Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

TV režisierius Mindaugas Meškauskas: „Jei rodytume tik puikiai dainuojančius, būtų nuobodu“

Mindaugas Meškauskas Interviu
Gedmanto Kropio / LAIMA nuotr. / Mindaugas Meškauskas
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Ne ekstrasensas jis, ramiai. Vienas geriausių televizijos režisierių Mindaugas Meškauskas tiesiog įdėmiau nei kiti žvelgia į akis. Ir sako, kad kai fotografuoja žmones (tai didelė jo aistra), senovine technika fiksuojamuose atvaizduose siekia įamžinti ne efemerišką momentą ar išorinį grožį, o kartais net nuo savęs slepiamą sielos dalelę.

Esate emocingas žmogus?

O jėzusmarija! Patvirtins visi, kas mane pažįsta, o ypač tie, kas su manimi dirba televizijoje... Jei rėkiu, tai rėkiu garsiai ir daug – apie tai net mitų sklando. Kartais dėl emocijų proveržio patį suima juokas – krizenu nesustodamas. Jei su kuo draugauju – esu atviras iki paskutinio siūlo. Man nepatinka meluoti: jei nepatinka žmogus ar jo poelgis, nematau prasmės nutylėti. Imu ir pasakau: „Tu apsišikai, žmogau!“ Kartais dėl to žmonės įsižeidžia visam gyvenimui, o kartais visam gyvenimui liekame draugai.

O kaip dėl emocijų asmeniniame gyvenime?

Labai keista, bet su žmona mes...

...tik jau nepasakokite saldžių istorijų, kad nė karto nebuvote susipykę.

Mažai dukras pagiriu, nors tikrai yra už ką, o žmonai komplimentų sakau taip retai, kad kartais ji nė nepatiki – mano, kad skiedžiu.

Buvome. Tik nesame daužę indų, kaip kad dramose rodo. Man net keista, kad žmona mane pakenčia. Erika toli nuo televizijos – istorikė, susipažinome studijų metais, o dabar auginame dvi puikias dukras, tiek didžioji, tiek mažoji šoka baletą. Iš savo vaikų niekada nereikalavau, kad jie eitų mano pėdomis ar įgyvendintų mano svajones. Prisipažįstu: mažai jas pagiriu, nors tikrai yra už ką, o žmonai komplimentų sakau taip retai, kad kartais ji nė nepatiki – mano, kad skiedžiu. Man net gėda dėl to...

Kodėl žmonės eina į tokius projektus kaip „X faktorius“? Turi iliuzijų, kad televizija pakeis jų gyvenimą, švystels į žvaigždes, ar patys nežino, ko kartoja tą banalią frazę: „Norėčiau išbandyti save.“?

Kai prieš keliolika metų pradėjau dirbti su realybės šou, buvo nemažai tokių, kurie tikėjosi, kad televizija juos pavers žvaigždėmis. Dabar žmonės televiziją vertina kaip vieną iš galimybių pasireklamuoti. Nors įmanoma tai puikiai daryti ir feisbuke. Todėl tiek jų, kiek anksčiau, į realybės šou nebesiveržia – juk galima kurti savo realybės šou socialiniuose tinkluose. Taigi iš esmės pokalbių šou laikai televizijoje baigėsi: tokių „šou“ pilna internete, ten dar gausi daug sekėjų, o iš jų – grįžtamąjį ryšį. Dabar televizijos laidos žiūrimos tik dėl pramogos. O „noriu išbandyti save“ išgirstame gal iš kas antro atėjusio į televiziją. Ir tai yra vidutinybės atsakymas. Neįdomu.

Ką atsako ne vidutinybės?

Sugalvoja kitų tikslų: vieni nori ko nors išmokti, kiti atvirai pareiškia, kad siekia išgarsėti, treti – parodyti, ką moka. Tada suklūsti, pasižiūri į žmogų įdėmiau, kitaip imi jį vertinti.

Manoma, kad televizijoje viskas o viskas surežisuota. Jūs paliekate erdvės, pavyzdžiui, teisėjų improvizacijoms? Jazzu gali juokais kaltis su Mamontovu, nes taip nori, ar taip liepiate jūs?

Yra tam tikri rėmai, iš anksto aptariama, kaip gali elgtis vienas ar kitas personažas, šiek tiek režisuojami teisėjų pokalbiai su dalyviais, bet jų tarpusavio santykiai klostosi beveik natūraliai. Aš, aišku, įsikišu, per ausinę tiesioginės transliacijos metu jie išgirsta, kad jau perlenkta lazda, kad gal jau nebeįdomu, gal šnekama ne į temą ar tiesiog tempiama guma. Tai natūralu, nes tiek teisėjai, tiek dalyviai tiesioginės transliacijos metu tarsi išeina į kitą realybę, o aš, kaip režisierius, juos galiu sugrąžinti ant žemės – galvodamas, kad produktas būtų patrauklus žiūrovui.

Patiriate stresą?

O, taip. Tiesioginis eteris toks. Būna, kad kai kartais nepavyksta suvaldyti komandos ar proceso, dažnai negaliu užmigti net kelias naktis. Gal žiūrovai to nepastebi, bet aš matau, kad vyksta ne taip, kaip buvau numatęs. Bet dažniausiai viską suvaldyti pavyksta.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./„X Faktoriaus“ superfinalo akimirka
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./„X Faktoriaus“ superfinalo akimirka

Riktelint?

Tai nėra pats geriausias būdas. Antra vertus, tiesioginiame eteryje viskas vyksta labai greitai, todėl žodinėms vingrybėms ir mandagybėms laiko tiesiog nėra. Kalbu labai trumpai ir aiškiai. Asistentai, operatoriai, kitas personalas irgi jaučia įtampą, todėl griežtos komandos ar šūktelėjimai priverčia žmogų greitai atsipeikėti ir susigaudyti, ką daryti. Yra ir tabu: niekada tiesioginio eterio metu negali pakelti balso prieš šou vedėją, teisėjus ir dalyvius, nes tada savo rankomis pats sugriausi projektą. Bet mes juk mąstome stereotipais – režisierius nėra rėkaujantis isterikas despotas. Niekas nepagalvoja, ką jis daro iki to savo emocijų proveržio. Kiek kuria, kiek visko sukaupia savyje, kad galėtų įgyvendinti svarbią idėją.

Ar per petį paplojate, pagiriate?

Labai retai. Tačiau nuoširdžiai. Gal todėl, kad nuo mažens esu taip auklėtas: „Giriamas daiktas genda.“

Ojei... Užjaučiu.

Kai man siūlo: „Rodykite televizijoje tik puikiai dainuojančius.“, atsakau, kad tada bus nuobodu.

Bet gal tada labiau stengiesi? Aš apskritai esu prieš pagyras. Ir manau, kad šių dienų jauniausioji karta yra „girta“. Žodžių žaismas. Pergirta. O pergirti žmonės praranda motyvaciją ko nors siekti, labai bijo kritikos, neadekvačiai save vertina. Tai laikmečio dvasia. Ir jų yra ne tik televizijoje – visur. Mes gyvename tokiame kontekste. Yra talentingų, kurie tyli, ir netalentingų, kurie lenda į viešumą. Ir kai man siūlo: „Rodykite televizijoje tik puikiai dainuojančius.“, atsakau, kad tada bus nuobodu. Įvairovė visada įdomi. Aš dalyviams patariu: padarykite taip, kad žiūrovai arba jus mylėtų, arba jūsų nekęstų, – tik tada laimėsite. Jei būsite pilki, teisingi, nebūsite niekam įdomūs. Ir nevaidinkite superherojų, kurie nei pyksta, nei verkia, nei valgo, nei į tualetą vaikšto. Televizijose yra neįdomių žmonių, kurie iš visų jėgų laiko fasadą, bet tai vidutinybės, kurios slapstosi už to savo susikurto įvaizdžio. Ypač daug tokių žmonių feisbuke: nuolat stengiasi parodyti, „kaip mes su sutuoktiniu puikiai gyvename, toli keliaujame, skaniai valgome, gražiai atrodome ir vaikus puikiai auginame, tiesiog esame linksma ir tautiška šeima“. Tai taip nuobodu... Nes šimtai žmonių stengiasi įtikinti tuo pačiu.

Jums negaila, kad visi tie jūsų režisuojami šou išnyksta žiūrovams iš atminties, niekas jau nebeprisimena, ką matė pernai ar užpernai?

Kartu jau daug metų dirbdami su Samu (Sauliumi Urbonavičiumi, aut. past.) juokaujame, kad televizijoje kuriame mandalas: tai, ką sukuri, iškart nuputi kaip smėlį. Tai, ką darome, – labai efemeriška.

O dėl ko dirbate tokį nedėkingą darbą?

Kiekvienas žmogus susiranda darbą, kuriame mato prasmę. Galima tai vadinti saviraiška. Be to, man smagu dirbti su gerai sustyguota komanda. O juk daugelis dirbame, kitų akimis, nedėkingus darbus. Štai moteriškė valo knygyno vitriną, nors po kelių valandų ji vėl bus nučiupinėta ir vėl teks trinti kažkieno pirštų atspaudus. Jos darbo niekas net nepastebi – bet pastebėtų, jei niekas niekada tos vitrinos nevalytų.

Gal dėl to ir jaučiate aistrą fotografijai, nes joje galima sustabdyti ir užkonservuoti akimirkas? Jos neužsimiršta.

Yra tiesos. Nuo vaikystės fotografavau ir filmavau, turėjau kino kamerą.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Mindaugas Meškauskas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Mindaugas Meškauskas

Ir svajojote tapti didžiu režisieriumi, ne prastesniu už Federico Fellini?

Labai daug ironijos jūsų žodžiuose, bet iš tikrųjų Federico Fellini man labai imponavo ir vis dar imponuoja. Kaip ir Milošas Formanas, Woody Allenas. Esu „senosios gvardijos“ žiūrovas. Taip, mokykloje svajojau apie kino režisūrą, tikrai ne televizijos. Ir stojau į režisūrą Muzikos ir teatro akademijoje. Buvau pasipūtęs kaip povas. Maksimalistas. Beveik pasaulio bamba. Tik štai stipriai gavau per nosį – neįstojau, nors mano domėjimosi režisūra ta nesėkmė neužgesino, vis nesąmoningai ar sąmoningai ieškojau kelių į ją. Porą metų vienur kitur dirbau, o paskui įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti istorijos, o vėliau etnokultūros ir labai džiaugiuosi išsilavinimu, kurį ten įgijau. Mano sritis buvo religijotyra, dirbau su a. a. Gintaru Beresnevičiumi, jis buvo mano bakalauro ir magistro darbų vadovas, buvau pradėjęs ir doktorantūros studijas, bet į mano gyvenimą atėjo televizija. Vienas draugas pakvietė pamėginti įsidarbinti režisieriumi tuometėje LNK televizijos laidoje „Ryto ratas“ – juk visi aplinkiniai žinojo apie mano aistrą režisūrai: niekada nebuvo dingęs noras filmuoti, man visada patiko judantys paveiksliukai... Ir kai man pasakė: „Gal tu nori pamėginti?“, ar galėjau atsisakyti? Juk tai buvo svajonė! Nuėjau ir mane priėmė.

Pasisakius, kad studijavote etnokultūrą?

Nebuvau idiotas, ir tai turbūt matėsi pažvelgus man į akis.

Melsvas ir tyras.

Žalias. Be to, aš norėjau to darbo, atlaikiau pirmuosius išbandymus, kai sumontavau kelis siužetus, o paskui per laidą tuometė režisierė vidury eterio atsistojo ir pasakė: „O dabar tu sėskis prie pulto!“ Maniau, kad numirsiu. Buvo trečia mano diena televizijoje. Bet viskas praėjo puikiai.

O jeigu niekas niekada jums nebūtų pasiūlęs staiga taip pakeisti gyvenimo?

Būčiau įsisukęs į akademinę bendruomenę. Būčiau dėstęs, nes jau anksčiau, doktorantūroje, turėjau studentų, vesdavau jiems seminarus. Gal būčiau parašęs mokslinį darbą. Šiaip jau esu ne vieną mokslinį straipsnį parašęs. Visas tas žinių bagažas man iki šiol padeda režisūroje, nes režisierius nėra vien tik rėkiantis isterikas, jis turi turėti platų akiratį ir, pageidautina, gerą išsilavinimą, ko nors vis mokytis, daug skaityti. Bendradarbiauju su Valdovų rūmais, vis kokį dokumentinį filmą jiems susuku – istoriniai dalykai mane tebežavi. Žinau, kaip naudotis informacija, kur jos ieškoti, kaip ją sisteminti. Man tai padeda gyvenime.

Kodėl fotografuojate žmones, o ne gražius saulėlydžius ar palinkusius berželius?

Žmonės – mano interesų sritis. Man įdomūs psichologiniai niuansai, man įdomu bendrauti, man įdomu žmogų atskleisti, todėl portretinė fotografija man nesvetima. Man patinka žmonės, man patinka juos tyrinėti, pažinti. Nežinau, ar jums, kaip žurnalistei, patinka juos kalbinti.

Nepatiktų – nekalbinčiau. Nemėgstu kankintis. Bet kartais nukreipusi fotoobjektyvą į žmogų jaučiuosi kaip medžiotojas prieš zuikį.

Aš nefotografuoju žmonių šiaip sau. Dauguma šiuolaikinių portretistų įjungia fotoaparatą ir paleidžia seriją „šūvių“ – paskui greitai peržiūri kadrus, išsirenka vieną ar kelis, ilgai juos dailina fotošopu. Taigi gaunamas gražus glamūrinis paveiksliukas. Mano tikslas visai ne toks. Todėl pasirinkau istorinį fotografavimo procesą – ambrotipiją arba ferotipiją: stiklo ar metalo plokštelė padengiama kolodijumi, kuriame ištirpintos jodidų ir bromidų druskos, panardinama į sidabro nitrato vonelę, palaukiama, kol įvyks cheminė reakcija, tada fotografuojama ir skubama ryškinti, kol plokštelė vis dar šlapia, nes jei ji išdžiūsta, atvaizdas prarandamas. Tai brangi ir labai lėta technologija.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Mindaugo Meškausko parodos „Amžinas atvaizdas“ akimirka
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Mindaugo Meškausko parodos „Amžinas atvaizdas“ akimirka

Žodį „lėtas“ vis rečiau išgirstu skubančiame pasaulyje.

Lėtai bendrauti tampa prabanga. Kai pasikviečiu žmogų (o tai būna bent jau šiek tiek pažįstamas žmogus), neskubėdamas su juo bendrauju, lėtai statydamas šviesas, kurdamas atmosferą. Iškart žinau, kad padarysiu vienintelę nuotrauką ir ji bus neretušuota. Tokia, kokia išeis. Tas bendravimo ritualas prieš fotografavimą yra tarsi mėginimas surasti bendrų interesų, kad pasiektume gerą rezultatą. Dažniausiai pasiūlau kokią nors pokalbio temą, o bekalbėdami sutariame, kad aš... fotografuosiu jo sielą. Jei žmogus priima tokias žaidimo taisykles, mums pavyksta sukurti labai įdomių dalykų. Bet jei jis skuba lekia, tikisi fotošopo arba nenori atsiskleisti, tada nepavyksta. Portretui reikia laiko – bent poros valandų: žmogus atsipalaiduoja, veide atsiranda tikri jo bruožai, o ne išmoktos grimasos.

Rezultatas jų neišgąsdina? Moterys neišsigąsta raukšlių?

Dažniausiai – taip. Vyrai – irgi, nors jie reaguoja ramiau. Keista, kad pirmiausia žmonės pamato būtent savo raukšles. Bet po pirmos reakcijos jie išvysta kai ką daugiau: tai, ką galbūt slėpė, tai, ko tikėjosi, kad kiti nemato. Jie išvysta tai, ką aš vadinu siela. Ir dažnai įsimyli save tame portrete. O to portreto atsiradimas irgi labai mistiškas: nuotrauka išryškėja chemikaluose, vonelėje, – užburiantis momentas stebėtojui, beveik stebuklas. Kuo ilgiau į savo nuotrauką žiūri, tuo daugiau panašumų žmonės randa su savo tėvais ar seneliais – to anksčiau net nepastebėdavo. Tai savotiška akistata su savimi ir savo šaknimis. Žinau, kad į slapčiausias žmogaus mintis neįlįsiu – stengiuosi atskleisti jo esmę tiek, kiek jis gali man atsiskleisti.

Tokie atvaizdai kažkuo primena senas fotografijas, jie dvelkia amžinybe.

Turbūt kompensuoja tą laikinumo pojūtį, kuris kartais užplūsta televizijoje. Norisi kažko apčiuopiamo ir tikro. Ambrotipai ir reiškia, kad tai amžini atvaizdai. Jie turi tam tikro trimatiškumo, specifinio sidabro žvilgesio, kuris kartais sukuria gyvo žmogaus po stiklu iliuziją, savotiškai primena tuos vaikystės sekretus.

Ką veikiate, kai pagalvojate: „Pagaliau turiu laiko, darysiu, ką noriu!“?

Man patinka rami veikla. Adrenalino užtenka darbe – nežavi ekstremalūs dalykai. Dažniausiai ieškau ramybės, tad tinka viskas, išskyrus žvejybą. Jos nesuprantu, atsiprašau. Aš medituoju fotografuodamas, bendraudamas. Mėgstu gerus filmus – arba dėl estetikos, arba puikiai papasakotos istorijos. Kai žaidi pagal kūrėjo taisykles, lengvai pasiduodi apgaunamas. Beje, kaip ir bendraudamas su žmonėmis. Kartais naiviai leidi save apgauti, paskui kenti, išgyveni, tačiau net nemaloni patirtis kaupia tavo emocijų bagažą, kažką gero viduje užkuria.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt