Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologė: „Lietuvių moterų pasitikėjimas savimi auga“

Genovaitė Petronienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Genovaitė Petronienė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

Holivude prasidėjusi „MeToo“ karštligė sparčiai išplito ir mūsų šalyje. Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad seksualinis priekabiavimas Lietuvoje – opi problema, ir moterys, viešai prabilusios apie tai, ėmė formuoti naujus tarpusavio santykių standartus.

Kaip iš psichologinės pusės galima paaiškinti pasaulyje kilusią ir Lietuvą pasivijusią seksualinio priekabiavimo skandalų bangą?

Tai išties dabar madingas reiškinys. Gyvename tokiu metu, kai nebebijoma viešai kalbėti apie seksualinį priekabiavimą. Vyriškos lyties atstovai, ypač menininkai, dažniausiai užima vadovaujamas pozicijas, tad ir galia – jų rankose.

Gyvename tokiu metu, kai nebebijoma viešai kalbėti apie seksualinį priekabiavimą. Vyriškos lyties atstovai, ypač menininkai, dažniausiai užima vadovaujamas pozicijas, tad ir galia – jų rankose.

Tiesa, anksčiau apie tai garsiai kalbėti buvo negražu, gėdinga, bet viskam savas laikas. Holivude taip pat galia ir pinigai ilgą laiką buvo vyrų rankose, todėl dailiosios lyties atstovės ilgai ir tylėjo. Ten, kur yra dideli pinigai, nestinga ir baimių. Moterys, prabilusios viešai apie seksualinį išnaudojimą, tarsi pradėjo formuoti naujus tarpusavio bendravimo standartus. Žinoma, visada baisiausia kažkam pradėti, nes niekada nežinai, kaip visuomenė sureaguos į tavo netradicinį poelgį.

Iš profesinės patirties galite pasakyti, ar seksualinis priekabiavimas tikrai tokia opi problema mūsų šalyje?

Seksualinis priekabiavimas – ganėtinai dažnas dalykas Lietuvoje. Jį patyrusios moterys ne visos vienodai į tai reaguoja: vienos gyvena kaustančioje baimėje, kitos ir bijo, ir jaučia, kad, paviešinusios savo istoriją, laimėtų. Pirmosios visiškai savimi nepasitiki, todėl nukenčia labiausiai. Tokios moterys baiminasi netekti darbo, finansų. Beje, pasitaiko ir tokių, kurios, kai jų vadovai pasiūlo intymiai pabendrauti, nedaro iš to jokios problemos. Negana to, pripažįsta esančios labai seksualios, mėgstančios mylėtis, todėl, sulaukusios intymių pasiūlymų, jais pasinaudoja. Žinoma, tokių moterų yra mažuma. Tai labiau vyriška pozicija.

Ar išgyvenusios seksualinį priekabiavimą moterys dažnai kreipiasi pagalbos į specialistus?

Kreipiasi, nes pasitiki specialistu ir žino, kad iš kabineto informacija niekur neiškeliaus. Tačiau viešai kalbėti daugelis nedrįsta. Kodėl apie tai prisipažinti nepatogu? Dėl viešumoje gajos nuomonės, jog pačios aukos yra kaltos, kad joms iš aukštesnį statusą turinčio žmogaus kažko reikėjo. Moterys labai bijo tokios nuomonės, jaučiasi pažemintos, kai kalbama apie tai, kad pačios, ieškodamos naudos sau, suviliojo vyrą. Drąsa kalbėti viešai priklauso ir nuo moters artimiausioje aplinkoje esančių žmonių.

Drąsa kalbėti viešai priklauso ir nuo moters artimiausioje aplinkoje esančių žmonių.

Jei ją supa apsišvietę asmenys, palaikantys moterį, ji nebijo kalbėti, tačiau jei palaikančių nėra, natūralu, kad kalbėti apie tai nesinori, juk iškyla didelė rizika sulaukti kritikos strėlių. Be to, moteris galvoja, kad į ją jau gali nebebūti žiūrima taip, kaip anksčiau, gali būti manančių, kad tokiu būdu ji daro karjerą. Visgi, manau, kad gerai, jog ši seksualinio priekabiavimo skraistė pagaliau praskleista. Tai, kas kurį laiką tam tikrose erdvėse galbūt buvo norma, jau nebebus. Bendravimo ypatumai keičiasi ir formuojasi naujas tarpusavio santykių modelis.

Ar egzistuoja griežta riba tarp flirto ir priekabiavimo?

Manau, kad ji turėtų būti ryškiau nubrėžta. Kadangi riba tarp flirto ir priekabiavimo labai neaiški, kartais suprasti realią situaciją nėra paprasta. Pavyzdžiui, kai du žmonės leidžia vakarą drauge, kartais nebeaišku, kur flirtas, o kur priekabiavimas. Jeigu būtų griežtos taisyklės, nurodančios, kad, pavyzdžiui, be moters sutikimo jos paliesti negalima, priekabiautojų būtų mažiau. Geriau griežtesnės taisyklės nei visiškas jų nebuvimas – tada visuomenė nebesipainiotų ir nekiltų klausimų, kas ką suviliojo. O norint taisykles laužyti reikia prisiimti visą atsakomybę ant savo pečių ir būti visiškai garantuotam, jog kita pusė nori to paties.

Konsultuojate žmones jau nemažai metų. Ar kinta lietuvių merginų ir moterų pasitikėjimas savimi?

Ačiū Dievui, su kiekviena karta moterų pasitikėjimas savimi didėja, merginų savivertė dabar yra kur kas aukštesnė nei sovietiniais laikais. Moterys pagaliau pradeda jaustis žmonėmis, turinčiais autoritetingą nuomonę. Nekalbu apie feminizmą ir nesakau, kad moteris namuose turi šaltai bendrauti su vyru. Kalbu apie darbą, kur abiejų lyčių atstovų santykiai turėtų būti lygiaverčiai. Natūralu, jog darbe moterys nori lygybės su vyrais, užimdamos aukštus postus jos jaučiasi nusipelniusios gauti tokį patį atlygį, juk niekur neparašyta, kad vyrų ir moterų intelektas skiriasi. Darbo rinkoje visi esame vienodai vertingi ir tas nelygybės ženklas turi būti trinamas.

Ar moterys, siekdamos būti lygios su vyrais, nepraras prigimtinio moteriškumo?

Nereikia painioti namų ir darbo aplinkos sferų. Kalbant apie prigimtį, seksualumą, nemanau, kad moterys ir vyrai turi suvienodėti. Turime skirtis nuo savo vyrų. Namuose moterys veikia visiškai kitais metodais: švelniai, subtiliai, šiltai… Dažnai kyla klausimas dėl buities darbų, kas ką turi daryti. Tai susitarimo reikalas. Kiekvienuose namuose darbais dalijamasi skirtingai. Tai priklauso nuo to, kiek vyras ir moteris turi vyriškumo bei moteriškumo. Nesutikčiau, kad sunkesnius fizinius darbus turi atlikti tik vyras, o lengvesnius – tik moteris. Juk būna ypač švelnių vyrų, kuriems labiau tinka moteriškais vadinami darbai. Ir moterų, kurios mielai atlieka vyriškus darbus. Ir tai tikrai nereiškia, kad pora yra nelaiminga. Jei jiems taip tinka, puiku!

O lietuvių vyrai savimi pakankamai pasitiki?

Deja, yra nemažai savimi nepasitikinčių. Tik kai moterys savimi nepasitiki, jos dažniausiai vyrui pataikauja, prisibijo jo, yra pernelyg nuolankios. Nepasitikintis savimi vyras elgiasi visiškai priešingai: jis bet kokia kaina bando išsikovoti valdžią, gali būti pernelyg egoistiškas, arogantiškas, agresyvus. Arba gali būti visiškai pasyvus: viską perleidžia žmonai, pats nieko negalvoja, yra visiškai neveiklus, nuleidęs rankas. Nepasitikintis savimi žmogus ir pats kenčia, ir kitiems yra našta. Tokie nesveiki santykiai kenkia ir vaikams, juk tai, ką jie mato, sugeria, auga panašūs į savo tėvus ir kartoja tas pačias klaidas.

Taigi troškimą būti viršesniu už kitus ir norą, kad aplinkiniai paklustų, galima sieti su vaikystės problemomis?

Tiesa. Kai žmogui pataikaujama, kurį laiką jis jaučiasi labai ypatingas. Gavęs tokį laikiną „saldainį“, nepasitikintis savimi pasitenkina. Vienas iš būdų pasikelti savivertę – nuvertinti kitą, užpulti silpnesnį. Nelyginamai daugiau yra vyrų, norinčių būti viršesniais. Nuo senų laikų yra susiformavusi nuomonė, kad vyras turi vadovauti, pirmauti. Šeimose visgi dažniau valdo moterys, nors yra ir tokių šeimų, kuriose valdžią į rankas ima vyrai.

Berniukai dažnai auginami didesniais egoistais, mažai iš jų prašoma namuose pagalbos. Dėl to jie sunkiau bendrauja, nėra linkę rūpintis kitais. O iš mergaičių labiau tikimasi prisitaikymo, todėl vėliau jos nemoka išreikšti savo poreikių

Ar tie žmonės, kurie žemina kitus, kreipiasi pagalbos į psichologus?

Tie žmonės, kurie įvairiais būdais išnaudoja kitus, labai retai galvoja, kad patys turi problemų. Jei jie ir kreipiasi pagalbos į specialistus, kaip problemą įvardija savo vienišumą. Jie skundžiasi, kad žmonės susvetimėję, niekas su jais nenori bendrauti. Nors labai akivaizdu, kodėl aplinkiniai jų vengia, nenori bendrauti. Žinoma, į akis tiesos niekas nepasako. Tada ir pradedame aiškintis, kodėl jų aplinkiniai vengia. Taip po truputį jie pradeda įsileisti į galvą mintį, kad kiti nenori su jais bendrauti dėl jų atstumiančio elgesio, o ne todėl, kad visi yra susvetimėję. Kai suvokiama, kad pačiam žmogui yra naudinga keistis, nes plečiasi norinčių bendrauti ratas, artimieji ima daugiau šypsotis, tada pradedama su savimi dirbti. Ir labai greitai pajuntama kokybiškesnio gyvenimo nauda, sulaukiama daugiau šilumos iš artimųjų, dingsta vienišumo jausmas. Juk ne paslaptis, kad visi despotai yra be galo vieniši. Dažnai žmonės, pradėję su savimi dirbti ir sulaukę pirmųjų geresnio gyvenimo rezultatų, galvoja, kad jau padarė labai daug ir nustoja toliau stengtis. Todėl ir turime tiek daug sunkaus charakterio žmonių. Beje, daug kas priklauso ir nuo jų artimųjų. Jei pastarieji susitaiko su jų blogu elgesiu, nėra prasmės stengtis.

Ar dažnai į psichologus kreipiasi despotiškai besielgiančių asmenų artimieji?

Tiesą sakant, labai dažnai, nes gyventi su despotais nėra paprasta ir didelės laimės tokioje šeimoje nėra. Tokiu atveju, kai pagalbos ieškoti ateina netinkamai besielgiančių šeimos nariai, dažnai sulaukiama labai teigiamų rezultatų. Pasikalbėję ir gavę vertingų patarimų iš specialistų, terorą patiriantys žmonės tampa stipresni, pradeda daryti drąsius žingsnius, pajunta turintys galios. Per du tris mėnesius žmonių gyvenimas akivaizdžiai pasikeičia į gera.

Kokių klaidų mes dažniausiai darome augindami mergaites ir berniukus?

Viena dažniausių klaidų – labai mažai bendraujame su berniukais. Tada jie įgyja mažiau psichologinių gebėjimų. Berniukai dažnai auginami didesniais egoistais, mažai iš jų prašoma namuose pagalbos. Dėl to jie sunkiau bendrauja, nėra linkę rūpintis kitais. O iš mergaičių labiau tikimasi prisitaikymo, todėl vėliau jos nemoka išreikšti savo poreikių. Visgi visuomenė keičiasi į gera.

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Temos: 1 Psichologija
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt