Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Saugirdas Vaitulionis. Sintetinio gerumo sezonas

Saugirdas Vaitulionis
Gretos Skaraitienės nuotr. / Saugirdas Vaitulionis
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Pakalbėkime apie gerumą. Taip, gerumą, bet tą – tikrą, ne butaforinį kaip sniegas parduotuvių vitrinose ar kartoninės filmų dekoracijos, kurios gražios tik iš vienos pusės. Pakalbėkime apie tikrus dalykus, nes juk gerumas ir gali būti tik tikras, o ne suvaidintas, sutinkate?

Ar pastebėjote, kad pastaruoju metu itin madinga kalbėti, mokyti ir demonstruoti perdėtą gerumą? Jau matau, kaip dabar susiraukiate ir tuoj pulsite mane linčiuoti, nes „šitas vėl sau leidžia per daug“, bet neskubėkite manęs kalti prie kryžiaus, sutariam?

Aš įsitikinęs, kad yra prigimtinės žmogaus savybės – tos, kurias mums dovanoja sukaupta patirtis ir gyvenimo pamokos, dar yra tos, su kuriomis gyvename, nes neturime kito pasirinkimo, ir yra tos, kurias vaidiname, nes... „dabar taip reikia“. Šį sezoną kategorijoje „taip reikia“ karaliauja gerumas. Tiesa, dažniausiai sintetinis ir nelabai kokybiškas – kaip iš pigių drabužių parduotuvės: lyg ir gražiai atrodo, bet pažvelgus iš arčiau matyti kreivos siūlės, o liesti nėra labai nemalonu.

Išties žinau, kad šis tekstas labai nepatiks būtent „pigių gerumo parduotuvių“ klientėms, kurios puošiasi tais apsimestiniais ir sintetiniais gerumo aprėdais. Labai nepykit, bet juk kas nors turi pasakyti, kad sintetika senokai išėjo iš mados.

Mane iš proto gali išvesti „pasaulio gelbėtojai“, kurie pasaulį gelbėja vien tam, kad „kažką gelbėti juk reikia“.

Kol dar nepuolėt badyti mano vudu lėlės ir neužsakėte egzorcizmo, turiu prisipažinti: man tikrai labai gaila badaujančių Afrikos vaikų, bet aš suprantu, kad negaliu jų išgelbėti. Kiekvieną kartą, kai per žinias rodo kokio dugną pasiekusio kaimiečio užmuštą šunį, perjungiu kanalą, nes negaliu klausytis ir juolab – matyti. Man nuoširdžiai skauda širdį dėl pusbadžiu gyvenančių vienišų senukų, bet suprantu, kad negaliu pamaitinti keliasdešimties ar net šimtų tūkstančių alkanų vargšų. Gailiu ir skriaudžiamų moterų, apleistų vaikų, našlaičių, ir sunkiai sergančių. Taip, aš jautrus žmonių skausmui ir nelaimėms, bet jei sakau, kad nepykit, neišgelbėsiu planetos, neišgelbėsiu net Lietuvos, net Vilniaus neišgelbėsiu, ar nuo to tampu blogesniu žmogumi? Nemanau. Sakau objektyviai taip, kaip yra, ir nevaidinu geresnio, nes „reikia pasirodyti“, ir mane iš proto gali išvesti „pasaulio gelbėtojai“, kurie pasaulį gelbėja vien tam, kad „kažką gelbėti juk reikia“.

„Svarbiausia – stengtis būti geresniu žmogumi kasdien“, – iki skausmo nutrinta ir nuo tąsymo per visur beveik sudėvėta frazė. Ko gero, nėra šioje ašarų pakalnėje žmogaus, kuriam jos nesakė. Ją mums porina visi – nuo kunigų, pseudomesijų, gyvenimo tiesų mokytojų iki motyvuojančių feisbuko puslapių. Su šia gražia fraze sutinku kiekviena savo kūno ląstele, tačiau „kalbėti apie gerumą ir būti geram“ yra du skirtingi dalykai.

„Bet ji tokia gera – vis atsidarau jos feisbuką, paskaitau tas gražias mintis – taip įkvepia! Ji kaip angelas ir gerumo įsikūnijimas, net sunku patikėti, kad būna tokių gerų žmonių“, – apie vieną garsią „gerumo skleidėją“ man puolė pasakoti bičiulė. Klausiausi ir vis svarsčiau, ar sudaužyti jos rožinius akinius ir pasakyti, kad ta „gerumo fėja“ tėra nuobodžiaujanti damutė su pigiais sintetiniais sparniukais, tik moka gražiai rašyti. Bet taip jau yra, kad suvaidintą apsimestinį gerumą žmonės mėgsta labiau nei galbūt ne tokį nulaižytai saldų tikrumą. Ir beveik negali pykti, juk žmonėms patinka gražios holivudinės pasakos ir spektakliai apie fėjas, tiesa?

Sakau tai be jokio patoso ar noro sumenkinti kieno nors gerus norus „skleisti gėrį“. Tiesiog puikiai pamenu, kaip prieš kelerius metus, kai dar dirbau televizijoje, ta pati „fėja“ net nesileido į kalbas su viena labdaros organizacija, kol ši nesutiko „už gerumą“ sumokėti solidaus honoraro. Suprantu, kad dabar nieko negausi už dyką, bet ar gerumas turėtų būti perkamas? Nemanau.

Aš visada tikėjau ir tikiu, kad gerumas turi būti tikras, nuoširdus, neprimestas ir nesuvaidintas, kitaip tai tebus tas pigus sintetinis rūbas, kurį nemalonu liesti.

Ir tokių „gėrio skleidėjų“ – nors vežimu vežk. Štai ir šiandien įlindęs į feisbuką skaitau eilinį „sintetinio gerumo postą“ apie tai, kaip reikia gelbėti beglobius gyvūnus.

Postas – taip pat garsios damutės, kuri dantimis ir akriliniais nagais draskosi dėl vargšų alkanų benamių kačiukų ir šuniukų, kovoja už jų teises taip, kad net pačios PETA aktyvistės galėtų pasimokyti aršumo. O vargšą savo šunį ir per lietų, ir per sniegą laiko balkone, įsitraukia į šiltą kambarį tik tada, kai reikia padaryti kokią gražią tobulai idiliškos šeimos fotografiją spaudai. Tai tiek to gerumo, sutinkat?

Lygiai taip pat kita „skriaudžiamų vaikų globėja“ kone kas savaitę auklėja tautą ir skleidžia gėrį ragindama visus nebūti abejingus vaikų nelaimėms. Mes ir nesam abejingi, tikiu. Tik kaskart norisi jai priminti, kaip kadaise tiems patiems vaikams sugalvojo vežti labdarą ir tai darė su viena maža sąlyga – jei tai neva slaptai nufilmuos viena televizijos laida. „Jokios vaidybos“.

Aš visada tikėjau ir tikiu, kad gerumas turi būti tikras, nuoširdus, neprimestas ir nesuvaidintas, kitaip tai tebus tas pigus sintetinis rūbas, kurį nemalonu liesti.

Pasikartosiu, bet vaidinti gerą žmogų ir būti geru žmogumi yra du skirtingi dalykai. Geriau būkite mažiau geri, bet geri nuoširdžiai, nei nešiokite sintetinio gėrio kaukę, kuri nedžiugina nei jūsų, nei tų, kuriuos bandote apgauti.

Esu įsitikinęs, kad jei dėtume tiek pastangų bandydami būti geresni, kiek dedame bandydami tokie apsimesti, gal tada pasaulis pasikeistų. To ir linkiu.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt