Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

N. Varnelytė: „Šeima ir aktorystė buvo dvi pagrindinės gyvenimo sritys, kol... atradau dar vieną ne mažiau svarbią – save“

Neringa Varnelytė Interviu
Tomo Adomavičiaus / LAIMA nuotr. / Neringa Varnelytė
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Pasakodama apie save ji visą laiką šypsosi, niekur neskuba, nė karto karštligiškai nežvilgteli į telefoną ar laikrodį. Nors puikiai žinau, kiek daug slepiasi už šios ramybės. Aktorė Neringa Varnelytė – trijų vaikų mama: pusantrų metų Žygimanto, devynmetės Jorės ir penkiolikmetės Vaigos. Be to, ji – Jaunimo ir „Domino“ teatrų aktorė, laidos „Dviračio šou“ komandos narė, filmų garsintoja, savarankiškų aktorinių projektų kūrėja.

Iš kokių sudedamųjų dalių dabar sudaryta tavo kasdienybė? Kuriai jų skiri daugiausia laiko ir dėmesio?

Darbas–namai. Namai–darbas. Aišku, aktorystės darbu nepavadinsiu – tai kūrybinis procesas. Bet kai einu į teatrą, namiškiams nesakau: „Einu kurti.“ Sakau: „Einu į darbą.“ Vaidindama spektaklyje, filmuodamasi ar repetuodama pasineriu į tai visu šimtu procentų, nes namie su vaikais lieka tėtis arba auklė – man ramu. Lygiai taip pat stengiuosi nesinešti darbo rūpesčių namo. Bet mūzos reikalų nepakontroliuosi. Būna, stoviu prie puodų ir – bac! – šauna puiki mintis. Vadinasi, procesas vyksta visada – menininko darbo valandomis neapribosi.

Šeima ir aktorystė buvo dvi pagrindinės gyvenimo sritys, kol... atradau dar vieną ne mažiau svarbią – save. Tiesa, prireikė laiko suvokti, kad esu pati sau svarbi ir kad turiu asmeninių svajonių bei norų.

Kaip atrodo tavo laikas sau? Neri į skaitymo malonumus ar teiki pirmenybę SPA procedūroms?

Beje, kad ir kaip keistai skambėtų, anksčiau masažai man atrodė prabanga ir tuščias laiko švaistymas. Dabar manau, kad palepinti savo kūną labai svarbu. Kai tą suvokiau, atsirado šiai „prabangai“ ir laiko, ir pinigų. Laikas sau yra laikas, kada galiu pabūti viena savo erdvėje, paskaityti knygą, išeiti į gamtą. Veikti, ką tuo metu norisi, kad ir paskambinti draugei ir pusvalandį pakabėti ant telefono. Arba megzti. Man tai labai smagus, sakyčiau, terapinis dalykas. Lieti siūlus, jų faktūrą, dėlioji spalvas... Net tvarkymasis kai kada virsta kūrybiniu procesu, „laiku sau“. Tik jeigu paklaustum, kada pastarąjį kartą laikiau virbalus rankose, susimąstyčiau... Turbūt kai laukdamasi mezgiau megztinuką kūdikiui. O dabar apie virbalus tik svajoju.

Kodėl kartais prireikia nemažai metų suprasti, jog negali visą laiką tik duoti – turi dar kai ką ir pasiimti?

Mums reikia išmokti tiesiog būti – tada viskas laimingai klostysis ir šeimoje. Jei padaugėtų laimingų moterų, gal ir visuomenė greičiau išsigydytų savo žaizdas.

Nežinau. Kartais paprastus dalykus sunku suvokti, teisingai išsišifruoti. Pavyzdžiui, kas yra meilė sau. Kur riba tarp egoizmo ir savigarbos, teigiamos savivertės. Tai tokie paprasti klausimai, bet aš juos tik dabar lukštenu. Juk jeigu visą laiką trypsiu dėl kitų, viskas bus supertvarkinga, maistas pagamintas ir t. t., pati jausiuosi pavargusi, neišsimiegojusi ir nervuota. Lyg ir viską dariau mylėdama kitus, bet pamiršau save... O mamos juk reikia laimingos, geros nuotaikos, spinduliuojančios meilę. Dabar jau suprantu, kad pirmiausia dera pasirūpinti savo poreikiais, tada ir aplinkiniai bus laimingesni. Nes moteris yra šeimos saulė, aplink kurią viskas sukasi.

Tai suvokiau per savo patirtį, t. y. klaidas. Viskam prireikė laiko. Sovietinėje visuomenėje mus taip formavo: visi suniveliuoti, tokia šauni darbo liaudies minia, nesvarbu – esi vyras ar moteris. Tačiau vyrai ir moterys skirtingi. Mums reikia išmokti tiesiog būti – tada viskas laimingai klostysis ir šeimoje. Jei padaugėtų laimingų moterų, gal ir visuomenė greičiau išsigydytų savo žaizdas. Čia iš serijos „Pasvajokim“. Bet juk svajonės pildosi…

Vyrams nereikia mokytis skirti sau laiko?

Jie jo ir taip atranda. Yra netgi ne viena lietuviška pasaka apie tai, kodėl moterys neturi laiko. Netikėtai sutiktas senukas, kuris, pasirodo, buvo Dievas, paprašė moters jam padėti. Ši atšovė, jog neturi laiko, o vyras metė visus darbus ir pagelbėjo. Tad Dievas jai pasakė: „Tai tu to laiko niekada ir neturėsi.“ Matyt, visais laikais moterys būdavo užsisukusios tarp savo namų ruošos darbelių.

Namie viską atlieki pati ar padeda vyras, neką mažiau aktorinei veiklai atsidavęs Algirdas Dainavičius?

Su vyru buities darbus dalijamės. Labai džiaugiuosi, kad jis mėgsta skalbti, – kai kur nors išvažiuoja, turiu gerokai pasukti galvą, kaip tą skalbimo mašiną įjungti (juokiasi). Šiaip darau viską, ką reikia, o pabūti su vaikais ateina auklė. Ji jau tapo mūsų šeimos nare – visus tris vaikus padėjo auginti. Mūsų auklė turbinė, anksčiau dirbusi medicinos srityje, tad labai tvarkinga. Be to, aistringa sporto mėgėja, „Formulės-1“ fanė, perskaičiusi visas pasaulio knygas. Na, dėl knygų galbūt ir suklydau – ji skaito lietuviškai, o dar ne visos knygos išverstos. Žodžiu, ji tokia tvarkinga, kad vos tik įžengia pro duris, daiktai patys sušoka į savo vietas. Nes jeigu aš lieku namie, pas mus tvyro toks meninis chaosas. Man atrodo, kad nebūtina tvarkytis iki beprotybės: juk tvarka – labai sąlyginis dalykas. Be to, turime tokį veikėją, kurį tik spėk stebėti. Jis neseniai irgi atrado malonumą tvarkytis: ima kokį daiktą, neša į šiukšliadėžę ir meta. Toks nuostabus XXXS dydžio žmogus, kuriam dabar pusantrų metų.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Neringa Varnelytė ir Algirdas Dainavičius
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Neringa Varnelytė ir Algirdas Dainavičius

Ar smagu vėl tapti jauna mama?

Laukdamasi labai džiūgavau, maniau, kad po vaiko gimimo vėl išgyvensiu tą jausmą, kai gyvenimas, atrodo, dar prieš akis. Bet dabar suprantu, kad laikas – trapus dalykas. Vyriausios dukros Vaigos, kuriai jau penkiolika, dėka pamačiau, kaip greitai viskas keičiasi. Sulaukusiems pirmagimio tėvams dažnai atrodo, kad jo vaikystė bus begalinė, tęsis ir tęsis, jis ilgai eis į darželį ir dar ilgiau – į pradines klases. Bet štai mes jau suvokiame, kad dukra tuoj baigs mokyklą ir pradės savo gyvenimą. Taigi brangi yra kiekviena akimirka, praleista su vaikais. Dabar dažniau patraukiu savo reikalus į šalį ir leidžiu laiką žaisdama su sūnumi. Tos valandos kartu labai brangios. Darbai niekur nepabėgs, o vaikas mažas tik kol kas, nepastebėsiu, kai užaugs ir mama taps ne tokia svarbi.

Kaip manai, kokia esi mama?

Turbūt netobula. Mano supratimu, geriausios mamos tos, kurios visą laiką leidžia su vaikais. Maniau, kad gimus Žygimantui nustumsiu visus darbus į šoną ir būsiu tik su juo. Nepavyko. Jam sulaukus aštuonių mėnesių, su spektakliu išvykome į planuotą iš anksto kelionę po Australiją, vietos lietuvių Dainų šventės dienas, – patvirtinimas, kad mūsų laukia, atėjo panašiu metu, kaip ir žinia, jog laukiuosi. Ieškojau sau pateisinimo ir patikėjau, kad yra galimybė vaiką jausti, mylėti, nuolat apie jį galvojant palaikyti ryšį per atstumą. Tikiu, kad jis irgi mane jautė. Net pieno gaminimą išsaugojau. Buvau įsitikinusi, kad kūdikiui reikia mamos pieno iki metų, todėl grįžusi maitinau jį ir toliau.

O tąkart Australijos lietuviams priminėte dzūkų kalbos skambesį?

Su kolege Vitalija Mockevičiūte turime netikėtai užgimusį, bet labai sėkmingai gyvuojantį spektaklį „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ pagal lietuviškas pasakas, surinktas žymaus tautosakininko Petro Zalansko, – mudvi su Vitalija jame irgi kalbame dzūkų tarme. Tokio spektaklio kurti net neplanavome, jis gimė spontaniškai, tačiau galiausiai patikėjome savo sėkme ir dabar keliaujame po Lietuvą, buvome pas tautiečius Airijoje, Amerikoje, Australijoje.

Šis darbas man padėjo atrasti du naujus sau dalykus: beribę, turtingą, fantastišką lietuvių tautosaką ir džiaugsmą pačiai kurti, rašyti scenarijų. Tai darome kartu su Vitalija – pavykus apima puikus jausmas. Kartu su ja nuveikėme ir daugiau darbų: pastatėme vaikišką interaktyvų spektaklį „Ribokėlis“, vyresniems skirtą „Lazdynų Pelėdą“ apie dvi pirmąsias lietuvių rašytojas Sofiją ir Mariją Ivanauskytes, rašiusias vienu slapyvardžiu, šiuo metu repetuojame vaidinimą pagal Jono Basanavičiaus surinktas siaubo pasakas.

Tiek veiklos, o nusprendei trečią kartą tapti mama. Nebuvo baisu? Visgi tarp vyriausios dukros ir jauniausio sūnaus nemažas laiko skirtumas...

Vėlyva motinystė dabar nieko nestebina. Na, nebent būtų itin vėlyva. Mama manęs susilaukė 45-erių – buvau jai pirmas vaikas. Turėjau pačią geriausią, mylinčią, niekur neskubančią mamą. Suvokimas, kad esi atsakinga už savo vaiką, verčia pasitempti. Turi būti sveika ir stipri, galvoti, kas bus po dvidešimties metų, po trisdešimties. Aišku, tik ponas Dievas žino savo planus, bet mes juk jo mylimi vaikai – jeigu gražiai paprašysim...

Nors namie – trys mieli maži žmogeliai, spėji nudirbti galybę darbų. Ir daugumą – su šypsena veide. Esi sukūrusi nemažai vaidmenų komedijose, satyrinėje laidoje „Dviračio šou“ – tai artimiausias tau žanras?

Man visada atrodė, kad galiu vaidinti viską. Ir jeigu neturėčiau rimtų darbų, labai daug ko trūktų – nesijausčiau visavertė aktorė. Šiais laikais žiūrovai diferencijuojasi: vieniems teatre reikia pramogų, kiti pripažįsta tik rimtą teatrą. O aš savyje talpinu ir rimtumą, ir juoką. Neseniai perėjau garsaus vengrų režisieriaus Arpado Schillingo skelbtą aktorių atranką Jaunimo teatre, kur jis statys spektaklį. Labai džiaugiuosi ir tikiuosi gero, prasmingo kūrybinio proceso. Tuo pat metu vaidinu pramoginio žanro „Domino“ teatro naujame pastatyme „Kaip atsikratyti draugo?“ Tai profesionalus lenkų režisieriaus Tomaszo Dutkiewicziaus darbas, puiki prancūzų dramaturgų pjesė, intelektinė komedija, kurios nepamiršti kitą dieną. Repeticijų periodas buvo toks puikus, kad tikrai norėčiau su šiuo režisieriumi dirbti ateityje, jeigu tik jis vėl atvyktų į Lietuvą.

DOMINO teatro nuotr./Neringa Varnelytė
DOMINO teatro nuotr./Neringa Varnelytė

Kokia tavo pačios nuomonė apie tokius linksmus bei žaismingus scenos kūrinius?

Puikus žanras yra tragikomedija, kai ir išgyveni skaudžių dalykų, ir čia pat juokiesi. Nes ir gyvenimas yra iš to supintas. Jau ir taip mūsų veidai visiškai nelinksmi. Kaip sako japonai, europietės labai negražios, ypač vyresnio amžiaus, nes jų visų lūpų kampučiai nusileidę į apačią.

Užtat tavo veide pačios ryškiausios – juoko raukšlelės!

Jeigu pasitaiko įvirsti į kokią duobę, iškart kaip tas baronas Miunhauzenas traukiu save viršun už plaukų.

Aš jų visokių turiu, nes išgyvenu pačias įvairiausias emocijas. O jeigu pasitaiko įvirsti į kokią duobę, iškart kaip tas baronas Miunhauzenas traukiu save viršun už plaukų.

Ir pavyksta ištraukti?

Beveik visada. Yra toks geras posakis: „Jeigu pasitaikė parkristi, svarbu nesivolioti – atsikelti ir eiti toliau.“

O ar visada užtenka jėgų pakilti? Vis dar nemažai manančių, kad veganišką mitybą propaguojantiems žmonėms jų kartais pritrūksta...

Prieš penkerius metus žodis „veganai“ man dar buvo negirdėtas garsų derinys, nors ir domėjausi sveika mityba, linkau į žaliavalgystę. Tačiau teko išsamiau pasiaiškinti, kas tas veganizmas, kai po pusmečio paskui mane nustojusi valgyti mėsą vyresnioji dukra pareiškė: „Mama, aš veganė.“ Jos pagrindinė paskata buvo etinės priežastys. Vaiga nuo mažens gailėdavo gyvų būtybių, negalėdavome net kandies namie priploti (beje, kandį, kaip ir vorą, galima sugauti stikline ir popieriaus lapu arba tuščia degtukų dėžute ir saugiai paleisti į laisvę).

Nepalikau savo dukros vienos, kaip kartais būna: paauglys susigalvoja dietą, o tėvai numoja ranka – kaip sau nori, valgyk veganiškai, bet mes tau specialiai negaminsim. Tiesa, iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau: „Ką dabar daryti?“ Viena bičiulė padrąsino: „Tai juk nuostabu ir labai gerai, kad tokia jauna ir tokia sąmoninga!“ Priėmiau jos požiūrį ir pradėjau atitinkamai gaminti. Iš pradžių veganiški receptai skambėjo kaip aukštoji matematika. Atrodė, tokie sudėtingi! Bet gana greitai tą sudėtingumą perpratau. Ir dabar jau galiu „iš galvos“ sumakliavoti veganišką morkų, brokolių ar lęšių kotletuką. O ir indus po gamybos ar valgymo proceso plauti maloniau: nėra stingstančių gyvūninės kilmės riebalų.

Ar ir vyras pasekė jūsų pėdomis?

Ne, jis visavalgis, bet vis bandome jį „atversti“. Nepasiduoda. Nors iš tiesų sutinku su požiūriu, kad žmogaus mitybos įpročiai nedaro jo geresnio už kitus. Kaip juokaudami veganams sako mėsos mėgėjai: „Jeigu išgirstumėte, kaip žolė verkia pjaunama, ką tada darytumėte?“ (Juokiasi.) Esu mačiusi vieną televizijos laidą, kurioje apie tai buvo aršiai diskutuojama. Per tą pokalbį veganų, vegetarų pusė atrodė daug ramesnė, taikesnė, jie kalbėjo argumentuotai ir garbingai laikėsi savo pozicijos, o mėsavalgiai, sakyčiau, juos gan piktai puolė. Pati tokiuose „debatuose“ nedalyvauju. Trokštu taikos Žemėje. Ir jeigu svečiuose mane vaišintų pyragu, kuriame būtų pieno ir kiaušinių, suvalgyčiau gabalėlį. Juk ne tai yra esmė. Svarbiau, kad tas žmogus, pirkdamas ar kepdamas pyragą, apie mane galvojo ir norėjo padaryti man malonumą.

Galiu pasakyti, kad veganiška mityba yra visavertė, naudinga organizmui. Ne veltui ją pasirinko daugybė garsių pasaulio sportininkų. Taip maitindamasi daug geriau jaučiuosi, manau, kad ir sveikata mano geresnė, ir energijos daugiau turiu. Bet aš už toleranciją. Žmogus turi būti laisvas rinktis.

Ir niekada šiame sveikos mitybos kelyje nepaslysti?

Turiu vieną bėdelę – cukrų... Jo taip sunku atsisakyti! Norėčiau – žinau, kad atsisakius cukraus gyvenimas netaptų kartesnis, nes yra daugybė natūralių pakaitalų: saldūs vaisiai, datulės, figos, razinos. Bet vis atidėlioju rytdienai. Keliu gabalėlį šokolado prie lūpų ir sakau: „Nuo rytdienos – NE.“ Tada kramtau ir girdžiu, kaip kažkas viršuje garsiai juokiasi.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt