Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Iš Lenkijos atvykęs Laurynas su vaikinu atrado laimę Kaune: „Dabar net niekam nesakau, kad esu ne lietuvis.“

Laurynas Candravičius Interviu
Arcanos Feminos nuotr. / Laurynas Candravičius
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Kai man suėjo aštuoniolika, tvirtai norėjau persikraustyti į Lietuvą. Nors gimiau Lodzės mieste Lenkijoje, jaučiausi ne lenku, o lietuviu. Mano močiutė buvo lietuvė – dėl jos ir susidomėjau savo šaknimis. Kuo daugiau gilinausi, tuo labiau pamilau Lietuvą.

Mano tėvams tai visai nepatiko. Nepaisiau jų, ėmiausi lietuvių filologijos studijų ir galų gale pasiekiau savo. Dabar gyvenu Kaune, dirbu vertėju. Prieš metus išverčiau Andriaus Tapino romaną „Vilko valanda“ į lenkų kalbą. Nors iš pradžių nenorėjo išleisti į Lietuvą, dabar mano šeima jau didžiuojasi manimi.

Lenkijoje nėra populiaru kalbėti lietuviškai. Sunku rasti lietuvių kalbos vadovėlį ar kursus. Teko mokytis savarankiškai. Visus namus išklijavau daugybe lapelių su lietuviškais žodžiais. Kartą mama pyktelėjo, atidariusi šaldytuvą – pienas, sūris, kiekvienas produktas turėjo po lapelį su vertimu. Man tai tikrai padėjo išmokti pagrindinį žodyną. Vėliau sužinojau apie galimybę studijuoti lietuvių filologiją Poznanėje, ir nedelsdamas apsisprendžiau. Tąsyk negalvojau apie vertėjo darbą, tiesiog troškau ištobulinti savo lietuvių kalbos žinias. Įgudęs, pamilau ir versti.

Kai studijavau Poznanėje, galėjau pasirinkti vienam semestrui išsimainyti į Vilnių arba Kauną. Pasirinkau Kauną dėl paprastos priežasties – čia gyvena mažiau lenkų…

Gal kvaila taip sakyti, bet norėjau neturėti galimybių bendrauti lenkiškai, kad tikrai greičiau įvaldyčiau lietuvių kalbą. Per šį pusmetį Kaune dar labiau pamilau Lietuvą. Po studijų išsipildė mano svajonė – persikrausčiau čia gyventi.

Dabar net niekam nesakau, kad esu ne lietuvis. Aišku, girdisi mano akcentas, kartais padarau vieną ar kitą klaidą. Tačiau žmonės dažniausiai tiesiog pagalvoja, kad esu iš Vilniaus... Man malonu, jog sugebėjau taip puikiai išmokti lietuvių kalbą ir pritapti prie šios visuomenės.

Arcanos Feminos nuotr./Laurynas Candravičius
Arcanos Feminos nuotr./Laurynas Candravičius

Domiuosi senovės lietuvių tikėjimu ir kultūra. Kaip ir senovės lietuviai, tikiu, kad jei namuose yra gyvatė, ji atneš turtus. Dėl to pats auginu žaltį. Nuo to laiko, kai jį turiu, gyvenimas tikrai ėmė sektis.


Man atrodo nuostabu, kad tokios bendruomenės kaip „Romuva“ vis dar tęsia tradicijas ir praktikuoja senovės baltų papročius. Pats jaučiu artimą ryšį su gamta, mišku, vilkais – ryšį, kuris buvo toks svarbus mūsų protėviams. Kita vertus, man patinka ir šios kultūros įkvėpta muzika, tokios grupės kaip „Pievos“ ir „Žalvarinis“. Jų dainos man padėjo mokytis lietuvių kalbos.

Gyvenu sėslų ir uždarą gyvenimą, daug dirbu, todėl nespėju dalyvauti daugelyje įdomių renginių – o gal ne taip jais ir domiuosi. Tiesa, kai turėsiu daugiau laiko, būtinai prisijungsiu prie „Romuvos“.

Arcanos Feminos nuotr./Laurynas Candravičius
Arcanos Feminos nuotr./Laurynas Candravičius

Kad ir kaip norėjau pabėgti nuo Lenkijos, vis tiek pakliuvau – įsimylėjau lenką. Su Karoliu susipažinome per vieną komiksų renginį Varšuvoje. Mums abiems labai patinka „Marvel“ komiksai ir Baltijos šalys, todėl greitai radom bendrą kalbą. Tiesa, jį labiau domina Latvija, bet kadangi aš moku ir latvių kalbą, tuo jam irgi patikau. Iš pradžių pasiaukojau ir dėl jo kuriam laikui persikrausčiau į Varšuvą, o dabar įkalbinau drauge gyventi Kaune. Šiuo metu jis mokosi lietuvių kalbos, ieško darbo.

Tikiuosi, kad ateityje Lietuvos visuomenė taps atviresne LGBT+ žmonėms. Būtų gerai imti pavyzdį ne iš Lenkijos, o Estijos, kur neseniai įteisinta vienalyčių porų partnerystė. Tikiuosi, kad jauna karta atneš pokyčius. Tiesa, tam svarbu, kad jauni žmonės neemigruotų, o pasiliktų Lietuvoje ir patys mėgintų šią šalį tobulinti.

Gyvendamas Kaune, nė karto nesusiduriau su netolerancija. Mano geriausias draugas, istorikas – gana konservatyvių pažiūrų, tačiau jam nesvarbu, kad esu biseksualus ir turiu vaikiną. Jis priima įvairius žmones ir visada mus palaiko, kviečia susitikti kartu.

Prieš keletą metų mačiau tokį video, kuriame dvi merginos, du vaikinai ir vaikinas, persirengęs mergina, ėjo Laisvės alėja, slapta filmuojant praeivių reakcijas. Žmonės tiesiog nekreipė dėmesio – nieko blogo neįvyko.

Arcanos Feminos nuotr./Laurynas Candravičius
Arcanos Feminos nuotr./Laurynas Candravičius

Man atrodo, kad seksualinė orientacija yra visiškai paprastas dalykas ir tikrai nebūtina visiems skelbti, su kuo gyveni. Tai kiekvieno asmeninis reikalas. Kita vertus, ar tai turėtų būti didelė paslaptis, kad gyvenu su vaikinu, arba kad anksčiau turėjau merginą? Juk ir darbe kartais žmonės pasakoja apie tai, su kuo praleido savaitgalį.

Per Lietuvos televizijas rodomi LGBT+ žmonės dažnai tikrai būna keisti. Per žinias nuolat kartojamos ištraukos iš užsienyje vykstančių LGBT+ eitynių, kuriose kai kurie dalyviai – apsinuoginę. Man pačiam tokios provokacijos nėra priimtinos. Kam taip stengtis atkreipti į save dėmesį? Tuomet visuomenė tikrai į tave ims kreivai žiūrėti, jei vis bandysi pabrėžti savo seksualumą.

Gal kam nors nepatiks, bet toks yra mano požiūris. Kodėl vis dėlto tuomet pats nusprendžiau papasakoti apie savo orientaciją? Manau, svarbu, kad visuomenėje būtų matomi skirtingi LGBT+ asmenys. Svarbu, kad matytume ne tik tolimas eitynes, bet ir kasdienius žmones, kurie gyvena čia ir dabar.

Sutikau papasakoti apie save ir dėl to, kad noriu palaikyti vieną savo draugą, kuris yra translytis. Noriu jį motyvuoti, parodyti, kad yra viskas įmanoma, nereikia prarasti vilties. Deja, kol kas Lietuvoje jam sudėtinga pasikeisti dokumentus, legaliai gauti hormonų.

Su šiuo draugu susipažinau dar tada, kai jis save pristatė kaip merginą. Vieną dieną jis man atsiskleidė kaip trans, parašęs labai ilgą Feisbuko žinutę. Atsakiau paprastai: „būčiau nevertas mūsų draugystės, jei dėl to liaučiausi su tavimi bendravęs“. Gerbiau jo sprendimą. Juk svarbiausia ne žmogaus orientacija ar lytinė tapatybė, bet tai, koks jis yra iš tikrųjų – kaip bendrauja, kaip elgiasi su kitais.

Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Temos: 3 Lenkija Kaunas pora
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt