Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Lučiūnas – apie slapto knygyno „Juodas šuo“ įkūrimą

Tomas Lučiūnas
„MARK and MIGLE Photography“ nuotr. / Tomas Lučiūnas
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

„Kartais čia gyvenu, bet niekada nenakvoju“, – praverdamas aukštas duris sako slapto knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas Tomas Lučiūnas (30). Sostinės centre, seno daugiabučio namo bute, įkurta skaitytų leidinių oazė nepalieka abejingų...

Tas knygynas tikrai kitoks: prie lauko durų nepamatysite iškabos, kad čia toks veikia. Tik prie vieno telefonspynės mygtuko priklijuotas užrašas mažomis raidelėmis „Juodas šuo“ sufleruoja, ką spausti, kad tos durys atsidarytų.

O erdvaus seno buto tarpduryje jau moja vilnones kojines mūvintis, į šlepetes įsispyręs Tomas. Siauru koridoriumi jis veda į savo knygų pasaulį. Pirmas įspūdis pribloškia: nuo grindų iki lubų visos sienos uždengtos lentynomis, pilnomis knygų. „Taip, čia pirmą kartą apsilankę žmonės dažnai sutrinka: nežino, nuo ko pradėti ieškoti knygos. Buvo manančių, kad tai – mano asmeninė biblioteka, kad knygų pirkti negalima. Dabar, kai „Juodas šuo“ tapo šiek tiek žinomas, dauguma būna susižavėję knygų gausa, sako, kad buvo įdomu jas pavartyti. O dažniausiai žmonės ateina nusipirkti konkretaus leidinio, apie kurį sužino iš interneto“, – pasakoja Tomas.

Iš pradžių palubėje, viršutinėse lentynose, laikydavau nereikalingiausius, dabar ten – vertingiausi leidiniai.

Jis išduoda iš pradžių knygas dėliojęs be jokios sistemos – atsitiktine tvarka, kad lankytojai galėtų pajusti ieškojimo ir atradimo džiaugsmą. Tačiau kelias valandas su puodeliu arbatos praleisti tarp knygų gali ir nori retas, tad jis savo lobius iš naujo surikiavo pagal temas, kai kurias knygas – net pagal abėcėlę. O pats maždaug septynių tūkstančių nenaujų leidinių kolekcijoje rasti konkretų gali per kelias akimirkas.

„Iš pradžių palubėje, viršutinėse lentynose, laikydavau nereikalingiausius, dabar ten – vertingiausi leidiniai“, – juokiasi ir demonstruoja, kad jas pasiekti galima net be aukštų kopėčių, nors tokias, jei prireiktų, rastų.

„MARK and MIGLE Photography“ /Knygynas
„MARK and MIGLE Photography“ /Knygynas

Apleistą septynių kambarių butą sostinės Pylimo gatvėje Tomas su bičiuliais išsinuomojo maždaug prieš dvejus metus. Skelbime buvo užsiminta, kad tai – sandėliuoti tinkamos patalpos. Tačiau kūrybinga draugija nusprendė netradicinę erdvę išnaudoti meno projektams – čia įsikūrė meno parkingu vadinama parodų erdvė „Studium P“, o trijuose kambariuose iš tiesų apsigyveno ir pradėjo kurti menininkai.

Užteko vietos ir slaptajam Tomo knygynui, kuris pastaruoju metu veikia keturis kartus per savaitę po keturias valandas. Tomis dienomis jo šeimininkas malkomis pakuria krosnį ir laukia lankytojų. Kartais čia šeimininkauja toje pačioje kūrėjų komunoje gyvenanti fotomenininkė Ekvilina. „Tačiau jei užsuksite tada, kai knygynas oficialiai nedirba, išsirinktą leidinį parduos bet kas iš atidariusių buto duris, – Tomas pasakoja kartais randantis raštelį, kad parduota viena ar kita knyga, ir pinigų. – Čia gyvenančių žmonių buitis ir vieša kultūra visada konkuruoja: kas nors ateina į knygyną, kas nors ruošiasi parodai, o tuo metu kas nors išeina iš dušo.“

Kai bute vyksta kokie nors meno renginiai, būna, koks lankytojas pasiima kurią nors knygą paskaityti – knygyno durys visada atviros. „O kartą instagrame pamačiau nuotrauką, kad kažkas mano knygyne puikiai išsimiegojo. Nesupykau dėl to: vienas iš mano mėgstamiausių pasaulio knygynų – Paryžiuje esantis angliškų leidinių „Shakespeare and Company“ – leisdavo žmonėms gyventi už tai, kad jie ten neatlygintinai dirbs ir rašys apie tą vietą.“

„Mark and Migle“ nuotr./Tomas Lučiūnas
„Mark and Migle“ nuotr./Tomas Lučiūnas

Savo aistrą knygoms paversti kitokiu – slaptu – knygynu Tomą įkvėpė kito – slapto Bruklino knygyno istorija: į jį būdavo galima patekti tik senoje telefonų knygoje radus telefono numerį. Paskambinęs žmogus sužinodavo, kur tas knygynas yra. Iš pradžių, įkūręs savąjį, Tomas taip pat laukdavo skambučių ir tik susitarus, konkrečiam žmogui, atverdavo jo duris. Tačiau pastebėjo, kad žmonės skambina pačiu nepatogiausiu laiku. „Tada nusprendėme, kad turi būti konkretus knygyno darbo laikas. Tačiau vis tiek jie turi susirasti dvidešimtą Pylimo gatvės namą, paspausti 24 buto mygtuką – tik tada durys bus atidarytos.“

Matyt, dažnas čia tikisi pamatyti tarp knygų stirtų bindzinėjantį juodą šunį – juk būtent taip knygynas pavadintas! Tomas juokiasi, kad šiame bute tikrai gyvena juodas šuo Kafka, kuris mėgsta užsukti į knygyną ir prigulti ant sofutės. Tačiau jis neturi nieko bendra su pavadinimo atsiradimo istorija. O ji išties romantiška: vėlyvą vakarą paskui jį su drauge, vaikštinėjančius Senamiestyje, sekiojo nepažįstamas juodas šuo. Grįžęs namo Tomas pradėjo domėtis, ką juodo šuns simbolis galėtų reikšti, pamatė, kad jis gana dažnai naudojamas. „O kai nusprendžiau kurti netradicinį knygyną, pagalvojau, kad ir pavadinimas turėtų būti netradicinis. Taip atsirado „Juodas šuo“.“

"Mark and Migle" nuotr./Tomas Lučiūnas
"Mark and Migle" nuotr./Tomas Lučiūnas

Knygos – sena Tomo aistra, nors yra baigęs archyvistikos bakalauro studijas, o magistrantūroje studijavo paveldo informaciją ir komunikaciją. Dabar jis dirba Valstybės pažinimo centre. Prieš tai septynerius metus darbavosi bibliotekoje, su kolegomis naujoje Vilniaus universiteto bibliotekoje kūrė intelektualiosios literatūros skaityklą, jai atrinko dešimt tūkstančių knygų. Sako ten pajutęs, kad tokia snobiška atranka žmones erzina. Todėl savo knygyne nusprendė nebūti tuo kategorišku vertintoju, kuris nusprendžia, kad yra gerai, kas – blogai: čia galima rasti ir poezijos tomelių, ir meilės romanų, net keletą anekdotų rinktinių. Tomas ypač didžiuojasi pokario laikotarpiu išeivijoje leista lietuviška literatūra.

Iš kur knygos atkeliauja į šią biblioteką? Iš privačių namų. Iš pradžių rinkdavo ir pirkdavo viską, ką siūlydavo žmonės. Jo tėvų namas Kaišiadoryse buvo pilnas knygų, o Tomas neskaičiuodamas laiko kolekcionavo leidinius ir juos atiduodančių žmonių istorijas, nors nežinojo, ką su visu tuo turtu darys.

Pamatęs, kad senos knygos domina ne tik jį patį, pradėjo jas parduoti internete, sendaikčių turgeliuose, bukinistų susiėjimuose, su bendraminčiais netikėtose erdvėse įrengdavo vienos dienos knygynus.

Svarstė, gal įkurti tradicinį, bet per tą laiką sostinėje atsirado ne vienas panašus. Tuomet Tomas įkūrė slaptą knygyną, pavasarį jis turėtų plėstis į dar vieną to paties kultūringo buto kambarį.

Į ką ši veikla išaugs ateityje – gali tik fantazuoti: gal norėtų turėti vienetinių knygų skaityklą, o gal – didžiulį antikvarinį knygyną su kavine ar atvirukų krautuvėlę. Ir specializuotas angliškų leidinių knygynas Tomui būtų įdomu, nes pastebėjo, kad žmonės vis dažniau linkę skaityti originalo kalba išleistas knygas. „Kol kas knygyną žaidžiu čia: jis auga, plečiasi ir aš tuo patenkintas“, – prisipažįsta.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt