Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologas J. Burokas: Jei paplūdimyje nepaleidžiate iš rankų telefono – atostogų biudžetas „prašvilptas“

Atostogos su telefonu rankose Interviu
Vida Press nuotr. / Atostogos su telefonu rankose
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Dvi savaitės žiemos atostogų – privalomas laikas pailsėti. Vieni renkasi slidinėjimo kurortus kalnuose, kiti linkę mėgautis saule Pietų Europoje, Karibų jūros ar Indokinijos kraštuose. Apie tai, kaip žiemos atostogos lemia mūsų nuotaiką, darbingumą, dvasinę sveikatą, kalba psichologas Justinas Burokas.

Kada geriau pailsime: kai atostogaujame ištisą mėnesį ar kai atostogas dalijame į dvi dalis – žiemos ir vasaros?

Mes turime labai ribotus energijos išteklius, jie senka dėl sunkaus fizinio ir protinio darbo, streso, nervinės įtampos, tad tą energijos rezervuarą būtina vis papildyti. Kada ir kaip tai daryti, priklauso nuo kiekvieno individo: vieni energijos įsikrauna praktikuodami jėgos aitvarus ar slidinėdami, kiti – tiesiog gulėdami po palmėmis paplūdimyje. Bet kuriuo atveju šių dienų gyvenimo tempas ir ritmas diktuoja laikytis nerašytos taisyklės – nors kartą per pusmetį ilsėtis bent po dvi savaites. Ne mažiau.

Tikrasis poilsis aplanko tik tą dieną, kai visas dvidešimt keturias valandas nė sykio nepagalvojame apie darbą.

Anksčiau tokia gyvensena nebuvo būdinga: mūsų tėvai, būdavo, praleidžia ištisą mėnesį Palangoje ir visus metus dirba. Kai patiriame stresą, išgyvename psichologinės įtampos periodų, mūsų organizmą naikina, imuninę sistemą silpnina toks vienas hormonas – kortizolis. Jis didina ir cholesterolio kiekį kraujyje. Net praėjus savaitei po streso, jau mums atsigaunant ir ilsintis, šis hormonas vis dar aktyviai veikia. Pirma atostogų savaitė paprastai skiriama jo įtakai susilpninti. Taigi pasakymas: „Tik po pirmos atostogų savaitės pradėjau jausti, kad imu ilsėtis.“, nėra iš piršto laužtas, nes tada dar valome iš organizmo šiukšles, emociškai dar būname darbe, tebesisukame namų rutinoje. Tikrasis poilsis aplanko tik tą dieną, kai visas dvidešimt keturias valandas nė sykio nepagalvojame apie darbą.

Gretos Skaraitienės nuotr./Justinas Burokas
Gretos Skaraitienės nuotr./Justinas Burokas

Kuo psichologiškai ypatingas ir naudingas slidinėjimas kalnuose?

Tai labai intensyvus fizinis darbas, kuris, norime to ar nenorime, užslopina bet kokias mintis apie namie likusius rūpesčius, nes jaudintis dėl jų nebelieka laiko ir progų – turime susikoncentruoti ir sėkmingai įveikti slidžių trasas. Susikuriame tam tikrą meditaciją, kuri neleidžia prisiminti biuro reikalų, nes jei tik imsime dėl jų sukti galvą, atsidursime pusnyje, atsitrenksime į medį, galime net patirti rimtą traumą. Tam tikra prasme slidinėti – tai irgi patirti stresą, tačiau jis radikaliai kitoks nei nuolat patiriamas kasdienybėje. Pripažinkime, kad mus teigiamai nuteikia dar ir „sėkmės elementas“: sėkmingai įveikta trasa verčia jaustis nugalėtojais, būti patenkintiems savimi ir didžiuotis mažomis pergalėmis. Besigaminantys organizme endorfinai panardina į euforiją. O kur dar aplinkos pakeitimas, grynas oras ir gamta, viešbučio komfortas su skania vakariene (koks vis dėlto kokybiškas poilsis, kai nereikia trintis po prekybos centrus!), o jei yra galimybė pabūti SPA, išvis pasaka, nes atsipalaidavimas po fizinio krūvio tiesiogiai veikia ir dvasinę sveikatą. Visi šie komponentai teikia pozityvių emocijų.

Niekada nereikia vengti išsitiesus lovoje padrybsoti. Tai pamirštas geros savijautos šaltinis. Klaidinga manyti, kad po intensyvaus protinio ar emociškai sunkaus darbo biure nubėgę dešimt kilometrų arba porą valandų paprakaitavę krepšinio ar tinklinio aikštelėse, bet paskui pamiegoję vos šešias valandas gerai jausimės. Tai lėta savižudybė. Gulėti ir nieko neveikti žmogui būtina, kad ir kaip veltėdiškai skambėtų. Antai savaitgalį skambina bičiulis ir klausia, ką veikiąs, sakau: „Guliu.“ Pajutau, kad jis labai nustebo, tada patikinau: „Taip taip, guliu ir nieko neveikiu...“ Labiausiai tinkantis žmogui pavyzdys – iš plėšrūnų pasaulio: kai liūtas, ilgai medžiojęs saigą, pagaliau mėgaujasi grobiu, jis niekada „nepamiršta“, kad po sočių „pietų“ reikia padrybsoti ir pasnausti. Taigi nepamirškime, kad atostogos yra metas, kai privalome kokybiškai išsimiegoti. Nėra geresnio vaisto ir maisto už miegą. Pamirškime tėvų įskiepytą įprotį, kad po darbo ar savaitgaliais reikia plušėti sode ar sodyboje, pamirškime, kad pasyvus ilsėjimasis yra blogybė. Sunkiai dirbęs žmogus visada nusipelno tinginystės.

Formuluodami laisvalaikio prioritetus, savęs rimtai klauskime – kas geriau: ar už milijoną įsigytas namas prie jūros, kuris visada kels buitinių rūpesčių, ar tolygiai paskirstytas milijonas, kurio pakaks visam gyvenimui įvairioms kelionėms po pasaulį?

Yra žmonių, kurių iš darganotos Lietuvos į snieguotus kalnus net primokėjęs nenuviliosi: jie renkasi Madeirą ar Tenerifę, Maldyvus ar Tailandą.

Yra sangvinikų ir yra melancholikų. Esmė – ne kur ir kokiomis klimato sąlygomis, o kaip atostogauji. Jei guli Puketo salos paplūdimyje ir nepaleidi iš rankų mobiliojo telefono ar nešiojamojo kompiuterio, vadinasi, atostogų biudžetas prašvilptas. Bet jei gulėdamas skaitai įdomią knygą, bendrauji su šeimos nariais, ypač vaikais, kuriems kasdienybėje paprastai skiri vos po keliolika minučių per parą, tuomet atostogos visavertės.

Netgi kalnuose nebūtina slidinėti. Viename Alpių kurorte sutikau grupelę italų, maždaug keturiasdešimtmečių, kurie į tą patį viešbutį atvažiuoja jau penkiolikti metai ir nė karto nėra ant kojų tvirtinęsi slidžių. Išsikalbėjome. Jiems pakanka gryno kalnų oro, SPA procedūrų ir skanaus maisto. Italams tai lyg meditacija, kaip kai kuriems lietuviams vyrams žvejyba: žiūri kelias valandas į plūdę ir svajoja, atsiriboję nuo rūpesčių. Pasirodo, tie italai kasdien monotoniškai dirba „Fiat“ gamykloje prie konvejerių (darbas nėra pasaulinės svarbos ir stresą keliantis, dažniausiai prognozuojamas, čia negresia susidurti su piktais ir įnoringais klientais etc.). Stebėdamas tuos žmones supratau, kad jiems ne tik dirbant, bet ir atostogaujant svarbu garantuotas prognozuojamumas. Jie renkasi vis tą patį viešbutį, kur žino, koks aptarnavimas, koks komforto lygis, kokia virtuvė, taigi jiems geros atostogos tokios, kai viskas aišku, nuspėjama ir nereikia sukti galvos, kas bus, jei bus... Tokį poilsio būdą patariu rinktis visiems, kurie idealias atostogas įsivaizduoja kaip laiką be menkiausių buitinių rūpesčių. Vieniems tai gali atrodyti rutina, gyvenimo monotonija, kitiems – idealus poilsis.

Pavyzdžiui, mūsų prezidentas Valdas Adamkus daugiau nei keturiasdešimt metų su draugais atostogauja tame pačiame Meksikos kurorte. Aš pats jau dvejus metus Joninių savaitę su šeima ir draugais praleidžiu Palūšėje – ir tai man patinka, ten taip pailsiu, kad svajoju visą gyvenimą Palūšėje pasitikti trumpiausią vasaros naktį. Tačiau Lietuvos poilsiautojai linkę išmėginti vis naujas vietas, naujus kalnų kurortus ir naujas slidinėjimo trasas. Deja, nemaža dalis išeikvoja daug energijos piktindamiesi, kad „gavo ne tai, ko tikėjosi, ne tai, ką matė interneto paveikslėliuose ar kelionių kataloguose“. Tokiems siūlyčiau būti konservatyviems ir rinktis jau patikrintus atostogų variantus.

Kita klaida, dėl kurios kokybiškai nepailsima, – neaiškūs, neapibrėžti kelionės prioritetai. Sakykim, suplanavome dvi savaites pagulėti Tenerifės paplūdimyje; tačiau ne kiekvienas ištveriame tokį „kalėjimą“, dažnam rūpi nuomotu automobiliu (nors prieš tai buvo nusistatyta: dvi savaitės be automobilio!) aplėkti visus salos kaimelius. Šitaip poilsinė kelionė virsta pažintine, žmogus pasidaro išsiblaškęs, pats nebežino, ko atvažiavo, ir, akivaizdu, nepailsi.

Internetas, socialiniai tinklai neišvengiami atostogų palydovai.

Priklausomybę nuo feisbuko ir instagramo reikia gydyti bent jau per atostogas. Kaip ilsimės nuo prekybos centrų, automobilių spūsčių, taip turime atitrūkti ir nuo virtualaus pasaulio.

Vienas mano klientas atostogų vietas renkasi ten, kur nėra telefono ryšio arba šis beprotiškai brangus, – tik taip žmogus atsikrato pagundos spaudinėti telefono klavišėlius ir derinti verslo reikalus. Tad paprastai jo atostogos pralekia plaukiojant jachta atviroje jūroje, kur nematyti jokios pakrantės. Vežtis į atostogų vietą kompiuterį – dažniausiai pasitaikanti yda. Priklausomybę nuo feisbuko ir instagramo reikia gydyti bent jau per atostogas. Kaip ilsimės nuo prekybos centrų, automobilių spūsčių, taip turime atitrūkti ir nuo virtualaus pasaulio. Jo fanatikams vis dėlto patarčiau ilsėtis slidinėjant kalnuose: judėjimo tempas ir fizinis nuovargis – bene geriausi priešnuodžiai stengiantis išvengti interneto erdvių. Aš net savo namuose mėginu įvesti tvarką, kad, grįžus po darbo, mobilusis telefonas būtų padėtas tam tikroje vietoje ir nebūtų nešiojamas iš vieno kambario į kitą; atostogaujant geriausia jį išjungti ir laikyti viešbučio kambario seife.

Kaip televizijos serialų žiūrėjimas, taip ir braukymas pirštu palei telefono ekraną kyla iš mūsų vidinio bukos veiklos poreikio. Būdami pavargę, skroliname ne tam, kad ką nors protingo ar sensacingo perskaitytume, o tam, kad iš vienos realybės (galbūt ne visada malonios ir dvasiškai komfortiškos) pasinertume į kitą, kad pabėgtume nuo savo kasdienybės ir prisišlietume prie kitų virtualioje erdvėje eksponuojamų gyvenimų. Skaityti knygą ar žiūrėti intelektinį filmą – pastangų reikalaujantis darbas. O klausytis muzikos nieko neveikiant, tik stengiantis į ją įsigilinti – kai kam išvis misija neįmanoma, kartais net nepatogi, nenaudinga, nes sukelia prisiminimų, išgyvenimų, verčia ieškoti prasmės (tačiau to juk labiausiai ir nesinori).

Sveikatos specialistai jau seniai pagrįstai ir autoritetingai yra pareiškę, kad dvi valandas prieš miegą žmogus turi vengti bet kokių IT priemonių, taip pat ir televizoriaus. Nieko nėra baisiau, nei miegoti apsikabinus ne mylimą žmogų, o į lovą atsitemptą kompiuterį. O jei taip yra per atostogas, vadinasi, laikas imtis rimtos gyvenimo vertybių revizijos. Vakar padariau eksperimentą su savo dvejų metų vaiku. Jis vakare, mačiau, jau lūžo miegoti, o aš tuo metu šalia jo ėmiau skrolinti. Rezultatas daugiau nei baisus: mažas žmogelis staiga išsibudino ir dar valandą blaškėsi, negalėdamas užmigti. Laimei, žmona nematė – būtų man galvą nurovusi (juokiasi).

Teko girdėti nuomonių, kad šiaurės, tarp jų ir Lietuvos, gyventojus žiemos atostogos šiltuose kraštuose veikia destabilizuojamai: sunku vėl grįžti į darganą ir šaltį.

Tai laikinas poros dienų aklimatizacijos (ir fizinės, ir psichologinės) poveikis. Jis nėra destruktyvus ir nustelbiantis gražiausias Kenijoje, Maldyvuose, Kuboje ar Tailande patirtas emocijas. Vien tai, kad žiemą ilsėdamiesi šiltuose kraštuose gauname reikiamą dozę vitamino D, yra didelis pliusas. Grįžimo į lietuvišką realybę jausmas primena vieną diskusiją – ar moralu savaitgaliais, švenčių dienomis iš globos namų paimti vieną arba kelis vaikus ir su jais leisti laiką, o paskui juos vėl parvežti į globos namus. Tarsi parodyti rojų – ir vėl į pragarą. Manau, kad labai moralu ir sveikintina, nes vaikui suteikiama galimybė pamatyti harmoningesnį pasaulį, augdamas jis pats galbūt jo sieks.

Kad išvengtume klimato ir kultūrų kontrasto, kad sekmadienį išlipę iš lėktuvo, o pirmadienį atėję į darbą skausmingai neatsidustume: „Och, atostogų, atrodo, net nebuvo...“, turiu paprastą patarimą: susiplanuoti atostogas taip, kad grįžti tektų ne sekmadienį, o pavyzdžiui, ketvirtadienį. Tada visas savaitgalis prieš akis ir laiko adaptuotis – pakankamai.

Kur kas sudėtingesnė kita problema – žmogus apskritai po atostogų nenori grįžti į biurą, nes bijo, kad ant jo užgrius lavina nepadarytų darbų, kad tvyro prasta atmosfera su bosu, bendradarbiais ar klientais, – žodžiu, šimtai priežasčių. Dar baisiau, kad yra žmonių, kurie bijo atostogauti, nes įsivaizduoja esantys nepakeičiami; kiti baiminasi, kad biuras ir be jų puikiai funkcionuoja, taigi jie gali būti atleisti. Treti, priešingai – lekia atostogų, manydami, kad užgriuvusios problemos savaime išsispręs, tačiau grįžę randa jas dar didesnes ir opesnes. Kuo toliau, tuo labiau mūsų piliečius lydi didelis nesaugumo ir nepasitikėjimo savimi jausmas. Atostogaudami pietų kraštuose pastebime įvairių kontrastų, sutinkame daug atsipalaidavusių, gyvenimu besidžiaugiančių žmonių ir patys tam maloniam ritmui pasiduodame. Tada imame galvoti, kad savo šalyje esame labai nelaimingi, užguiti, net nesusimąstydami, kad ispanai, italai ar juo labiau afrikiečiai taip pat turi įvairių bėdų, tik nelinkę turistams jų demonstruoti, kad nesugadintų nerūpestingų atostogų atmosferos. Antra vertus, dažnai neatkreipiame dėmesio į kultūrų ir požiūrių skirtumus: į tai, kas mums atrodo kaip gyvenimo drama, pietiečiai gali tik ranka numoti. Ką daro ispanas, atleistas iš darbo? Šypsodamasis eina degintis į paplūdimį, o vakare, apsuptas draugų, gurkšnoja vyną ir sulaukia begalinio palaikymo, kartu rezga įvairiausius gyvenimo ir išgyvenimo planus. O ką daro lietuvis?.. Neduokdie, žudosi arba emigruoja.

Atostogas ten, kur šilta, paprastai renkasi tie žmonės (įsitikinau bendraudamas su savo klientais), kuriems Lietuvoje visada per šalta. Bet... kai po „labas“ išgirstu „oi, kaip šiandien šalta“, visada klausiu, ką žmogus turi galvoje: ar žemą oro temperatūrą, ar savo vidinę būseną. Išsikalbėjus pasidaro akivaizdu, kad Lietuvoje šalta tiems, kam negera gyventi apskritai, kas jaučiasi vienišas, nereikalingas, užguitas. Nėra prasto oro, nėra prastų drabužių – yra prasta psichologinė savijauta. Visada akcentuoju, kad atostogos – tai ne būdas nuo ko nors pabėgti (ypač nuo savęs!), ko nors išvengti, užsimiršti, o būdas įsikrauti energijos, kad rūpesčiai pasidarytų lengvai įveikiami; atostogos – tai ir galimybė radikaliai pakeisti įprastą dienotvarkę, ilgiau pabūti su mylimais žmonėmis, pamatyti juos kitokius, atsiskleisti jiems naujomis savo spalvomis.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt