Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Stasiulionytė: „Profesionaliame sporte nusiteikimas ir savikontrolė užima vis svarbesnę vietą“

Inga Stasiulionytė Interviu
LAIMA nuotr. / Inga Stasiulionytė
Šaltinis: „Laima“
0
A A

Ingos Stasiulionytės gyvenimą nulėmė du ieties metimai. Vienas pakylėjo iki olimpinių aukštumų, o kitas nukreipė į mokslinius tyrinėjimus. Dabar ši veikli ir ryšių visame pasaulyje turinti 36 metų moteris moko žmones to, apie ką daugelis nė nesusimąsto, – efektyviai naudotis savo smegenimis.

2008-ųjų Pekino olimpinėse žaidynėse lietuviai iškovojo penkis medalius. Ieties metikė I. Stasiulionytė, švystelėjusi ją 55,66 metro, liko toli nuo čempionių. Tačiau tą vasarą didžiuliame stadione įvyko mažas stebuklas. Inga nepralaimėjo. Veikiau priešingai – ten blykstelėjo kibirkštis, nuvedusi ją jaudinančiu gyvenimo keliu.

Pietų Kalifornijos universitete ir Monake studijas baigusi Inga sujungė dvi sritis: sporto psichologiją ir verslą. Apkeliavusi daugybę šalių, 15 metų užsienyje gyvenusi moteris sugrįžo į Lietuvą. Ją žavi ir intriguoja veržlios permainos, kurių daugelis tautiečių atkakliai nenori pastebėti ir pripažinti.

Su Inga kalbėjausi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei išvakarėse patyrus skaudų pralaimėjimą Europos čempionato aštuntfinalyje. Atrodė, mes geri, mes galingi, mes laimėsim. Bet buvo kitaip. Kodėl?

„Psichologija sudaro net 90 proc. sėkmės – ypač šiais laikais, kai fiziologiškai galima išsivystyti labai greitai: padeda treniruočių ciklai, gydytojai, technologijos, net apranga. Profesionaliame sporte nusiteikimas ir savikontrolė užima vis svarbesnę vietą“, – paaiškino Inga.

Kas visa tai turi kontroliuoti?

Viskas, ką darome, turi būti kompleksiška. Jei vienas žmogus tobulėja ir moka valdytis, jam reikia aplinkos ir komandos, kad pasiektų bendrą rezultatą. Be aplinkinių jis negalės kilti, aplinka jį stabdys, nebent ją pakeistum. Aš dirbu su profesionaliais sportininkais, žinau trenerių santykius su atletais.

Lietuvoje daug gerų trenerių, kurie puikiai išmano techniką. Bet kaip jie pateikia informaciją sportininkui? Tiesiog žlugdo pasitikėjimą savimi.

Ką jie daro ne taip?

Kas bus, jei treneris, įmonės vadovas, mokytojas ar gyvenimo partneris pastebės tik tavo klaidas ir nesėkmes? Galbūt tobulėsi techniškai, bet pasitikėjimas savimi nuolat mažės.

Mato vien ką tu darai blogai ir kalba vien apie tai. Kas bus, jei treneris, įmonės vadovas, mokytojas ar gyvenimo partneris pastebės tik tavo klaidas ir nesėkmes? Galbūt tobulėsi techniškai, bet pasitikėjimas savimi nuolat mažės. Diena iš dienos būsi įsikalęs, kad ką nors darai blogai, gal net esi nevykėlis. Žinoma, viską reikia derinti, nes grynas pozityvumas ir pagyros taip pat žalinga.

Labai svarbu ir mokytis pralaimėti. Kaip reaguosi į nesėkmę? Jei nepataikysi metimo, jei varžovas atims kamuolį, jei parkrisi? O jei susižeis pagrindinis komandos narys? Visa tai reikia sistemingai planuoti ir išmėginti daug kartų. Treniruotėse apžaidžiamos tokios situacijos. Panašiai mokosi ugniagesiai: eina į ugnį tol, kol įveikia instinktą bėgti nuo jos.

Mokai kitus, o ką pati norėtum pakeisti savo kelyje?

Esu gavusi nemažai skaudžių pamokų – jos mane taip pat kūrė. Skaudus pralaimėjimas Pekino olimpiadoje įstrigo visam gyvenimui. Bet ne mažiau įspūdingai aš patekau į tas žaidynes. Tai buvo ryškus ruožas. Didžiausias įmanomas kontrastas emocijų skalėje. Euforija ir didžiulis nusivylimas. Per vieną mėnesį.

Kad patekčiau į svajonių Pekiną, privalėjau įveikti varžovę specialioje dvikovoje. Federacija nusprendė, kad turiu išmėginti jėgas dar sykį, o tada paaiškės, kuri važiuos. Viską lėmė vienas metimas, viena gyvenimo akimirka.

Į ją ilgu keliu atėjau vedama dviejų visiškai skirtingų mokytojų. Pirmasis mano treneris Antanas Cieliešius tiesiog įkvėpė meilę darbui – ne tik iečiai, bet ir sunkiam kasdieniam darbui, kuriuo išmokau mėgautis. Kitas treneris Danas Lange mane ugdydamas rėmėsi psichologija. Jis ugdo atletus pagal jų emocijas. Trejus metus priešinausi ir netikėjau, kol neįvyko lūžis.

Lietuvis padėjo nušlifuoti metimo techniką ir greitai iškilti. O amerikietis klausdavo: „Kaip šiandien jautiesi?“ Pagal savo savijautą ir dirbdavau tą dieną. Ilgai priešinausi šiai keistai metodikai, bet galų gale pasidaviau. Ir tai man labai pravertė.

Būtent treneris man padėjo susikurti tą vidinės stiprybės jausmą. Supratau, kad tai aš kontroliuoju situaciją, nes ją kuriu pagal save. Net jei nuo jos priklausytų visas mano gyvenimas. Teko viską keisti ir žengti keliu, kurio visai nepažinojau.

Tada išmokau prisiimti atsakomybę, suvokti, kas ir kokią įtaką daro. Tos žinios apie savikontrolę ir emocijas padėjo pagrindus. Vėliau besigilindama į tas sritis ėmiau į vieną lydinį jungti sritis, kuriomis domiuosi: filosofiją, psichologiją, meną.

Prisimink tą geriausią savo gyvenimo metimą.

Tas ieties skrydis per atranką atvėrė kelią į žaidynes ir staiga leido patirti tokių stiprių emocijų, kokių net neįtariau galinti turėti. Ten buvo viskas paprasta: arba numeti toliau, arba ne. Važiuoji į Pekiną arba lieki.

Priklausė nuo to, kaip toli nuskries ietis. Tuo metu galvojau: „Aš neturėčiau jaudintis.“, ir buvau keistos būsenos. Paskui ilgai mėginau tai atkartoti, svarsčiau, galbūt galima dažniau taip jaustis.

Tas momentas buvo tobulas: protas, energija, jausmai buvo viena. Jokios abejonės dėl to, ką darai.

O kas vėliau nutiko Pekine?

Tame stadione mane tiesiog sugniuždė viena mintis, ji viską užvaldė. Supratau, kad nepavyks sėkmingai pasirodyti. Tuo metu dirbau visu etatu ir laisvalaikiu rengiausi olimpiadai. Svarsčiau taip: „Neturi reikšmės, kiek toli numesiu, nes kitos numes toliau. Jos juk profesionalės, ne taip, kaip aš. Tiesiog dalyvausiu, ir tiek. Jos daug geriau pasirengusios, turi komandas, važiavo į stovyklas, o aš visus metus dirbau ir treniravausi tik per pietų pertrauką arba vakare.“

Ši mintis buvo padiktuota sveiko proto ir logikos. Kartu – lyg švino gabalas ant rankos. Niekaip negalėjau nuneigti to teiginio apie pralaimėjimą. Jis buvo labai logiškas. Tačiau reikėjo eiti vienu žingsniu toliau ir analizuojant mintį, kad visos varžovės yra geriau pasirengusios varžyboms nei aš, paklausti savęs: ar taip būna – ar žmogus gali būti kam nors idealiai pasirengęs?

Tai supratau tik lifte, kai su savo varžovėmis kilau žiūrėti varžybų į tribūnas. Viena prisipažino, kad mėtė ietį, nors jos kelio raiščiai plyšę. Kita, pasirodo, kentė tokius stiprius nugaros skausmus, kad prieš varžybas teko leisti labai stiprių vaistų. Tada pagalvojau: „Aš – visiškai sveika. Esu idealiai pasirengusi. Išskyrus tą paiką mintį.“ Dabar suprantu, kad tai buvo apsauginė mintis. Juk dar per apšilimą lengvai mėčiau iki 60 metrų, vienas treneris net patarė pataupyti jėgas. O kai reikėjo mesti, nusviedžiau tik savo minimumą – varganus 55 metrus, nors, atrodė, tikrai susikaupiau ir atidaviau visas jėgas.

Viską sunaikino mintis, kad mano pastangos neturi jokios reikšmės.

Daugybė žmonių taip jaučiasi ir elgiasi. Kodėl manome, kad nepasiseks?

Bėda ta, kad mes įpratę susitelkti į rezultatą, o juk reikia susitelkti į procesą. Mūsų gyvenimas susideda ne iš rezultatų – iš procesų.

Bėda ta, kad mes įpratę susitelkti į rezultatą, o juk reikia susitelkti į procesą. Mūsų gyvenimas susideda ne iš rezultatų – iš procesų. Rezultatai yra atskaitos taškai, jie nėra galutiniai.

Štai sportas: pradedame nuo rezultato 0:0, bet ką darysime toliau? Kas bus, kai matysime, kai atsiliekame dešimčia taškų? Pasiduosime? Ar kovosime ir laimėsime? Kiekvienu atveju galime pasirinkti, į ką nukreipti dėmesį ir kur sutelkti jėgas. Todėl ir įvyksta lūžiai, išplėšiamos pergalės likus sekundėms, nes viskas yra įmanoma ir viskas priklauso nuo mūsų.

O kaip tau grįžus po 15 gyvenimo svetur metų atrodo tėvynė ir ja nelabai patenkinti tautiečiai?

Lietuviai dosniai apdovanoti genetiškai, bet mentalitetas silpnokas. Dominuoja skundimosi ir nenoro pripažinti savo pasiekimus kultūra. Pasigirti arba priimti komplimentą yra sunku. Tai savęs ir savo aplinkos žlugdymas. Teks dar pasistengti, kad mus vienytų kas nors kita nei kolektyvinės aimanos.

Tokia aplinka neigiamai veikia net labai stiprų žmogų. Smegenys prisitaiko prie to, kas yra aplink, nesvarbu, kuo pats tiki ir ką vertini. Pavyzdžiui, mano mama. Gerai sutariame, ji domisi mano veikla, yra smalsi moteris. Kalbamės apie tikslus, dienos planus, bet štai paskambina draugė ir klausia, kaip gyvenimas. Ir mama atsako: „Tai, žinai, kaip visada – sveikata bloga, oras niekam tikęs.“ O aš iš kito kambario nesusilaikiusi šaukiu: „Viskas tavo gyvenime gerai!“

Tai yra toks komunikacijos šaltinis, kuriame randame bendrumo jausmą kartu skųsdamiesi. Pakanka paklausyti skambučių į radijo laidas. Problemos aptarimas vienija mūsų žmones, o sprendimas juos supriešina. Jeigu ką nors pozityvaus apie savo aplinką pasakome, vadinasi, rizikuojame tai prarasti. O kai viskas blogai, esame vargšai nelaimingi, tada neturime ir ko netekti.

Nors iš tiesų visi nujaučiame, kad blogai nėra. Bėda ta, kad reikia drąsos tai pripažinti.

Pradėjusi bendrauti su ne sportininkais pamačiau, kad viskas daroma atvirkščiai, tarsi nesinorėtų pasiekti tikslų. Sporte visi per skausmą, nenorą eina ir daro, ką reikia, kad laimėtų. Darbe bet ką pakeisti, patobulinti – tragedija. Po oda įaugęs ryžtas visą laiką siekti sėkmės ir viską kontroliuoti. Nuo to juk priklauso atlygis. O jei pradedi daryti ką nors naujo, vadinasi, prarandi kontrolę. Tai gali blogai baigtis, sumažėti atlygis. Daugeliui yra baisu prarasti saugumo jausmą. Tai natūralu.

Esi vieno garsiausių – Masačusetso universiteto lektorė, keliauji po pasaulį, pažįsti daugybę žmonių, bet pasirinkai grįžti į Lietuvą ir joje dirbti. Kodėl?

Čia yra žiauriai faina. Amerikoje gyvenau labai intensyviai: mokiausi, sportavau, dirbau, buvau savanorė. Viskas buvo puiku. Paskui kažkaip ėmė varginti. Išvažiavau į Monaką pagal įdomią studijų programą. Ten baigiau magistro studijas, tema buvo moralė politikoje. O aš pakreipiau – kas yra moralė versle. Magistro darbas – „Kaip išvystyti verslą naudojant sporto psichologiją“.

Po penkerių metų Monake vėl apėmė permainų noras. Londonas? Niujorkas? Ne! Vilnius. Lietuvoje regiu besikuriančią labai įdomią aplinką. Kitose šalyse, kur tik teko būti, yra stabilus verslo plėtros modelis, viskas turi vykti pagal ABC. O Lietuvoje kartais ištarus A galima peršokti prie F ar dar toliau.

Daug verslų čia laužo tas įsisenėjusias strategijas, daro kitaip, čia galima eksperimentuoti. Dabar susiduria dvi kryptys: labai veržli naujoji ir senoji klasikinė sistemos. Yra išties įdomių projektų, mes turime išteklių ir gebėjimų. O ta kita pusė stabdo, sakydama, kam darai, nepasiseks, geriau net nepradėk.

Vilnius – tikrai nuostabus miestas, tik atverkime akis. Reikia nustoti bijoti ir pagaliau patikėti Lietuva.

Įdomu girdėti apie idėjas treniruoti smegenis iš žmogaus, kuris daug metų treniravo kūną.

Bet koks naujas veiksmas reikalauja energijos, o tai smegenys vertina kaip grėsmę, nes nežino, kaip išgyvens visa sistema.

O kas gi valdo raumenis, mūsų veiksmus ir lemia rezultatą? Smegenys. Joms būtina skirti daug dėmesio ir išteklių. Norint suprasti, kaip smegenys veikia ir kaip reaguoja, svarbu prisiminti pirminę jų funkciją – optimaliai naudoti energiją, ją tausojant ir paskirstant. Bet koks naujas veiksmas reikalauja energijos, o tai smegenys vertina kaip grėsmę, nes nežino, kaip išgyvens visa sistema. Įsijungia apsaugos sistemos, kurios surakina ir fiziškai, ir emociškai.

Vieniems ta apsauga liepia būti užsiėmusiems: tvarkyti namus ar dar ką nors veikti – tik ne analizuoti tą naują iššūkį. Kitiems pasiūlo kitų išsisukinėjimo variantų: išgertuves ar pan. Viską lydi nerimas, o jis švaisto energiją, kuria įtampą, bet nieko nepadeda išspręsti.

Kaip treniruoti smegenis?

Kaip raumenį. Duoti poilsio ir stimulą. Reikia iššūkių. Šios treniruotės yra logikos mankšta ir intuicijos treniravimas.

Prieš priimant sprendimą sąmonėje reikia turėti ne vieną, o tris ir daugiau dėmenų. Kaip šachmatuose – kelis ėjimus į priekį. Argumentų iš kelių pusių. Teiginį, kodėl tai veiks. Prielaidą, kas bus, jei neveiks, ir kitų scenarijų. Klausti savęs, kas svarbiausia šiame gyvenime. Tai – vertybių suvokimas, savęs įprasminimas, apie kurį mažai kas apskritai galvoja.

Kas tau pačiai svarbiausia?

Teikti žmonėms kokybiškas žinias, įrankius, sukurti aplinką, kuri padėtų jiems (ir man) greitai kilti aukštyn. Dabar turime visas prielaidas tai daryti efektyviai: technologijas ir supratimą. Trūksta bendro susitelkimo į svarbius dalykus.

Būtinas ir stresas, bet reikia mokėti juo mėgautis. Taip pat – mėgautis chaosu ir netgi jo siekti, kaip keistai tai beskambėtų. Smegenys veikia pagal priežasties ir pasekmės schemą, o pasaulis juk gerokai sudėtingesnis. Chaosas baugina, nes nesutampa su mūsų įsivaizduojamu idealaus pasaulio modeliu. Tada įsijungia mūsų apsaugos mechanizmai ir imame veikti jį likviduodami.

Man šie projektai yra tarsi vaikai. Turiu idealaus gyvenimo planelį. Alkana einu ta linkme. Susikuriu vaizdinį ir kaip savo veikla galiu jį pasiekti. Bendrauju su labai įdomiomis asmenybėmis ir suvedu skirtingų sričių žmones, jie ima kurti keisdamiesi patirtimi. Noriu toliau keliauti tai darydama.

„Laima“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt