Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis: „Mūsų uždavinys – kurti harmoningesnį pasaulį“

Egidijus Kabosis su šeima Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Egidijus Kabošis su šeima
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

„Esame gamtos dalis, todėl natūralu, kad būdami joje nurimstame, skaidresnės tampa ir mūsų mintys. Geriausiai būtų, kad gamta mums taptų ne savaitgalio pramoga, bet kasdienybės dalimi“, – sako Vilniaus Valdorfo Žaliosios mokyklos mokytojas Egidijus Kabošis.

Iš miesto persikėlėte gyventi ir dirbti į nuošalų gamtos prieglobstį. Sąmoningai tokį gyvenimą pasirikote ar savaime taip viskas susiklostė?

Kai gyvenime kažko labai nori, tai ir gauni (šypsosi). Mes su žmona ir dviem vaikais seniai svajojome apie gyvenimą gamtoje. Tačiau kai dirbi mieste su žmonėmis, važiuoti gyventi toli į užmiestį nepatogu. Visgi net tada, kai dar kūrėmės mieste, ieškojome žalesnės vietos prie miško. O kai atsirado galimybė dirbti Vilniaus Valdorfo Žaliojoje mokykloje, kuri įsikūrusi miške, viskas natūraliai susidėliojo į savo vietas. Šis darbas visiškai atitinka mano poreikius, gyvenimo būdą. Tiesa, prieš tai dirbau prie projekto „Kūrybinės partnerystės“. Tai unikali pokyčius mokyklose inicijuojanti kūrybiško mokymo programa, kuri įgyvendinama visoje Lietuvoje.

Šio projekto tikslas – pasitelkiant kūrybingumą, kultūrą ir meną, atskleisti žmonių potencialą ir kurti veiksnias bendruomenes. Dirbdamas pamačiau, kad naujovės, progresyvūs pokyčiai mieste besimokantiems vaikams ypač reikalingi, bet supratau, jog mūsų švietimo sistema labai lėta ir jų taip lengvai neįdiegsi. Dirbau tiek su mokiniais, tiek su mokytojais. Nors bendros sistemos taip greitai nepakeisime, kiekvienas galime padaryti kažką naudingo. Kadangi mano dukra jau lankė Žaliąją mokyklą, tad ir pats buvau pilnateisis jos kūrėjas (šią mokyklą kuria visos grandys: mokytojai, mokiniai, tėvai). Pradėjęs dirbti joje, dar aiškiau pamačiau, kad kūrybiško mokymo programa, su kuria supažindindavau tradicinių Lietuvos mokyklų mokytojus ir mokinius, Valdorfo mokyklose jau daug metų sėkmingai yra taikoma. Tereikia tik visa tai vystyti.

Kaip pasikeitė jūsų šeimos gyvenimas, kai palikote miestą?

Gyvenimas tapo kokybiškesnis, nebereikia iki miško man ir dukrai važiuoti autobusu. O iki mokyklos nuo namų per mišką žingsniuojame su dideliu malonumu. Beje, visi Žaliosios mokyklos vaikai, atvykę iš miesto autobusu, kiekvieną dieną mišku dar nukeliauja 2 kilometrų žygį. Tiek pat ir atgal. Bet kokiu oru, nesvarbu, ar lietus lyja, ar pusnys iki kelių (šypsosi). Kai apie tai pasakojame miestiečiams, kurie savo vaikus kas rytą priveža prie mokyklos durų, daugelis stebisi. Tada aiškinu, kad vaikams reikia patirti, ką reiškia žingsniuoti per lietų, balas, purvą ir sniego pusnis. Neneigiu, kartais būna sunku, reikia pakentėti, bet taip išmokstame gyventi ir suprantame, kad egzistuoja ne tik minkšti patalai ir kiti patogumai.

Sodininkai, kurie su mūsų moksleiviais iš miesto važiuoja bendru autobusu, net pagaili jų, kad šie turi po kelis kilometrus pėsčiomis kulniuoti iki mokyklos. Tada vėl tenka aiškinti, kad šiuolaikiniams vaikams yra didelė vertybė per dieną miško keliuku nukeliauti po kelis kilometrus. Kiekvienam vaikui sveika atitrūkti nuo kompiuterio, telefono, filmukų. O man, kaip mokytojui, labai naudinga per tokį žygį pabendrauti su vaikais. Per tokius pokalbius sužinau ir daug naujienų, kas padeda dar geriau pažinti vaikus, suprasti jų poreikius, kuo jie gyvena. Taip ir ryšys geresnis užsimezga. Žygio metu smagu stebėti, kaip vyresnių klasių vaikai jau sąmoningai pasirenka sunkesnius maršrutus, nes jiems įdomu įveikti slidų šlaitą ar statų kalniuką. O kartais būna atvirkščiai – jie ieško lengvesnio kelio. Taip vaikai mokosi gyventi.

Daugeliui miestiečių ištrūkti į gamtą pavyksta tik savaitgaliais. Kiek svarbu, kad gamta mums būtų – kasdienybės dalis?

Man atrodo, labai svarbu. Kadangi pačiam teko gyventi ir gamtoje, ir mieste, galiu pasakyti, kad įsisukus į veiklas didmiestyje, nelabai ir susimąstai, jog kažkas negerai. Tačiau tik tada, kai gamta tampa kasdienybės dalimi, pamatai, kiek tai turi pliusų. Gamta nesikeičia taip greitai, kaip mes esame įpratę gyventi. Visi procesai joje lėti. Labai naudinga stebėti, kaip jie kinta. Būdami gamtoje mes natūraliai tampame jos dalimi. Visame pasaulyje žmonės už galimybę kuo daugiau laiko praleisti gamtoje moka didžiulius pinigus. Per žygius pastebiu, kad vaikai gamtoje labai retai nuobodžiauja. Jie ten randa tiek įdomios veiklos!

„Vaikams reikia patirti, ką reiškia žingsniuoti per lietų, balas, purvą ir sniego pusnis. Neneigiu, kartais būna sunku, reikia pakentėti, bet taip išmokstame gyventi ir suprantame, kad egzistuoja ne tik minkšti patalai ir kiti patogumai.“

O kaip jūs su šeima dažniausiai leidžiate laisvalaikį?

Kadangi buvimas gamtoje mums kasdienybė, į Vingio parką pasivaikščioti savaitgalį nevažiuojame, o dažnai einame į žmones (šypsosi). Pavyzdžiui, jei vyksta kino festivalis, stengiamės nueiti pažiūrėti gerų filmų. Mėgstame ir sportuoti. Dalyvaujame ilgesniuose dviračių ar pėsčiųjų žygiuose. Kartu su sūnumi planuoju dar šį pavasarį gamtoje pasistatyti būstinę, paieškoti nuotykių.

Kadangi jums teko dirbti su skirtingais vaikais, gal pastebėjote skirtumą tarp tų, kurie daug laiko praleidžia gamtoje, ir tų, kurie gyvena mieste, daugiau naudojasi kompiuteriu, telefonu?

Aišku, yra tarp jų skirtumas. Visgi labiausiai noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kuo mažesnė mokykla, tuo vaikai nuoširdesni, paprastesni. Be to, kuo mažiau mokykloje mokinių, tuo geriau mokytojai gali jausti, kas iš tikrųjų vyksta. Taip pat mažesniame kolektyve lengviau suvaldyti patyčias. Didelėje mokykloje vaikai per pertraukas gyvena atskirą gyvenimą koridoriuose, mokytojai nelabai mato, kas ten vyksta. O ir tarpusavio konkurencija didesnė, sunkiau prasibrauti iki vaikų širdžių. Tokie vaikai moka subtiliai pasityčioti vieni iš kitų. Ypač stebiu mokinius, kurie pas mus ateina iš klasikinių miesto mokyklų.

Labai dažnai jie bando keistokais saviraiškos būdais išsikovoti vietą klasėje, deda dideles pastangas konkuruodami, tarsi tai būtų labai svarbu, nors čia besimokantiems vaikams aišku, kad nėra prasmės kovoti, nes mes visi esame kažkuo vertingi ir gerbiame vieni kitus už tai, kokie esame. Ypač krenta į akis nepasitikėjimas mokytojais, atviras priešiškumas jiems. Liūdna, kad vaikai taip jaučiasi jau pirmose klasėse. Nors tolesniam žmogaus gyvenimui, harmoningos asmenybės formavimuisi kaip tik labai svarbu, kad pradinių klasių mokytojas būtų didžiausias autoritetas. Dirbdamas tradicinėse mokyklose stebėjausi, jog vaikai labai greitai perima gerąją patirtį, kartais užtenka vos vieno kito susitikimo su jais ir nuoširdaus pabendravimo, kad atsirastų teigiamų pokyčių kolektyve. Todėl aišku, kad jauniems žmonėms mes darome didelę įtaką, tad labai svarbu, kaip su jais bendraujame, ką jiems diegiame, kaip patys elgiamės.

Ko svarbiausia mokykloje išmokyti jaunus žmones?

Neretai galvojama, kad svarbiausias uždavinys – vaikams į galvas sukišti kuo daugiau įvairios informacijos. Tačiau jokie tyrimai neparodė, kad tai gali padėti vaikui išmokti empatijos, skatintų gebėjimą kurti, improvizuoti... Žinoma, žinios būtinos, nes vaikai gali jas lyginti, analizuoti, susieti, tačiau be galo svarbu – mokytis su jais kurti harmoningesnį pasaulį, ugdyti jų kritinį mąstymą.

Amžina tema – kiek suteikti vaikams laisvės, leisti veikti savarankiškai ir kiek reikia taisyklių?

Be jokios abejonės, taisyklės būtinos. Jei jų nėra, vaikas nesijaučia saugus. Dažnai tada puola į kraštutinumus, keistais būdais bando atkreipti suaugusiųjų dėmesį. Pastebiu, kad kartais žmonės išplėtę akis žiūri, kaip miške koks mūsų mokinys šoka per didelį griovį. Bet mes matome, kad vaikas pasitiki savimi, įvertina savo galimybes, todėl nėra prasmės jam drausti tai daryti. Mokytojas, žinoma, turi stebėti aplinką, įvertinti situaciją. Pasitikėjimas vaiku grįžta mums su kaupu. Baisu, jei per pertraukas vaikai yra prikalti prie suolų ir negali laisvai judėti, išsikrauti.

Šiais laikais daugelis tėvų kruopščiai suplanuoja visą vaiko laisvalaikį, užpildydami įvairiomis veiklomis, būreliais. Ar tai yra gerai?

Vaikų įtraukimas į daugelį būrelių yra suprantamas, nes šiuolaikiniai žmonės labai užsiėmę, negali matyti, ką jų atžala veikia namuose. Aišku, būrelis geriau nei sėdėjimas prie kompiuterio ar telefono. Man pačiam didelė vertybė, kai mano vaikai nuobodžiauja. Labai svarbu, kad jie turėtų laiko užsiimti tuo, kuo nori, kad vystytųsi fantazija, kūrybiškumas. Žinoma, kalbu ne apie sėdėjimą prie kompiuterio ar telefono. Pastaroji veikla turi neigiamos įtakos vaiko vystymuisi. Labai svarbu leisti vaikui pabūti jo vidiniame pasaulyje. Juk vaizdiniai pirmiausia gimsta mūsų vaizduotėje.

Tikriausiai sutiksite, kad darbas su vaikais – labai atsakingas...

Neturiu tikslo vaikams kažką perduoti asmeniškai. Tai būtų labai egoistiška. Aš vaikams esu pasaulio dalis, kuri skirtingu gyvenimo etapu vis kitokia. Pirmoje klasėje svarbu su vaikais išgyventi pasaulio grožį ir esu tas, kuris kartu su jais viską tyrinėja, klysta. Kadangi šiuo metu be galo svarbu būti autoritetu, prieš bet ką sakydamas gerai pasveriu savo žodžius. Vėliau tampu jiems veidrodžiu, kuriame jie mato ir save. Su vaikais patiriu pasaulį, kuris yra be galo įdomus. Kuo daugiau ir labiau pats įsitraukiu į veiklą, išgyvenu gvildenamą temą, tuo labiau ir vaikai į ją įsigilina, daugiau patiria. Jie visiškai natūraliai kopijuoja tuos, kurie yra šalia. Stengiuosi elgtis tinkamai. Pirmose klasėse iš vaikų gauni tiek meilės, kad jos užtenka labai ilgam (šypsosi).

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Temos: 2 Mokytojas Vaikai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt