Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Menas būti (ne)maloniai – kaip tai padaryti ir kodėl to kartais reikia

Arogantiška moteris
Vida Press nuotr. / Moteris
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Noras patikti aplanko anksti – greičiausiai dar tada, kai jaudinamės, kad tėvai jaunėlį brolį myli labiau už mus, o kiemo draugė smėlio pyragaičius pradės kepti su kita mergaite. Suaugusios norime atrasti savo vietą pasaulyje, todėl, atrodytų, parankiau būti žmogumi, kuris visada sako „taip“. Ar tikrai?

Vieną vakarą po ilgos kaip gyvenimas darbo dienos su kolege trypčiojome laukdamos autobuso. Buvau nuvargusi, sušalusi ir atrodė, kad viską atiduočiau už spurgą – didžiulę, riebią, su plikyto kremo įdaru, apšlakstytą dantis geliančiu glajumi. Sakykim, kaip prizą už iššvaistytas nervų ląsteles. Greta stotelės buvo įsikūrusi cukrainė. Pasidalijusi mintimis su kolege, paklausiau, ar ji ko nors norėtų, ir, išgirdusi griežtą „ne“, žengiau į vidų. Man dar nespėjus užsisakyti, iš paskos atsekusi kolegė dūrė pirštu į amerikietišką sausainį su šokolado gabalėliais ir, tarusi: „Nepirk spurgos, kam tau tos kalorijos nakčiai. Verčiau paimk šitą – pasidalysim perpus.“, klausiamai pakėlė antakį.

Po kelių minučių tebetirtėdama stotelėje trupinau įsiūlytąjį (ir greičiausiai vakarykštį) sausainį ir tebesvajojau apie spurgą. O kolegė, kai jai pasiūliau pasivaišinti, kažką suniurnėjo apie apetito stoką ir nusuko akis į šalį. Pajutau kylant susierzinimo bangą. Šalta nebebuvo – kankino karštos mintys apie tai, kaip ką tik išleidau sunkiai uždirbtus beveik du eurus už sausainį, kurio visai nenorėjau, ir kodėl, na, kodėl ir vėl užlipau ant to paties „būk mandagi ir pamalonink kitą“ grėblio.

Tą vakarą ilgai galvojau, kodėl nevalingai noriu įsiteikti ir aukoti savo interesus. Džiaugsmingai linksiu galva broliui, pasiūliusiam vakarienės susitikti amerikietiško maisto restorane, nors žinau, kad vartydama meniu užtruksiu pusvalandį, galiausiai išsirinksiu tą patį, ką ir jis, ir pusę patiekalo vėl paliksiu nepaliestą, nes staiga prisiminsiu, „kad valgiau labai sočius pietus“. Aš esu tas žmogus, kuris (visada) važiuos pasiimti draugės į kitą miesto galą pakeliui į teatrą, nors šis arčiau mano namų nei jos. Aš metai iš metų aukojau savo laiką ir nervus braudamasi į minios priekį maratono varžybose, kad pamatyčiau penkias savo vaikino šlovės sekundes prieš pat finišą (ne, jis niekada neatbėgdavo pirmas; ir, taip, mes jau išsiskyrėme).

Anglai tokį žmogų vadina people pleaser – lietuviškai tai skambėtų kaip įsiteikėjas, arba tiesiog žmogus, pernelyg malonus kitiems – bet ne sau.

Anglai tokį žmogų vadina people pleaser – lietuviškai tai skambėtų kaip įsiteikėjas, arba tiesiog žmogus, pernelyg malonus kitiems – bet ne sau. Žinau, kad nesu viena – tokių nevalingų įsiteikėjų yra visa minia. Ir mūsų visuomenė, neretai prisidengdama mandagumo normomis, prie tos armijos gausinimo mielai prisideda – versdama eikvoti energiją bei laiką ir leisti pinigus dalykams, kurių nenorime ar mums nereikia.

Kodėl taip elgiamės? Psichologai teigia, kad dėl kaltės, įsipareigojimo ir nerimo. Trijų nevalingų prievolių – dramblių, ant kurių laikosi malonaus, jautraus ir sakyti „ne“ nemokančio žmogaus pasaulis. Tai priežastys, kodėl leidžiamės į nuotykius, nors jų visai netrokštame, švaistome laiką ir pinigus, kurių neturime, žmonėms, kurių – būna ir taip – tiesiog nemėgstame.

Mūsų elgesys dažnai nulemiamas ir savivertės trūkumo. Baimė suklysti gali kilti iš ankstyvos patirties, kai itin kritiški tėvai ar mokytojai bausdavo net dėl menkiausių klaidų. Ir nors greta nebėra tėvų ar kito žmogaus, turėjusio įtakos mūsų gyvenimui, nerimas yra emocija, linkusi įsikeroti ilgam. Stengdamosi su ja susidoroti, verčiamės per galvas mėgindamos laiku užbaigti darbus, pasirodyti taip, kaip pridera, kad tik visi būtų laimingi. Manome, kad viskam sakydamos „taip“ jausimės mėgstamos ir geresnės. Žmonės, prisiimdami pasiaukojančiojo vaidmenį, neretai painioja troškimą įtikti su mandagumu. Kalbėdami apie nenorą atmesti prašymą dėl paslaugos, tokie žmonės sako nenorėję būti savanaudžiai, siekę pasirodyti geri ar mandagūs. Ilgainiui jie ima leisti kitiems naudotis jų minkštumu ir nelankstumu. Matematika paprasta. Tik kokie galėtų būti sprendiniai?

Aukotis ar ne?

Tam, kad atsikratytume kaltės, įsipareigojimo jausmo, nerimo ir pasirodytume malonios, aukojame dalykus, kurie galėtų džiuginti. Einame žiūrėti maratono gyvai ir kenčiame alkūnių mūšį minioje, nors didesnį malonumą patirtume namie priešais televizorių ar įsijungusios tiesioginę interneto transliaciją. Tingią sekmadienio jogą iškeičiame į džiaugsmą užmušantį stepą, nes kai kas taip norėjo, o pusryčių su drauge traukiame į veganiško maisto kavinę, nors nuo pat ryto mintyse sukasi Benedikto kiaušinis su tais pačiais veganiškais (po galais) salotų lapais!

Mintyse ne viena prisipažįstame, kad geresnis, ramesnis ir šviesesnis gyvenimas yra būtent tai, ko mums reikia. Kas gi ginčytųsi? Geroji naujiena – dienos šviesėja, tad naujai pradžiai pozityvesnio laiko ir nesurastume.

Vida Press nuotr./Pavasaris
Vida Press nuotr./Pavasaris

Nuo ko pradėti? Psichologai sako ir daugybė atliktų tyrimų rodo, kad receptas visai paprastas: tiesiog nustoti sukti galvą. Skamba priimtinai, tiesa? Bet ką daryti su žmogumi, kuris tikisi, kad pasirodysite jo virvės traukimo varžybose, – juk jis šitaip treniravosi?! Neatėjusi jį nuliūdinsite, o aplinkiniai pagalvos, kad esate nesupratinga ir nejautri. Atsakymas ir šįsyk elementarus: nustoti rūpintis, ką pagalvos kiti. Kontroliuoti jų minčių nei galite, nei privalote. Vienintelis kontroliuotinas dalykas yra jų jausmai, o ne nuomonės.

Kitaip tariant, užuot įžeidžiamai sakiusios: „Nė neplanuoju trenktis į miestą vien tam, kad žiūrėčiau tavo nuobodžias varžybas.“, pamėginkite šitaip: „Šaunu, kad dalyvausi varžybose, bet, supranti, negaliu pakęsti minios žmonių, tad mieliau už tave sirgsiu namie.“ Tokie žodžiai – aukso vertės, ypač jei nenorite būti apšauktos savanaudėmis, raganomis ir tiesiog siaubingais žmonėmis.

Laimėti viską

Ką, šitaip elgdamosi, galite laimėti? Aukso puodą: nustoti eikvoti energiją bei laiką ir leisti pinigus dalykams, kurie erzina, ir mėgautis tuo, kas teikia malonumą. Juk veiklos, kurios nėra prie širdies, verčia atsisakyti laimės, prisiminimų ir neleidžia siekti tikslų, kurie iš tiesų rūpi.

Visas mus riboja laikas, energija ir pinigai. Įsivaizduokite, kad šie trys – tai jūsų biudžetas, ir pirmas žingsnis yra nutarti, kam jį naudoti, o kam – ne. Pradėkite nuo paprastų dalykų: tarkim, nemėgstate aštraus maisto ir lyginti – dėl to nieko neįžeisite, tai tiesiog smagi pradžia ir pramintas kelias į kitas pergales. Pasimankštinusios keliaukite prie darbo reikalų. Galbūt jums nusispjauti į projektą, kurio nesiveržia imtis nė vienas kolega (juk nebenorite būti visų gelbėtoja, tiesa?), ar susikaupti neleidžiantį, nuolat skambantį telefoną (išmanieji turi nuostabią funkciją nutildyti skambutį – visada galite atskambinti. Arba ne). Tada – laikas draugams, pažįstamiems ir kitiems perėjūnams. Ir, galiausiai, šeimai. Ją pasilikite desertui – tai dažniausiai didžiausias (ir daugiausia žaizdų galintis palikti) kovos laukas. Bet, kaip žinote, negalite pakeisti to, ką kiti žmonės galvoja, – tik tai, ką jie jaučia.

Pradėjusios nuo mažų žingsnelių ir būdamos atviros sau, suvoksite, kad viską lemia pasirinkimai. Man iš tiesų patinka važiuoti į kitą miesto galą pas draugę, nes ją myliu ir dievinu vairuoti, tad greičiausiai laiko biudžetą išleidžiu naudingai. Bet negaliu pakęsti rytietiško maisto, ypač žinodama, kad abu su broliu mėgstame itališką virtuvę. Tad neprivalau eikvoti energijos rūpindamasi, ką jis pagalvos apie dalykus, kuriems noriu leisti savo pinigus. Pradėjusios pro pirštus (ar bent jau lanksčiau ir pasitikėdamos savimi) žiūrėti į įvairias kasdienes situacijas, pajusite, kad gyvenimas darosi lengvesnis... ir bent šiek tiek šviesesnis.

Vieną šeštadienį po šaunios vakarienės su draugais nutariau, kad jau laikas traukti namo. Laukdama taksi nevalingai ėmiau svarstyti, ką jie pagalvos, kad vos įsibėgėjus vakarui palikau jų kompaniją. Bet pakeliui namo suvokiau, kad savo nuomonę privalau vertinti ne mažiau, nei vertinu jų. Žmonės, kurie mane myli, visada linkės man tik geriausio. Mano poreikiai yra tokie pat svarbūs, kaip ir jų, tik tą svarbumą turime apsibrėžti asmeniškai, o sakydamos „taip“ kitiems – įsitikinti, kad nesakome „ne“ sau.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt