. Todėl mano dėmesį visada atkreipdavo tarpukario moderno stiliaus erdvės, kuriose buvo įsikūrę tėvų draugai, o mes pas juos dažnai lankydavomės. Baltai pavydėjau arkinių langų, kiekvienos jų rankenos, kitokių laiptinių, durų, aukštų lubų. Savo tėvus, ekonomistus, nuolat stengiausi kaip nors paveikti, kad namuose atsirastų pokyčių: ar kokį nors baldą atnaujintume, ar senus perstatytume. Architektūra buvo kaip tiltas tarp racionalios inžinerijos ir polinkio kurti estetišką daiktų pasaulį. Studijos Veimaro bauhauzo mokykloje, kūrybinės pažintys su autoritetais dar labiau praplėtė akiratį. Nors buvo praėjęs jau geras dešimtmetis po Berlyno sienos griūties, tačiau savo dėstytojų akivaizdoje buvau liudininkė, kaip moderniai atkuriami Rytų Vokietijos miestai, kaip jų istorinis palikimas derinamas su naujausia architektūra, kaip bauhauzas pritampa prie dangoraižių.“
Atlikti tūrinės architektūros darbą, sukurti kubo formos „dėžutę“ – tik pusė malonumo.
Geltonos spalvos kultas. „Kai suprojektuoju namą ir, užsakovo pageidavimu, turiu galimybę sukurti interjerą, pajuntu pačią didžiausią profesinę satisfakciją. Atlikti tūrinės architektūros darbą, sukurti kubo formos „dėžutę“ – tik pusė malonumo. Labai gerbiu dekoruotojų, interjero dizainerių amatą, tačiau kai namų visumą aprėpia vienas architektas ar viena bendraminčių architektų grupė, gaunamas stilistiškai išbaigtas rezultatas. Kojas pakerta nebent tokie atvejai, kai, šimtus kartų viską derinusi, jau dėliodama paskutinius modernaus stiliaus namo štrichus iš užsakovo išgirsti: „Noriu Provanso!“ Tą akimirką paprastai nepuolu nieko kaltinti ir pusę visos atsakomybės prisiimu sau: jei žmogus suabejojo ar nusivylė, vadinasi, nemokėjau uždegti, įtikinti, sudominti. Apmaudžiausia, kad per kelis mėnesius ar net metus, per visą kūrybos procesą, jis taip ir nesugebėjo pamilti to, ką dariau.
Namų kūryboje esama ir edukacinių, ir psichologinių veiksnių. Atviras dialogas būtinas ne mažiau nei bendraujant su gydytoju ar psichologu. Kartais net kliento užgaidas, kaprizus, kokias nors keistenybes galima paversti įdomiais architektūriniais projektais. Antai šiandien dauguma užsakovų laikosi įsikibę geltonos spalvos bei jos atspalvių. Ir ne taip lengva žmogų įtikinti, kad namų sienos neprivalomos dažyti gelsvai... O kvietimą į įkurtuvių vakarėlį laikau labai dideliu komplimentu ir pastangų įvertinimu.“
Architekto namai – kaip vizitinė kortelė. „Kai turi daug žinių, kai esi įvaldęs ne vieną architektūros stilių, itin sunku nusistatyti kriterijus, kokie gi turėtų būti tavo paties namai. Šiandien jaukiausiai jaučiuosi, jei aplinkui žvilgsnis užkabina bent kelis meno kūrinius. Matyt, galėčiau gyventi galerijoje, sekdama besikeičiančias parodas. Namai be paveikslų – ne namai. Tai bene vienintelis turtas, kuris keliauja kartu, kad ir kiek gyvenamųjų vietų su vyru keistume. Bendraudama su vakariečiais pastebėjau, kad juos irgi lydi labai panašus požiūris į dailės kūrinius, prieraišumas prie jų. Likimas apdovanojo taip, kad Lauryno senelis iš mamos pusės – skulptorius Petras Aleksandravičius (labiausiai žinomas kaip rašytojos Žemaitės paminklo Vilniuje autorius), tad esame įsipareigoję saugoti ir eksponuoti gausų jo darbų palikimą.
Kurdama namus iš pradžių mąsčiau, kad nebus jokių dekoracijų, akcentas – itin kokybiškos grindys, o sienos ir erdvės užpildytos meno kūriniais. Kartu su Laurynu pora esame jau daugiau nei dešimt metų, todėl teko išmėginti visus būsto keitimo etapus, nulemtus šeiminės padėties ir aplinkybių. Mano sutuoktinis – tipiškas senamiesčio vaikas: net dabar išėję pasivaikščioti po senąjį Vilnių neaplenkiame gimtojo kiemo, kuriame jis užaugo, – štai kokie stiprūs sentimentai! O pirmoji mudviejų vieta – butas Gedimino prospekte. Tada turėjau svajonę gyventi namuose, panašiuose į Paryžiaus apartamentus: tamsaus parketo grindys, vonia su liūto kojelėmis, baltos sienos ir baltos pro atvirus langus vėjo išpučiamos užuolaidos. Visa kita – meno kūriniai ir knygos: būtinai – mano mėgstamiausių Alessandro Baricco ir Salmano Rushdie, privertusio patikėti, kad knyga gali kvepėti ir tu gali jausti jos skonį burnoje, romanai... Ir dar – meilė, džiazas ir vynas, taip pat rytmečiai, kai niekur neskubėdami mėgaudavomės kava artimiausioje kavinėje, vos nulipę laiptais iš namų, susitikdavome tai su vienais, tai su kitais draugais, tiek iš anksto susitarę, tiek atsitiktinai. Tai buvo pats nerūpestingiausias vaikų dar nesusilaukusios poros laikas.
Tiesa, kas tas Paryžiaus interjeras, tuomet neturėjau žalio supratimo ir tame mieste nebuvau lankiusis jokiame privačiame bute. Tik kai vėliau pamačiau, kaip gyvena paryžiečiai, supratau, kad intuicija neapgavo – mano namai buvo labai panašūs į prancūzų.“
Kražių gatvės žavesys. „Kražių ir J. Savickio gatvių kvartalą atradome gimus mūsų Aleksandrai. Kai čia įsigijome butą, supratome, kad nėra Lietuvoje kitos tokios vietos, kur taip ryškiai pintųsi moderno stilius su jugendu ir secesiniu menu. Ištisas valandas leidau archyvuose, domėdamasi šių namų istorija. Šiame kvartale iš esmės nesutikome perėjūnų: dailininkai, kompozitoriai, architektai – visi vietiniai, ištikimi kvartalo senbuviai. Dukros gimimas nepakeitė mudviejų su Laurynu gyvenimo būdo, nepakeitė mūsų nerūpestingumo didesniais rūpesčiais, interjerą irgi kūriau lengvą, secesiškai ažūrinį, su antikvarinėmis detalėmis. Mūsų abiejų namų filosofija labai aiški: į naujas erdves iš ankstesnių turi atkeliauti tik menininkų darbai ir vertingos knygos – visa kita paliekame, nes stengiamės paskui save nevilkti ne tik pačių daiktų, bet ir įsipareigojimų praeičiai.
Po kurio laiko, kai daugumą bendraamžių apniko manija statytis namus, sociumo spaudimui ir užplūdusiai madai neatsispyrėme ir mes: statėme. Toli nuo miesto centro, Nemenčinės plente, galima sakyti, visiškame miške, kur pavasarį girdėdavau paukščius čiulbant garsiau, nei šnekant žmones. Šiuose, jau trečiuose, mūsų namuose gimė Matias, o vėliau ir Aurora. Labiausiai tais miškais džiaugėsi Laurynas: net keista – grynų gryniausias miestietis, o šitoks potraukis gamtai. Suprojektavau baltą namą, kuris keltų užmiesčio vilos aliuziją, o pro pušų šakas krintantys saulės spinduliai primintų Kauno Žaliakalnio ar vakarėjančios Palangos atmosferą. Niekada gyvenime nebuvau taip arti gamtos, kad pajusčiau ją ir bundančią, ir snaudžiančią. Atrodė, kad esame amžini atostogautojai. Galiausiai miesto jausmas pradėjo imti viršų, jo vis labiau ilgėjausi. Paaugus vaikams, užsimaniau nusimesti nuo kojų aulinius, nulipti nuo miško takelių, vėl apsiauti aukštakulnius ir atsistoti ant senamiesčio grindinio.“
Grįžimas į miestą. „Jei važiuodamas vakare iš koncerto ar teatro imi ir pagalvoji: „Et, kaip būtų smagu gyventi netoli koncertų salės ar teatro.“, vadinasi, jau esi kankinamas diskomforto. Dairėmės namo Antakalnyje, netoli Sapiegų rūmų. Kad galutinai įsitikintume, jog iš tikrųjų šis rajonas mus traukia, kurį laiką gyvenome nuomojamame name Mildos gatvėje. „Čia mums gera...“ – iš akių supratome vienas kitą. Kaimyninėje gatvėje nusipirkę baltą namą, šiek tiek renovavome tik vidų, vietoj garažo kieme pastatėme dirbtuvę, kad vaikai galėtų nevaržomai atsidėti kūrybai, patirti meninio chaoso jausmą ir patenkinti jo poreikį. O name didžiausią dėmesį teikiau grindims, pradedant jau prieškambariu, kur jos yra gana aktyvios: vos tik įžengus įkrauna energijos ir nukreipia dėmesį į Laisvydės Šalčiūtės, Ingos Likšaitės, kitų menininkų tapybos, tekstilės, skulptūros darbus. Nuo čia ir prasideda pažintis su mūsų namų architektūra.“
