Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kodėl norime meilės, bet gauname tik seksą?

Pora
Vida Press nuotr. / Pora
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Pažįstu nemažai gražių ir protingų moterų, kurioms, rodos, nieko netrūksta, tačiau atšventusios savo trisdešimtąjį gimtadienį jos tebėra vienišos. Daugelis neslepia, kad norėtų šeimos ir vaikų, tik viena problema – šalia nėra vyro, su kuriuo būtų galima kurti gyvenimą.

Aišku, jos nėra nekaltos mergelės, nežinančios, kas yra romantiški santykiai, ar drovuolės, miegamajame suvaržytos puritoniškų taisyklių bei įsitikinimų.

Daugelis jų nuolat užmezga santykius, kurie prasideda kaip graži laimingos meilės istorijos preliudija, bet netikėtai pasibaigia būtent tada, kai bendravimas, romantiškas susižavėjimas, rodos, turėtų peraugti į tikrą meilę. Deja, pasimatymai, aistringos naktys taip ir nesulaukia logiško tęsinio – pažinties su jo tėvais ir paprasto klausimo: „Ar tekėsi už manęs?“

Kodėl žmonės prasilenkia, o jei ir atsiduria vieni šalia kitų, nepastebi, jog tai ir yra „tas“ arba „ta“?

Ar tai reiškia, kad „normalių“ vyrų nėra, o visi tinkami – vedę? Apsižvalgius aplinkui taip neatrodo, o kalbantis su vyrais galima išgirsti tokių pat skundų: moterų, su kuriomis norėtų sieti gyvenimą, jie irgi sako nesutinkantys. Taigi kodėl žmonės prasilenkia, o jei ir atsiduria vieni šalia kitų, nepastebi, jog tai ir yra „tas“ arba „ta“?

Besikalbėdama su draugėmis ir draugais, dar nesuradusiais savo vienintelių, pastebėjau keletą dalykų, kurie galėtų paaiškinti, kodėl neretai santykiai taip ir lieka tik „seksu be įsipareigojimų“ ar „pagyvenkime kartu“ stadijoje.

Skubėjimas. Mano gerai draugei Jolantai 35 metai. Ji tikra naktinio sostinės gyvenimo asė. Jei noriu sužinoti, kur vyksta karščiausi savaitgalio vakarėliai, užuot ieškojusi informacijos internete, skambinu jai. Ji entuziastinga protų mūšių dalyvė. Naujų restoranų atidarymas ir kiti miesto renginiai – jos aistra. Ten ji ir sutinka visus tuos simpatiškus vyrus, su kuriais, deja, santykiai nesitęsia ilgiau nei kelis mėnesius. Kodėl? Man rodos, priežastis akivaizdi: ji taip desperatiškai nori ištekėti ir susilaukti vaikų, kad į savo lovą įsileidžia „gyvenimo meilę“ greičiau, nei derėtų, nes seksas, jos įsitikinimu, yra ženklas, kad santykiai – rimti.

Ir kai ji man skambina džiūgaudama, kad jis jai padovanojo kokią nors įspūdingą dovaną be jokios priežasties, o tai reiškia, kad tikriausiai greitai įvyks ir piršlybos, paprastai spėju, kad tai tik subtili padėka už gerai praleistą laiką be jokių įsipareigojimų ir užuomina apie artėjantį atsisveikinimą... Galiu lažintis, kad netrukus mudvi susitiksime kokioje nors kavinėje aptarti jos eilinės nelaimingos meilės. Prisipažinsiu – man tai jau ima pabosti, nes pavargau aiškinti, kad vyrams paprastai kelia nerimą įvykių skubinimas ir jie verčiau pabėga, nei rizikuoja susisaistyti amžinos meilės priesaika, nebūdami tikri, kad tai jo gyvenimo moteris. Nė vienas netrokšta būti pričiuptas pasinaudojus teigiamu nėštumo testo rezultatu. Būtent todėl atsakingi ir dėmesio verti vyrai dingsta be jokių pasiaiškinimų – kol dar nevėlu. Bet mano draugė įsitikinusi priešingai – kad geras seksas ir yra svarbiausias dalykas, siejantis žmones.

Amžinas atidėliojimas. Tai kitas kraštutinumas, kai žmonės bendrauja metus ar daugiau, bet vis dar nėra pasirengę rimtai įsipareigoti vienas kitam. Nutraukti bendravimo irgi nesiryžta. Mano vaikystės draugė Agnė su vyru gyvena kartu jau trejus metus. Vaikinu jo vadinti liežuvis nesiverčia, nes abu jau yra įpusėję ketvirtą dešimtį. Žinoma, vestuvių jie dar neatšoko ir tikėtina, kad tokios šventės jų gyvenime nebus. „Tai toks nereikšmingas dalykas; meilei antspaudo pase nereikia, kaip ir oficialaus leidimo suaugusiesiems mylėtis“, – taip ji reagavo, kai jauniausia iš mūsų draugijos sukvietė bičiules linksmai pasėdėti bare ir įteikė kvietimus į savo vestuves. Kai žmonės niekieno neklausinėjami puola aiškinti, kaip jiems puikiai sekasi, galima įtarti, jog iš tiesų jie mėgina įtikinti ne kitus, o pirmiausia save, kad viskas gerai, nors taip iš tiesų nėra.

Juokais priminiau, kad tokie antspaudai jau seniai pamiršti ir niekas į asmens dokumentus jų nebededa. Tačiau patirtis sako, kad gyvenimą „be antspaudo pase“ paprastai kita linkme pasuka arba gimę vaikai – tuomet formalumai pasirodo esantys svarbūs; arba neištikimybė, griausmingos skyrybos ir... vieno iš jau buvusių gyvenimo draugų vestuvės su ką tik sutikta, bet šį kartą tikra meile. Apmaudu?

Į egzistencinį klausimą: „Ar tai ir yra mano ateitis – matyti šią senstančią moterį (ar vyrą) kasdien?“, ieškoma atsakymo ne pabodusiuose tarpusavio santykiuose, bet aplinkui.

Taip nebūtų, jei sau pripažintume, jog dažniausia priežastis, kodėl nesiryžtama tam formalumui, yra vieno ar abiejų partnerių galvose rusenanti viltis sutikti geresnį. Kartais ji išblėsta ir pasirodo buvusi nereikšminga, nes gyvenimą nušviečia kūdikio šypsena. Vis dėlto neretai į egzistencinį klausimą: „Ar tai ir yra mano ateitis – matyti šią senstančią moterį (ar vyrą) kasdien?“, ieškoma atsakymo ne pabodusiuose tarpusavio santykiuose, bet aplinkui. O kas ieško, tas ir randa.

Nesusikalbėjimas. Labai dažnai žmonės, turintys skirtingų lūkesčių, nesupranta vieni kitų tik todėl, kad savo elgesiu siunčia dviprasmiškus signalus arba neteisingai interpretuoja kito veiksmus ar žodžius. Perprasti mažai pažįstamą, ką tik sutiktą žmogų nėra lengva. Bene svarbiausia – stengtis įžvelgti ne tai, ką norima matyti, bet tai, ką vienoks ar kitoks elgesys iš tiesų reiškia. Kartais tai gana sunki užduotis, ypač kai vyras mandagus ir tiesiai neįvardija, kad iš šio ryšio tikisi vien neįpareigojančio sekso.

Mano vaikystės bičiulis Linas buvo įsipainiojęs į keistus santykius, kurie vietoj civilizuoto atsisveikinimo baigėsi dideliu skandalu. Jo keleriais metais vyresnė kolegė išgyveno šeimos krizę ir svarstė apie skyrybas. Linas tada neturėjo draugės ir ėmėsi „guosti“ bendradarbę. Nuobodžią jo kasdienybę praskaidrindavo pietų pertraukos, per kurias jie eidavo į netoliese esantį jo butą ir grįždavo linksmi bei įkaitę. Kartais abu pasilikdavo „viršvalandžių“. Tačiau savaitgalius jis leisdavo su draugais mergindamas potencialias nuotakas. Visi žinojome apie šį tarnybinį „romaniūkštį“ (beje, taip pats Linas vadino santykius), kaip ir nuostatą, kad jis tos moters nevestų, net jei ji paliktų vyrą. Kai paklausiau, ar jis tikras, kad ir jo meilužė ryšį vertina kaip nerūpestingą kasdienybės paįvairinimą, bičiulis nė nemirktelėjęs patikino: „Žinoma, aš gi jai nieko nežadėjau.“ Bet kai po pusmečio ta, kuriai jis nieko nežadėjo, išdygo prie jo buto durų kartu su vaiku, sakydama, kad pagaliau ji laisva ir jų meilei nebėra jokių trukdžių, jį ištiko rimtas panikos priepuolis. „Juk tarp mūsų nieko nebuvo, tik geras seksas“, – jis atrodė nuoširdžiai nustebęs ir labai išsigandęs.

Jei vyras po kelių pasimatymų kviečiasi moterį „arbatos“ į savo namus arba į vietas, kur laisvai liejasi alkoholis, ir dosniai ją vaišina, o į ausį kužda nepadorias užuominas, kažin ar jo galvoje skamba vestuvinio maršo melodija. Greičiausiai jis mėgaujasi gyvenimu čia ir dabar.

Net jei jūsų santykiai tęsiasi jau ilgokai ir jis užsimena, kad gal būtų patogiau įsikurti kartu, užuot vaikščiojus į pasimatymums per šlapdribas ir šaltį, tačiau iki šiol nesupažindino jūsų su tėvais ir artimiausiais draugais, tikėtina, kad jums siūlo tik patogų bendro gyvenimo modelį. Pasikeitus aplinkybėms tokie santykiai irgi gali pasikeisti.

Neretai moterys, norėdamos pasirodyti stiprios ir nepriklausomos, vyrus įstumia į aplinkybes, kuriomis šie tiesiog nedrįsta tikėtis ko nors daugiau nei neįpareigojančio sekso. Pavyzdžiui, pačios imasi iniciatyvos, pabrėžia savo galimybes bei statusą siūlydamos dalytis baruose sąskaitas per pusę, laido žeminančias užuominas, skleidžia paskalas apie ištekėjusias ar įsipareigojusias drauges. Paprastai taip norima pabrėžti savo nepriklausomybę, finansinę laisvę ir lygiavertiškumą, tačiau vyrai supranta tai kaip norą išlaikyti tam tikrą atstumą. „Seksas be įsipareigojimų“, – tokios išvados prieina dažnas.

Nenuoširdumas. Kartais žmonės prisiskaito įvairios literatūros, prisiklauso pasakojimų, kaip kurti santykius, ir vadovaujasi tais patarimais. Kas iš mūsų negirdėjo, kad bučiuotis per pirmą pasimatymą nedera, kad visi vyrai kiaulės, kad jiems rūpi vien seksas, o ne jausmai, kad meilė trunka trejus metus ir pan. Vos tik jais patikime ir imame vadovautis, liaujamės būti savo gyvenimo šeimininkės. Pasitikėjimas savimi ir įsiklausymas į savo nuojautas gali būti tvirtas laimės pamatas. Taip pasakytų tie, kurių meilės istorijos atrodė beviltiškos ar prasidėjo kaip spontaniškas vienos nakties nuotykis. Nors svetimos klaidos irgi neįkainojamas patirčių lobynas – su sąlyga, kad jos taikomos sau labai išmintingai.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt