Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jaudinanti Jono Basanavičiaus ir Gabrielos Eleonoros Mohl meilės istorija: „Pati mirtis būtų saldi šalia jo“

Jonas Basanavičius su žmona Gabriela Eleonora Mohl (Vidne, apie 1885 m.)
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotr apie 1885 m (Large) / Jonas Basanavičius su žmona Gabriela Eleonora Mohl (Vidne, apie 1885 m.)
Šaltinis: Žurnalas „Žmonės. Legendos“ 2018 m. Nr. 2 (29)
0
A A

Kitoje gatvės pusėje stovinčio namo lange Prahoje mergina žaidė su kanarėle – paukštis šokinėjo nuo jos galvos ant peties, nusileisdavo ant rankos. Šis vaizdas taip užbūrė kaimynystėje gyvenusį daktarą Joną BASANAVIČIŲ (1851–1927), kad susižinojo, kas ji, pasekė išėjusią pasivaikščioti ir užkalbino. „Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš ją labai pamilau“, – prisiminė savo autobiografijoje.

„Šiandien ir vakar mačiau jį tik pro langą: jis žaidė su kanarėle, o aš tam mažam kvailam paukšteliui pavyduliavau. Gal jis mielesnis jam nei aš?“ – įsimylėjusi savo dienoraštyje dūsavo toji daili mergina – Prahos vokietė Gabriela Eleonora Mohl (1861–1889), kuri nepraėjus nė pusmečiui tapo ponia Basanavičiene.

Nuo žvilgsnių pro langą prasidėjusi meilės istorija buvo žaibiška – vos po poros mėnesių pasivaikščiojimų ir Prahos parke nuvogtų bučinių jie išsiskyrė, kad dar po kelių mėnesių susitikę Vienoje savo jausmus įtvirtintų santuoka ir drauge išvažiuotų į Bulgarijos provinciją. Likimas jų nelepino: Eleonoros organizmą lėtai ėdė džiova, kurios negailestingą eigą tik spartino Jono ligos ir sunkių sveikatos sutrikimų palikęs pasikėsinimas į gyvybę. Penkerių metų santuokos sukakties jiems nebuvo lemta paminėti – jauną moterį pakirto liga.

Po Ellės (taip Jonas Basanavičius vadino savo žmoną) mirties Hanušas (o taip meiliai kreipėsi ji) daugiau nevedė, visas savo jėgas skyrė visuomeninei veiklai Lietuvos labui. Net ir po daugelio metų bet kokį asmeninį klausimą nuleisdavęs negirdomis, o jei ir prabildavęs, tai tik su ašaromis akyse. Prieš mirtį perdavė vieno pažįstamo žmonai saugoti aukso siūlais išsiuvinėtą medžiagą šliurėms, matyt, vestuvinę dovaną, kurią visą gyvenimą laikė kaip relikviją.

Šiandien ir vakar mačiau jį tik pro langą: jis žaidė su kanarėle, o aš tam mažam kvailam paukšteliui pavyduliavau. Gal jis mielesnis jam nei aš?
Gabriela Eleonora Mohl​​​​​

„Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo ikona, o ji, kaip visos ikonos, tėra sustingęs paveikslas, monetoje iškaltas žmogaus profilis. Nuvalęs patiną, visuomet randi daug įdomių, primirštų ar nepastebėtų dalykų. Jo ir žmonos meilės istorija – vienintelė sritis, kur jis toks asmeniškas, žmogiškai artimas. Eleonoros dienoraštis ‒ vienintelis šaltinis, taip išraiškingai priartinantis mums Basanavičių, į pablyškusius tautos patriarcho skruostus grąžinantis gyvo žmogaus raudonį,“ – žurnalui „Legendos“ sakė literatūros tyrinėtojas Vaidas Šeferis, išvertęs šį dienoraštį iš vokiečių į lietuvių kalbą ir drauge su išlikusiais laiškais sudėjęs į knygą „Mano tėvynė – prie jo širdies“.

Interesingiausia Prahos mergina

Autobiografijoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“ Jonas Basanavičius rašė, kad širdis pirmąsyk ėmė stipriau plakti aštuonerių devynerių, kai pamilo tamsiaplaukę mėlynakę „su labai gražiomis didelėmis akimis, kokių gražesnių vėliau niekur man neteko matyti“. Šešiolikos ši mergina, Uršulė, ištekėjo už pusbajorio, šiam po kelerių metų nusigyvenus, persikėlė į Ameriką. Jaunesnioji jos sesuo susiejo savo gyvenimą su Jono Basanavičiaus broliu Vincu, galbūt ir jaunystės jausmų aidas skatino daktarą globoti ir ant kojų pastatyti penkis jų vaikus. Kai brolis mirė, jie buvo dar visai maži.

Gretos Skaraitienės nuotr./Jono Basanavičiaus žmonos Gabrielos Eleonoros Mohl portretas visuomet buvo jam prieš akis
Gretos Skaraitienės nuotr./Jono Basanavičiaus žmonos Gabrielos Eleonoros Mohl portretas visuomet buvo jam prieš akis

Spėjama, kad gyvendamas Bulgarijoje jaunas gydytojas puoselėjo šiltus jausmus mokytoja ketinančiai tapti Maricai Ateškaikli, susirašinėjo su ja, apsikeitė nuotraukomis, kas pagal to meto nerašytas bendravimo taisykles galėjo reikšti viena: nuo oficialaus bendravimo pereinama prie asmeninio. Nežinia kodėl, bet laiškai liovėsi. Tiesa, pirmiausia iš Maricos pusės. Gydytojas neapsikentęs netgi išsiuntė tris ar keturias telegramas, bet ir jos nepralaužė tylos.

Kai Jonas Basanavičius atvyko į Prahą, buvo trisdešimt vienų. Šiame mieste jis stabtelėjo metams – į Lietuvą grįžti negalėjo, gimtinėje būtų buvęs persekiojamas už aktyvią veiklą lietuvybės baruose. Prahoje jis klausėsi medicinos paskaitų universitete ir dirbo bibliotekose. Be abejo, ir nuveikė tai, apie ką sužinome dar mokyklos suole, – parengė pirmąjį lietuvišką laikraštį „Auszra“, šiame mieste buvo parašyta ir iki šiol cituojama prakalba, lietuvių tautinio atgimimo manifestas.

Ir nežinia, kur būtų pasukęs jo kelias toliau, jei ne... meilė. „Įsimylėjo jis netikėtai, – pažymi Vaidas Šeferis. – Sunku pasakyti, ar anksčiau nesvarstė vedybų planų, jokių žinių šiuo klausimu nesama nei autobiografijoje, nei kituose dokumentuose. XIX amžiuje trisdešimtmetį perkopę vyrai imdavo dairytis nuotakų, tai buvo jų aukso amžius.“

Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Prahos merginų.
Jonas Basanavičius

Keletą pirmųjų mėnesių Prahoje praleidęs bute Karolio aikštėje, persikėlė į Kralovskė Vinohradų priemiestį. Tuo metu tai buvo madingiausia Prahos vieta, elegantiška, su gražiomis gatvėmis ir parku. Į naujus namus kėlėsi prahiečiai, norintys pabėgti iš troškaus centro.

1883-ųjų rudenį Gabrielai Eleonorai Mohl buvo dvidešimt vieni. Gyveno ji su keturiomis vyresniosiomis seserimis (dar viena jau buvo ištekėjusi ir išsikėlusi iš tėvų buto). Tėvo neteko, kai tebuvo devynių mėnesių, – neaišku, šeimos galva, prekybininkas, tuomet mirė ar išvyko į Ameriką, iš ten artimieji negavo žinių. Mama buvo ką tik mirusi – 1883-iųjų balandį ją pakirto džiova, prie jos paskutinėmis gyvenimo dienomis ir budėjo jaunėlė.

Eleonora skaudžiai išgyveno mamos netektį, dažną dieną išsiruošdavo aplankyti jos kapo, tad pasekęs Jonas Basanavičius netrukus ir žinojo, kad nepažįstamoji, vilkinti gedulo drabužius ir prisidengusi veidą juodu šydu, pro jo namus praeina keliaudama link kapinių, kartą ne tik nužingsniavo iš paskos, bet ir išdrįso užkalbinti. „Buvo tai labai daili mergina: vidutinio ūgio, gražios vopios figūros su puikiumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesinga. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Prahos merginų“, – aprašė autobiografijoje.

„Eleonora buvo tipiška išsilavinusi miestietė, labai jautri, guvi ir apsiskaičiusi, – sako Vaidas Šeferis. – Nors ir kilusi iš vokiečių šeimos, mokėjo čekiškai, kas tuometinei visuomenėje nebuvo savaime suprantama. Kiek to meto damai buvo įmanoma išsilavinimo gauti, tiek ir buvo gavusi, turėjo diplomą, leidžiantį dėstyti prancūzų kalbą, o tada, kai susipažino su Basanavičiumi, lankė privačias anglų kalbos pamokas. Veikiausiai buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, tai rodo ir butas gerame rajone. Tačiau tuo metu be tėvų likusios seserys sunkiai vertėsi, vienos iš jų parduotuvė kaip tik bankrutavo, už turtingo fabrikanto ištekėjusi sesuo vis remdavo kitas, laiškuose daug nusiskundimų, kad stinga pinigų...“

Aplink Eleonorą sukosi gerbėjų. Savo dienoraštyje ji aprašo, kaip po motinos mirties pasipiršo padorus pasiturintis prekybininkas, tačiau atsakymas buvo „ne“, nes manė neturinti teisės padaryti jo nelaimingo: „Neturėjau jam pasiūlyti visiškai nieko – nemylėjau jo prieš vestuves, o po vestuvių su savo charakteriu būčiau ėmusi jo nekęsti.“ Nors ir suprato, kad atėjo laikas pradėti savarankišką gyvenimą – o to meto jos padėties moteriai tai reiškė ištekėti arba dirbti privačia mokytoja. Pastaroji perspektyva Eleonoros visiškai neviliojo, tame pačiame dienoraštyje ji prisipažįsta, kad tokia mintis net nepakeliama, nes būdama tokia jautri ir išdidi nesugebėtų paklusti kitai moteriai, kuri pranašesnė tik savo pinigais: „Užuot leidus savo sielai džiaugtis aistringai mylima laisve, visą savo laiką, visas savo mintis skirti neišauklėtiems vaikams, /.../ man, visada tingine laikytai lepūnėlei, tai būtų karti duona.“

Eleonora taip pat jau buvo pastebėjusi stotingą vyrą, gyvenantį kitoje gatvės pusėje stovinčiame name. Tad nenustebo užkalbinta ir... „Susipažinusi su juo, netruko suprasti, jog tai – subrendęs, rimtas, gerai išsilavinęs, bet kartu – romantiškai paslaptingas ir patrauklus vyras, jai siūlantis ne gerą vedybų partiją, o taip trokštamą meilę“, – įsitikinęs Vaidas Šeferis.

Saldainiai ir bučiniai

Meilės romanas rutuliojosi greitai – įsimylėjėliai abejoti laiko neturėjo: pirmąjį pasimatymą Eleonora paskyrė 1883-iųjų gruodžio 7-ąją – savo gimimo dieną. Nepraėjus nė mėnesiui, ji atvertė knygelę, nutarusi viduje netveriančius jausmus patikėti dienoraščiui ir taip palikti meilės istorijos liudijimą: „Man rūpi vienintelis, gyvas, žėruojantis jausmas – mano meilė; man tėra vienintelė ideali būtybė – tai jis. Ši meilė neįsiplieskė manyje lyg nuo žaibo kirčio, ne! Lėtai, bet neišraunamai leido ji savo šaknis, kol apėmė visą mano esybę. /.../ , o gyvenimas ir mirtis be jo – didžiausia kankynė!“

Mes valgėme saldainius, dėl to labai saldžiai bučiavomės, gynėmės nuo vėjo, o aš kaip visada jo draugijoje buvau rami ir laiminga.
Gabriela Eleonora Mohl

Jie susižiūrėdavo pro langą – „popiet stovėjau prie lango; jis taip pat priėjo prie lango, bet tik valandėlei, pasiuntė man bučinį, aš jam irgi“ – ar leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus po netoliese esantį parką – „koks puikus buvo kelias ir kaip dažnai jis mane bučiavo“. Jiems nereikėjo jokių draugijų, renginių, pakako vienam kito. Kaip ir visiems visų laikų įsimylėjėliams – nebent saldainių, kad tie bučiniai būtų dar saldesni – „mes valgėme saldainius, dėl to labai saldžiai bučiavomės, gynėmės nuo vėjo, o aš kaip visada jo draugijoje buvau rami ir laiminga“.

Idilę nutraukė tai, kad Jonas Basanavičius nusprendė po mėnesio palikti Prahą ir vykti į Vieną. Kaip nesileisdamas į jausmus aprašo autobiografijoje, išsiskyrė trumpam – santaupos jau ėjo į pabaigą, turėjo pasirūpinti nauju pajamų šaltiniu ir pasidairyti darbo. Juolab jei jau pasiryžo kurti šeimą.

Eleonora nebuvo tikra, ar nepraras mylimojo amžiams. „Kanalo parke mes atsisveikinome su ta vieta, kurioje pirmą kartą kalbėjomės. /.../ Neapsakomai bijau išsiskirti su juo. Pirmąkart susiejau savo širdį su vyro širdimi, o dabar turiu ją atplėšti, turiu išleisti jį į platųjį pasaulį“, – atsiduso dienoraštyje. Per paskutinį pasimatymą mylimasis įteikė jai savo nuotrauką su užrašu „Mano mylimai Elei“ ir bučiniais atsisveikino. „Ryte priėjau prie lango ir pažvelgiau anapus gatvės. Jo langai buvo plačiai atverti, o jo nebebuvo.“

Gretos Skaraitienės nuotr./Signatarų namuose Vilniuje atnaujinta ekspozicija, kurioje – Jono Basanavičiaus daiktai
Gretos Skaraitienės nuotr./Signatarų namuose Vilniuje atnaujinta ekspozicija, kurioje – Jono Basanavičiaus daiktai

Į Vieną!

Net porą mėnesių tik dienoraštis sugerdavo jos sielvartą – Eleonorai reikėjo nugalėti ne tik savo abejones, ar galų gale gaus laišką, kviečiantį kelionėn. Atsirado pikta linkinčių kaimynių, kurios pramogos dėlei plakė liežuviais, kaip solidus svetimšalis ją suvedžiojo ir paliko, nes juk visiems buvo žinoma, kad dairėsi nuotakos su kraičiu. Kažkas į Vieną netgi nusiuntė anoniminį laišką, jog jam tik išvažiavus Eleonora nenuobodžiauja ir susitikinėja su kitais gerbėjais. Ir tik vyrišku nesupratingumu būtų galima paaiškinti žiaurų daktaro žingsnį: anoniminį laišką jis įdėjo į voką, užrašė mylimosios adresą ir persiuntė jai nebrūkštelėjęs nė žodžio! Eleonora ėjo iš proto – dienoraščiui patiki, kad mylimasis parašė kraują stingdantį laišką, kuriame liepia rinktis arba ateitį su juo, arba amžiną išsiskyrimą. Laišką, kaip liepęs, ji sudegino, savo užrašuose pacituoja tik jo pabaigą: „Su kitu laišku Tau pasiųsiu arba paskutinįjį ‚Sudie‘, arba...“

Kaip spėja Vaidas Šeferis, į Vieną išvykęs Jonas Basanavičius rimtai svarstė ir galimybę pabandyti įsitvirtinti Sankt Peterburge, tuo atveju jis nemanė galįs vesti, nes kol būtų įsitvirtinęs, atlygis būtų buvęs pernelyg kuklus išlaikyti žmoną. Grįžti į Lietuvą negalėjo – būtų buvęs persekiojamas už savo veiklą. „Nekreipk į mane dėmesio; prisitaikysiu prie bet kokių aplinkybių, man nereikia jokių patogumų, nieko; jeigu tik būsiu su Tavimi, ir jeigu tik mane mylėsi, būsiu laiminga ir patenkinta. Bet jeigu turėtum daugiau naudos keliaudamas į Peterburgą ir jeigu tai būtų būtina tavo laimei, mano prašymai ir skundai nutils akimoju. Mano meilė Tau pernelyg didelė ir tyra, kad stočiau skersai kelio Tavo laimei, net jeigu pati dėl to palūžčiau“, – laiške rašė Eleonora, nieko neprašydama, tik vildamasi būti šalia.

Visas vietas, kuriose buvau su juo, taip gražiai užliejo stebuklinga mėnulio šviesa, trūko tik jo! Gabriela Eleonora Mohl

Paskutinį sykį prie dienoraščio ilgam Eleonora prisėdo balandžio 6-ąją, per Verbų sekmadienį. Nusiraminimą tomis dienomis ji rasdavo tik prie mamos kapo. „Nuojauta man kužda, kad jeigu jis mane paliks, aš taip pat ten netrukus ilsėsiuos! Lėtai pasukau atgalios; Kanalo parkas jau buvo beveik visai tuščias ir nykus, mėnuo ėmė lieti savo šviesą virš medžių, paukštis giedojo taip švelniai ir viliojamai, tarytum ir jo mažoje krūtinėje būtų prabudęs ilgesys. Visas vietas, kuriose buvau su juo, taip gražiai užliejo stebuklinga mėnulio šviesa, trūko tik jo!“

Matyt, kitą dieną ar dar kitą ir atėjo taip ilgas lauktas lemtingas laiškas. Jis neišliko, daktaro archyve išsaugota telegrama, kur Eleonora nedaugžodžiauja ir mylimajam praneša, kada jos traukinys atvyksta į Vieną. Išlieti jausmus dienoraštyje laiko nebėra, jame tik brūkšteli: „Balandžio 11 – į Vieną.“ Namus ji paliko nieko neįspėjusi, pasiskolinusi iš sesers šiek tiek pinigų, susikrovusi į kelioninį lagaminėlį svarbiausius daiktus – tiek, kiek galėjo panešti, ir nusivijo savo laimę.

Gretos Skaraitienės nuotr./Signatarų namuose Vilniuje atnaujinta ekspozicija, kurioje – Jono Basanavičiaus daiktai
Gretos Skaraitienės nuotr./Signatarų namuose Vilniuje atnaujinta ekspozicija, kurioje – Jono Basanavičiaus daiktai

„Vos gavusi atvažiuoti kviečiantį laišką, per dieną ar dvi ji apsisprendžia. Drąsos daug, bet daugiau ir nutrūktgalviškumo, – šypteli Vaidas Šeferis. – Be abejo, šioje istorijoje daug baironiško romantiško fono – metu viską ir lekiu... Kaip vėliau laiške parašė sesuo: viską suprantanti, bet kodėl viskas turėjo būti lyg kokiame romane?

Rizikos buvo kur kas daugiau nei šiais laikais, juk ir moters padėtis buvo visai kitokia, ji negalėjo sau leisti tiek laisvės, kiek gali dabar. Tad jos sprendimas atrodo dar radikalesnis. Kita vertus, ji neturėjo ko ir labai prarasti: juk susipažino su elegantišku, gražiu, protingu ir pasiturinčiu vyru, o namie su kitomis seserimis jau sunkiai beišsiteko ir neturėjo jokių aiškesnių darbo perspektyvų. Tai buvo labai romantiška partija, viskas pastatyta ant vienos kortos. Tačiau Eleonora neabejojo Basanavičiaus jausmais ‒ jie mylėjo vienas kitą ir gražiai sutarė. Tik gaila, kad likimas jiems nebuvo gailestingas...“

Blakės, džiova, šiltinė...

Vienoje Jonas Basanavičius pasitiko mylimąją prie traukinio, įkurdino viešbutyje, drauge praleido šventes ir trečią Velykų dieną atliko vestuvių formalumus – įteisino civilinę santuoką. Daktaras buvo prieš bažnytinę santuoką, išrinktoji neprieštaravo, nors galima tik spėti, kad bažnytinės ceremonijos atsisakymas labai tikinčiai Eleonorai buvo didžiulė auka. „Dėl vyro ji atsisakė pačių brangiausių dalykų – savo giminės, bažnytinės santuokos, nuo vaikystės įprastų šventinių apeigų, patogaus ir pasiturimo gyvenimo Prahoje. Vargu ar įmanoma iš moters reikalauti daugiau“, – svarsto Vaidas Šeferis.

Kitą dieną jaunavedžiai sėdo į traukinį ir patraukė į Budapeštą, iš ten pajudėjo į Bulgarijos provinciją. Jau po kelių dienų bet kokius patogumus teko pamiršti. Viename provincijos miestelio viešbutyje vos užgesinus žiburį keliautojus apspito blakės. „Užžibinus žiburį, pamatėme ant sienų, lubų ir lovų rėpliojant daugybę blakių, kurios į Ellę, niekad dar nemačiusią šitų bjauriai smirdančių vabzdžių, padarė tokį įspūdį, kad ji, išgąsčio pilna, norėjo bėgti iš kambario. Nebeliko man ką kitą veikti, kaip pincetu gaudyti blakes ir žvakės liepsnoje jas deginti. Šitą medžioklę aš variau kokias dvi valandi, pakol, kaip rodėsi, visos regimos tapo išnaikintos.“ Nepaisant šių daktaro pastangų, kitą dieną jiedu atsikėlė išpilti raudonų dėmių nuo blakių įkandimo.

Elenoje, kurioje gyveno kiek per penkis tūkstančius gyventojų, Basanavičiai ėmė kurti savo šeimos židinį. Daktaras autobiografijoje pažymėjo, kad pragyvenimas čia „labai pigus, tik žmogui, pripratusiam prie Europos gyvenimo patogumų – labai nesmagus“. Pabandyti kiek kompensuoti prarastus civilizuoto gyvenimo malonumus mylintis vyras nutarė įrengdamas... zoologijos sodą. Kai po kiek laiko Eleonorai seserys atleido už pabėgimą ir ji ėmė su viena jų susirašinėti, laiške pasakojo, kaip šalia namų buvo apgyvendinti „du žavingi kiškučiai, du jauni karveliai, gražusis kačiukas, vėžlys ir nepaprastai graži stirnaitė, kuri, deja, numirė ir buvo nuoširdžiai apverkta. Dar turėjau jauniklį žvirblį ir šunytį, bet man atrodė, kad jie nepakankamai gerų manierų, tad teko su jais atsisveikinti“.

Taip pat daktaras parsiųsdino peno sielai – visą Bairono raštų rinkinį, nors ir paties gausioje bibliotekoje knygų nestigo. Netrukus atsirado ir smagios kompanijos – šalia buvo dislokuotas pulkas, Eleonora galėjo susitikinėti su karininkų žmonomis. Ji puolė mokytis bulgarų kalbos, o mylintis vyras ją pažindino su lietuvių kalbos pradžiamoksliu.

Ir viskas būtų dėliojęsi lyg pasakoje, jei ne skaudi diagnozė – vos praėjus medaus mėnesiui, kartą užsikosėjusi Eleonora ant nosinės pastebėjo kraujo. Jonas Basanavičius išklausė jos krūtinę ir diagnozavo džiovą – greičiausiai šia tuo metu neišgydoma liga ji užsikrėtė slaugydama savo motiną.

Nelaimės tiesiog ėmė juos persekioti: jau Lomoje (po metų daktarui pavyko gauti paskyrimą į didesnį miestą, kuriame dirbo anksčiau) pats Jonas Basanavičius susirgo plaučių uždegimu, vos išsikapstė, nuo gydomų kareivių (vyko bulgarų ir serbų karas) pasigavo dėmėtąją šiltine, ši pusantro mėnesio paguldė į patalą. Dvidešimt dienų jis išbuvo be sąmonės, visą laiką prie jo budėjo Eleonora. Tokia įtampa dar labiau alino jos silpną sveikatą.

Po metų, 1887-ųjų vasarą, pasikėsinta į Jono Basanavičiaus gyvybę: vienas pažįstamas bulgaras vakare atėjo pakviesti daktaro pas neva sergančią seserį, kai drauge išėjo į lauką, paleido į jį tris šūvius. Nuo paskutinio pavyko išsisukti ir pabėgti, tačiau viena kulka sutriuškino alkūnkaulį, antra įstrigo nugarkaulyje. Motyvas taip ir liko nežinomas, gydytojo įsitikinimu, taip pasielgta dėl politinių priežasčių – jis užkliuvo kaip atvykėlis iš Rusijos.

Gydytis sutuoktiniai išvažiavo į Vieną, ten praleido porą mėnesių, daktarui buvo atlikta operacija, jos metu pašalinta viena kulka, antros nepavyko rasti. Austrijoje Jonas Basanavičius įsigijo lazdą su geležte, kad apsigintų, ir dogą. „Šitos visos ligos ne tik sunaikino mano ir žmonos sveikatą, sutrukdė darbo laiką; gydymasis ir kelionės prarijo man daug pinigų ir mane kuone invalidu pavertė“, – buvo atviras autobiografijoje.

Eleonoros sveikata visus tuos metus buvo silpna, o dar lyg tyčia per naujų metų – 1889-ųjų – sutikimą – mažai kūrentoje salėje ji smarkiai sušalo, ėmė karščiuoti ir tiesiog nykti akyse. Jonas Basanavičius, autobiografijoje grįždamas į tas skausmingas paras, jausmus slepia po sausais medicininiais terminais: „13 d. iš ryto, turėdama karščio 39, bet būdama kiek aiškesnės sąmonės, ji išsitarė: „Nur bis Abends bin bei dir“ („Tik iki vakaro būsiu su tavimi“); tą pat dieną apie 4 val. Po pietų pasirodė Choyne-Stockė’s kvėpavimas. Vasario 16 d. iš ryto prie karščio 38,5 respiracijų turėjo 65-80 minutėje ir po pietų val. 1 ¼ mano glėbyje pasimirė. /.../ Quiesce in pace, carissima mea! Taip aš užrašiau, mylimai mano Ellei akeles užmerkus. Jai persikėlus į kitą, rasi laimingesnį gyvenimą, baisus peršulis, liūdnumas ir nusiminimas mane visą apėmė, nuo kurių aš ilgai, labai ilgai pasiliuosuoti negalėjau ir mano omenyje liko ant visados neužmirštinoji, idealė Ellės esybė ir meilė.“

Gretos Skaraitienės nuotr./Signatarų namuose Vilniuje atnaujinta ekspozicija, kurioje – Jono Basanavičiaus daiktai
Gretos Skaraitienės nuotr./Signatarų namuose Vilniuje atnaujinta ekspozicija, kurioje – Jono Basanavičiaus daiktai

Jonas Basanavičius pirmasis iš lietuvių inteligentų spaudoje paskelbė pranešimą apie savo žmonos mirtį ir laidotuves. Lomo kapinėse iškilo įspūdingas paminklas: apatinėje jo dalyje įrengtame rūsyje užmūrytas Ellės karstas, virš jo įrengta vieta pačiam daktarui, o viską vainikavo keturių metrų aukščio obeliskas.

„Begalynė kankynė“

Gedintis Jonas Basanavičius stačia galva pasinėrė į darbą. Kaip po daugybės metų pasakojo viena iš slaugių Eugenija Filčeva-Klisurska, jis buvo toks prislėgtas ir užsidaręs, jog aplinkiniai tik šnabždėjosi, kaip jis gali tai pakelti. Kasdien, nesvarbu, koks oras, eidavo į kapines ir praleisdavo pusvalandį ar valandą prie žmonos kapo. „Jo gyvenimas buvo begalynė kankynė ir jis buvo pasiryžęs nusižudyti garbingu būdu, tai yra pasišventęs mokslui“, – reziumavo sielvarto liudininkė.

Vien pacientų rūpesčių ir jų bėdų nepakako užsimiršti, daktaras prisiminė savo, kaip mokslininko, gyslelę ir ėmėsi grandiozinio darbo – rašyti monografiją apie Lompalankos departamento sanitarinę padėtį.

Po kelerių metų paliko savo golgotą – taip vadino savo didžiausios laimės ir didžiausio sielvarto liudininką Lomą – ir persikėlė į Varną, esančią prie Juodosios jūros, ten jo pacientais tapo Italijos, Vokietijos vicekonsulai, kiti aukšti pareigūnai, be to, buvo kviečiamas kaip draudimo bendrovių ar teismo medicinos ekspertas. O įsigytų juodbėrių žirgų, kurie traukdavo karietą su juo, neva pavydėjo pats Bulgarijos kunigaikštis. Nors juos įsigijo ne norėdamas pasipuikuoti, o priverstas – negalavimų kamuojamas sunkiai paeidavo, negalėdavo įveikti ilgesnių maršrutų, tad kinkinys buvo vienintelė išeitis, norint pasiekti ligonius.

Jono Basanavičiaus sveikatą pakirto kūne likusi kulka. Kartais negalavimai jį paguldydavo ilgam į ligos patalą, nes tiesiog suparalyžuodavo, rankos imdavo drebėti, o kojas varstydavo tokie skausmai, jog nepajėgdavo nei batų užsimauti, nei juolab jais avėdamas stovėti. Gyvenimo saulėlydyje išleistą savo autobiografiją ir pavadino dramatiškai – „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, joje iš tiesų netgi kiek įkyriai aprašo metų metus varginusias ligas, paties nusistatytas ir kolegų patvirtintas diagnozes, sanatorijose atliktas procedūras.

Galimybės antrąsyk vesti daktaras nesvarstė, aprašydamas savo gyvenimą tik pasipuikavo: „Būdamas dabar nors našlys, bet gana švarus kavalierius, buvau Varnos moterų mylimas gydytojas: buvo dargi čia kandidačių – ir tai ne viena – kurią būčiau galėjęs vesti, jei nebūtų Ellės atmintis dar taip gyva likusi ir jeigu būčiau sveikesnis.“

Iš tiesų kandidačių paguosti gydytoją, lakstantį juodbėriais žirgais, buvo ne viena. Į žmonas jam rimtai piršta turtinga popo našlė, valdžiusi tris namus, tačiau apie bręstančius vedybų planus sužinojęs jos sūnus potencialią nuotaką išsivežė iš Varnos. Įdomiausia tai, kad, kaip pavyko nustatyti daktaro archyvą tyrinėjusiam vilniečiui istorikui Algirdui Grigaravičiui, po daugiau nei dešimtmečio į jo gyvenimą bandė sugrįžti kadaise į neviltingus laiškus neatsakiusi... Marica. Viename išlikusių laiškų ji tiesiog primygtinai siūlosi: „Aš būčiau laiminga galėdama vėl pelnyti jūsų simpatiją ir praleisti su Jumis man likusį žemiškąjį gyvenimą.“ Kad išsklaidytų abejones, netgi pateikia pavyzdį vieno savo giminaičio, kuris bandė įveikti galybę negalavimų važinėdamas po sanatorijas (taip, kaip elgėsi ir laiško adresatas), tačiau ligos tiesiog išgaravo, kai susiejo savo gyvenimą su viena našle ir „dabar yra toks laimingas ir pagerėjusios sveikatos, kad nebeturi jokio poreikio vykti į gydymo įstaigą. Pasekite ir Jūs jo pavyzdžiu, kuris galbūt taip pat teigiamai paveiks Jūsų sveikatą, kaip ir aukščiau minėto žmogaus“.

Visgi daktaras nutarė labiau pasitikėti sanatorijomis – Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos kurortuose per metus jis praleisdavo po keletą mėnesių (kaip tikras suvalkiečių ūkininkų palikuonis konstatavo, kad pinigų užtekdavo „geram pragyvenimui, arklių ir vežiko laikymui ir skaitlingoms užsienin kelionėms su didelėmis išlaidomis po sanatorijas ir kurortus, kur labai daug pinigų išleisti reikėdavo“).

Jonui Basanavičiui namuose nuotaiką skaidrino zoologijos sodas: žmonai buvo parinkęs švelniai būtybei artimesnius gyvūnus, o sau subūrė grynai vyrišką draugiją – laikė lapę, vilką, gulbę, erelį, sakalą ir pelėdą, kuri „buvo taip prie namų ir manęs pripratusi, kad, radusi uždarytas duris, rėkaudama savo bu bu, krapštydavo, snapu į duris barškindavo, kad ją vidun įleidus; į mano rašomąjį kambarį inėjus užlėkdavo ant stalo ir žiūrinėdavo, ką aš dirbu“.

Po kelerių metų pelėda, matyt, prisiminusi savo instinktus, susiviliojo kaimynų vištomis, vieną rytą šeimininkas augintinę rado prie namų pašautą. Iš savo vienatvės liudininkės nutarė padaryti iškamšą – ir nuo tada, kad ir kur likimas Joną Basanavičių nublokšdavo, pelėda stovėdavo jo kabinete (dabar ji – bene daugiausia nuostabos keliantis eksponatas Signatarų namuose).

Jis tik rašė ir rašė...

Kai kirto Lietuvos sieną, Jonui Basanavičiui buvo penkiasdešimt treji. Vilniuje jau pirmą dieną užlipo ant Gedimino pilies kalno – ir vėliau, kol sveikata leisdavo, dažną vakarą apsukdavo ratą Bernardinų sode. „Didingos kunigaikštiškos išvaizdos“, taip amžininkai yra apibūdinę daktarą, vyras įsikūrė Niškovskio viešbutyje, jame praleido dešimtmetį. Iš viešbučio išsikraustė, kai 1915-aisiais priartėjo Pirmojo pasaulinio karo frontas ir ant Vilniaus pradėjo kristi bombos – ne išskubėjo į saugesnę vietą, o įsikūrė Lietuvos mokslo draugijos nuomojamame bute, kad būtų arčiau savo sukauptų vertybių ir knygų.

Vilniuje jis nebeturėjo savo, kaip gydytojo, kabineto, tačiau kurį laiką buvo Vytauto Didžiojo gimnazijos bei vaikų ir našlaičių prieglaudos gydytoju, lankydavo privačius ligonius. Mūsų istorijai svarbią 1918-ųjų vasario 16-ąją užrašų knygelėje pasižymėjo, kad aplankė vienuolika pacientų. Ir be ilgų iškalbų – kad tądien pasirašė Aktą.

Buitis daktarui nerūpėjo, jis gyveno labai spartietiškai. Iškalbingą liudijimą ateinančioms kartoms yra palikusi pas jį tarnavusi Ieva Lingiūtė. Jau pačią pirmą dieną ji nustebo indaujoje radusi tik lašinių ir sūrio, kambariuose buvo šalta. „Pone Dieve, kaip gali šitaip gyventi toks didelis ponas“, –stebėjosi. Tarnaitė jį prisiminė kaip vien prie darbo stalo sėdintį ir nuolat rašantį. Suvalgydavo ir duonos plutelę, į šalį jos nemesdavo. Svečių nemėgo, nes juos priimti brangiai kainavo. Į krosnį neleisdavo dėti daugiau kaip septynių pagalių, bet ji paslapčiomis įmesdavo kiek daugiau.

„Tai nieko daugiau mano ponas neveikė, tik vis rašė ir rašė. Berašant ir radau nukritusį“, – pasakojo Ieva Lingiūtė. Ligoninėje ji aplankė savo šeimininką ir paskutinę jo gyvenimo dieną – šis paragino kuo greičiau grįžti į butą, nes nerimavo dėl be priežiūros paliktos savo bibliotekos.

Jonas Basanavičius mirė vasario 16-ąją, sulaukęs septyniasdešimt penkerių. Tą dieną, kai Lietuva minėjo Nepriklausomybės Akto paskelbimo dieną, šventinį minėjimą Vilniuje nutraukė žinia apie tautos patriarcho mirtį. Ir tą pačią dieną prieš beveik keturis dešimtmečius jo glėbyje į geresnį pasaulį – bent jau taip priimta sakyti – iškeliavo jo Ellė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt