Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Trynukus auginanti Arūnė Simanavičienė: „Visada norėjome didelės šeimos“

Arūnės Simanavičienės šeima Interviu
Arūnės Simanavičienės šeima
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Trynukų mama Arūnė Simanavičienė po septynerių metų pažinties su būsimu vyru pradėjo draugauti. Po septynių mėnesių – susižadėjo, dar po septynių – susituokė. Tais metais, kai abu atšventė trisdešimtmečius, kuriuos skiria lygiai trys mėnesiai, jie susilaukė trynukų Beno, Saulės ir Amelijos.

Nors daugelis porą perspėjo, kad su tiek vaikų jiems bus labai sunku, Arūnė su vyru labai džiaugiasi mažyliais, nekreipia dėmesio į aplinkinių kalbas, rašo mamoms skirtą tinklaraštį „Trys kaip vienas“, dirba. Jau šešis mėnesius trijų vaikelių mama esanti Arūnė prisipažįsta: „Dabar darau dar daugiau nei prieš gimstant vaikams, nes nebešvaistau laiko – kiekvieną laisvą akimirką stengiuosi praleisti prasmingai.“

Papasakokite, koks buvo Jūsų nėštumas?

Aš visada sakau, kad labai lengvas, bet mano vyras prisimena kitaip. (Šypsosi.) Pirmus mėnesius buvo labai bloga, miegodavau po 15-18 valandų per parą. Leidau sau ilsėtis, nes dar nesupratau, kas vyksta su mano kūnu. Ir patys daktarai sakė, kad man reikia pasisaugoti, nes mažyliai atims iš manęs visus vitaminus ir t.t. Vėliau, kai pradėjau pažinti save labiau, supratau, kad gerai jaustis man padeda vanduo ir judėjimas, todėl ėmiau savęs nebestabdyti. Labai svarbu tai, kad griežtai laikiausi gydytojų nurodymų ir rekomendacijų, tad per visą nėštumo laikotarpį man tik vieną ar du kartus statė lašelinę.

Kaip jautėtės sužinojusi, jog laukiatės trynukų?

Visada norėjome didelės šeimos, bent trijų vaikelių. Kai pirmą kartą apsilankėme pas gydytoją, tiesiog nekantravome išgirsti mažytės širdelės plakimą. Labai nustebome, kai pamatėme net tris širdeles – sužinojome, jog laukiamės trynukų. Be galo apsidžiaugėme, bet kartu galvoje ėmė suktis begalė klausimų, apmąstymų, kaip reikės sustyguoti kasdienybę.

O kaip reagavo Jūsų šeima?

Ne visi iš karto patikėjo, bet vėliau visi labai laukdavo mano apsilankymų pas gydytoją ir patvirtinimo, kad visiems trims viskas gerai. Mano tėvams tai pirmi anūkai, o vyro tėvai – seneliai jau su patirtimi, nes vyro brolio šeimoje taip pat trys vaikai. Tiesa, ne trynukai. Nėštumo laikotarpiu visi mane saugojo, visi nerimavo, bet aš juos raminau, kad man viskas yra labai gerai ir taip bus visada.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas pagausėjus šeimai?

Mūsų gyvenimas tapo turtingesnis – šypsenomis, dainomis, šokiais ir žaidimais. Dienos tapo ilgesnės, nes net savaitgalį vaikai mus pažadina septintą valandą ryto. Atsisakyti kol kas tenka tik kelionių, bet ir tai, tikiuosi, neilgam. Taip pat kūnas pats paprašė, kad pradėčiau sportuoti, nes augant mažylių svoriui prasidėjo dideli nugaros skausmai. Džiaugiuosi, kad po truputį fiziniai sunkumai pasitraukia.

Juk nesėdite tik namie?

Stengiamės kuo daugiau išvykti su vaikais: pasivaikščioti, pas senelius ir t.t. Gaila, bet ne visada oro sąlygos suteikdavo galimybę laiką praleisti lauke, todėl labai labai laukiame pavasario ir vasaros.

Papasakokite plačiau apie savo tinklaraštį.

Mintys apie „Trys kaip vienas“ sukosi jau senai – sulaukiau nemažai paskatinimų jį rašyti, nes aplinkiniai mato, kaip mane įkvepia vaikų auginimas. Ilgai tinklaraštį nukėlinėjau, nes norėjau, kad jis būtų naudingas. Rašyti tik apie tai, kaip auga mano vaikai, nenorėjau. Labai dažnai vyras manęs paklausdavo: „Tai kada pradėsi rašyti?“ Todėl vieną vakarą, kai jau vaikai miegojo, įsijungiau kompiuterį ir sugalvojau susikurti savo logotipą. Kūrybinis darbas turbūt atvėrė kažkokią idėjų skrynią, nes galvoje pradėjo suktis įvairiausios temos, kuriomis galėčiau rašyti. Ir taip, po truputį, pačią pradėjo labai vežti šita mintis.

Dauguma pasakytų, kad trys vaikai – vargas. Ką jūs manote apie tai?

Nuo pat pradžių, kai visiems pradėjome sakyti, kad laukiamės trynukų, išgirdome milijoną gąsdinimų, kad mums bus labai sunku. Visada sakėme, kad sunku nebus, kad labai laukiame savo trejetuko. Bet tada visi galvojo, kad mes nesuprantame apie ką kalbame, nes tai pirmieji mūsų vaikai. Mums vaikus auginti yra smagu, nes jie puikiai miega ir daug juokiasi. Mums tai natūralus vitaminas C kiekvieną dieną.

Kaip dabar atrodo įprasta Jūsų diena?

Vaikai pakelia mus apie septintą valandą ryto. Jei spėjame, su vyru papusryčiaujame. Tada jis išvažiuoja į darbą, o aš nuprausiu vaikus, perrengiu, sugirdau vitaminus ir prasideda pirmasis vakarėlis: jie žaidžia ant lavinimo kilimėlių arba aš jiems dainuoju mėgstamas dainas. Tada – pietų miegas, kurio metu aš dirbu, mezgu, tvarkausi, rašau blogą, skalbiu, lyginu ir t.t. Visko neveikiu vienu metu – savaitėje susiskirstau dienas kiekvienam darbui.

Kol kukuliai atsikėlę vartosi, stengiuosi padaryti vakarienę sau ir vyrui. Tada vėl vakarėlis – žaidimai, mankštos arba dainos ir laukiame tėčio.

Atidavę džiaugsmo dozę tėčiui, dažniausiai apie 18-19 valandą, vaikai jau trina akis ir rodo, kad reikia ruoštis miegui. Tuomet nusiprausiam, apvelku pižamas, vyras paruošia mišinukus ir valgydami lovytėse jie užmiega naktinio miego. Vaikai keliasi apie 2 valandą nakties – aš pakeičiu sauskelnes, vyras padaro mišinukus ir po 15-20min. vėl visi miegame iki ryto. Labai džiaugiuosi, kad visiems tinka toks ritmas ir vaikai atsikelia laimingi ir pailsėję, o mes su vyru galime ramiai pavakarieniauti, pažiūrėti mėgstamas laidas. Kas antrą vakarą net išleidžiame vienas kitą pasportuoti.

Galbūt turite kokių nors ypatingų pomėgių?

Pagrindiniai mano pomėgiai yra „Myli“ ir „Moon Wool“. Pirmasis – tai prekės ženklas, kurį prieš pora metų sukūrėme kartu su drauge Gryte. Kadangi abi laukėmės tuo pačiu metu, svarstėme, ką su juo daryti, bet dabar labai džiaugiuosi, kad nenutraukėme šios veiklos.

Tuo tarpu „Moon Wool“ – tai mano hobis nuo vaikystės. Visada labai mėgau megzti ir norėjau pasidalinti tuo su kitais. Buvo minčių iš to auginti verslą, bet labiausiai megzti man patinka mano vaikams, todėl kitiems jau nebelieka laiko. Mezgimas man kaip meditacija – nereikia jokio specialaus pasiruošimo, kartais užtenka penkių minučių su virbalais ir tampu visiškai rami.

Ką patartumėte mamoms, susidūrusioms su tokiu pat džiaugsmu kaip Jūsų?

Džiaugtis, galvoti pozityviai, netingėti ir kaip tik įmanoma greičiau stiprinti nugaros raumenis. (Šypsosi.)

Ko Jus išmokė vaikai?

Labiausiai – džiaugtis artimaisiais. Nors visą dieną praleidžiu su jais, kiekvieną kartą atsikėlę jie taip nudžiunga pamatę mane, kad visada pagalvoju, jog dėl rutinos mes pamirštame nuoširdžiai džiaugtis buvimu su šeima.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Temos: 1 Trynukai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt